Kultūra

2018.03.23 18:05

E. Pukšta: lietuviai jau moka rinktis filmus

Agnė Kairiūnaitė, Bernardas Šaknys, LRT RADIJO laida „Radijo popietė“, LRT.lt2018.03.23 18:05

Žiūrovai labiausiai vertina pozityvius filmus, o pagarbos nusipelno tie, kurie renkasi kiną, reikalaujantį kantrybės ir susikaupimo. Taip LRT RADIJUI sako kino kritikas, festivalio „Kino pavasaris“ vyriausiasis programos sudarytojas Edvinas Pukšta. Kaip teigia jis, Lietuvoje vykstantys kino festivaliai jau išlavino žiūrovų skonį: „Kartais net nustembame, kai visiškai neminėtas ir niekur nelinksniuotas filmas surenka pilnas sales.“

– Kaip XXI a. kiną apibūdintų kino apžvalgininkas po 100 metų?

– Toks apžvalgininkas dar atrastų ir senuosius metraščius, sužinotų, kad kinas iš pradžių buvo filmuojamas 35 milimetrų juosta. Tuomet jis atkreiptų dėmesį, kad XXI a. pradžioje jau retas režisierius filmuoja taip, kaip kino atsiradimo pradžioje.

Dabar pereita į skaitmeninių technologijų pasaulį, filmuoti pigiau, paprasčiau. Tačiau kartu pradingsta kino magijos dalis, nes kinas labiau panašėja į televiziją, kai belieka turinys. Holivude kuriantys garsūs režisieriai bando tai įvairiai pakeisti, eksperimentuoja ir pan. Buvo atėjusi 3D banga, tačiau dabar ji blėsta, nieko nebenustebinsi šiais efektais, kurie nieko papildomo ir neprideda, tik kelis eurus prie bilieto kainos. Žinoma, išradingiausi režisieriai, turintys finansavimą, mėgins išrasti kažką naujo. Būtų labai įdomu nukeliauti į ateitį ir pamatyti, kaip bus kuriami filmai.

– Ar keičiasi kine vyraujančios temos?

–Žiūriu daug filmų ir matau, kad dažniausiai režisieriams rūpi, kaip gyvena žmonės, kuo jie domisi, kokius potyrius gauna. Žinoma, metai metams nelygu, dažnai į kino ekranus įsilieja tam tikrai laikotarpiui būdingos temos. Pavyzdžiui, dabar visur kalbama apie imigrantus ir jų krizę.

– Ką manote apie labai gerai įvertintą Guillermo del Toro filmą „Vandens forma“? Juk tai – ta pati gražuolės ir pabaisos istorija, tik kitu laiku. Ar istorijos išlieka tokios pačios?

– Tokie išradingi režisieriai kaip G. del Toro išnaudoja visą savo lakią fantaziją, kad parodytų meilę kinui. „Vandens formoje“ pirmiausia mačiau nostalgiją senam kinui ir juostoms. Net kai kurie personažai žiūri anksčiau sukurtus filmus.

Manau, kad „Vandens forma“ tapo toks populiarus, nes jis fantastiško siužeto. Be to, buvo pritaikytas aktualijoms. Iš esmės, tai filmas apie rasizmą. Juk filme vaizduojama pabaisa galėtų reikšti ir kokį nors afroamerikietį arba kitaip mąstantį žmogų. Šis filmas įtikino, kad ir toks žiūroviškas, žanrinis kinas gali būti prasmingas. G. del Toro daug ką pasiskolino iš praeities filmų, bet nemanau, kad tai gali būti priekaištas.

– Ar keičiasi kino žiūrovų skonis?

– Kai sudarinėjame „Kino pavasario“ programą, matome, koks Lietuvos žiūrovų skonis. Matydamas tą patį filmą kartu su įvairių pasaulio šalių žiūrovais pastebiu, kad reaguojama skirtingai.

– Kokie filmai patinka lietuviams?

– Matau, kad labiausiai vertinami pozityvūs filmai. Daug komentarų sulaukiame, jei kuriame nors filme yra kas nors šokiruojančio, gąsdinančio ar skleidžiančio blogas emocijas. Galbūt žiūrovai turi daug rūpesčių gyvenime ir nori pabėgti į filmus, rodančius optimistiškesnį gyvenimą, gal norisi kiek pasvajoti.

Mes labai gerbiame žiūrovus, kurie ateina į filmus, reikalaujančius pastabumo, kantrybės ir susikaupimo. Manau, kad Lietuvoje vykstantys kino festivaliai (ir „Kino pavasaris“, ir „Scanorama“, ir „Vilniaus dokumentinių filmų festivalis“) jau išlavino žiūrovų skonį. Galiu patvirtinti, kad lietuviai moka rinktis. Kartais net nustembame, kai visiškai neminėtas ir niekur nelinksniuotas filmas surenka pilnas sales.

Dar reikia paminėti, kad suveikia lietuviški filmų pavadinimai. Atmetu bet kokią kritiką, kad kartais mūsų pavadinimai blogai išverčiami. Pavyzdžiui, vienas šio „Kino pavasario“ hitų – filmas „Dabar tai jau padėk man, Dievuli!“. Originalus jo pavadinimas – „So help me God“. Jį galima buvo išversti ir „Padėk man, Dieve“ ar kaip kitaip. Tačiau tai nebūtų atskleidę filmo esmės.

– Ką galite pasakyti apie šiuolaikinius rusiškus filmus, atmetus politines potekstes?

– Matau, kad daugumai lietuvių būdingas tylus protestas – jie boikotuoja viską, kas rusiška. Tačiau nepriklausomi rusiški filmai yra labai įdomūs. Žinoma, yra daug propagandinių, kurių kūrėjams ir platintojams turėčiau daug klausimų. Tai ir animaciniai filmai vaikams, kur per gražius paveiksliukus perteikiama Putino valdymo vizija ir tai, kokie neva Rusija yra nuostabi. Tokie filmai kenksmingi.