Kultūra

2018.03.16 11:08

V. Kernagio šeima – atvirai apie paskutines dainininko dienas ir neįgyvendintas svajones

LRT Televizijos laida „Gyvenimas“, DELFI.lt, Edmundas Jakilaitis2018.03.16 11:08

2008-ųjų pavasarį Lietuva neteko vienos iškiliausių asmenybių – Vytauto Kernagio, palikusio gilų pėdsaką ne tik meno pasaulyje, bet ir visos Lietuvos istorijoje. Kovo 15-ąją, nuo Vytauto Kernagio mirties praėjus lygiai dešimtmečiui, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimas“ jo žmona, dukra, sūnus ir anūkai ne tik leidžiasi į prisiminimus, bet ir viešai prabyla apie tai, ko viešai dar nėra pasakoję.

2008-ųjų kovo 15-osios naktį V. Kernagis išėjo palikdamas didžiulę tuštumą ne tik artimųjų, bet ir visos Lietuvos žmonių širdyse. Charizmatiškas televizijos laidų ir renginių vedėjas, režisierius, aktorius ir muzikantas. Vienas populiariausių dainuojamosios poezijos pradininkų, tautos mylimas žmogus-orkestras, Anapilin iškeliavo gerokai per anksti. Vytautui tebuvo 57-eri. Tautos dainius pralaimėjo vos metus trukusią kovą su skrandžio vėžiu. Nors grumtis su klastinga onkologine liga buvo sudėtinga, Kernagis iki paskutinės minutės išliko optimistas ir jį užklupusiose negandose sugebėjo įžvelgti net teigiamų dalykų. LRT TELEVIZIJOS archyve saugomame įraše – vienas paskutiniųjų maestro interviu, jau sergant vėžiu, bet dar neprarandant vilties jį nugalėti.

„Tu negali visą laiką galvoti, kad tave kažkas ėda. Tu nežinai, kas. Tu jo nematai. Bet jis – kiaulė, ir tokių kiaulių daug yra. Ir tas kiaules reikia naikinti. Aš tas kiaules piranijomis vadinu. Tas piranijas reikia naikint, naikint, naikint“, – interviu LRT TELEVIZIJAI dar 2007-aisiais yra kalbėjęs maestro.

„Jis niekada nesakydavo, kad skauda, kad žvėriškai skauda, ar kad kažkas blogai. Kartais tik, gal kad pykina. Jis nesiskųsdavo. Šaunus jis buvo. Bet aš matydavau... Praktiškai kiekvieną dieną su juo buvau. Nuo ryto iki vėlumos, kada jis jau eidavo miegoti. Matydavau iš akių, kaip jis elgiasi, ko jam reikia, ar kažką paduoti. Apie kažką kalbėdavom. Niekas juk negalvoja, kad išeis. Bet jis vis tiek galvojo. Mes juk irgi galvojame apie tai“, – LRT TELEVIZIJOS gyvenimo būdo laidai „Gyvenimas“ pasakojo Dalia Kernagienė.

Svajonių namų pastatyti nesuspėjo

Prestižinis sostinės Antakalnio rajonas garsėja ramybe ir saugumu, garsių visuomenės atstovų kaimynyste. Iki Vilniaus centro – vos keli kilometrai, bet čia visiškai nejuntamas didmiesčio šurmulys. Bičiuliai čia stovintį gražų namą vadina Kernagių tvirtove. Standartiniame šešių arų sklype stovintis būstas su atvira terasa užima pusę valdų. Likusi dalis skirta laisvalaikiui. Šį namą maestro statė savo vaikams ir anūkams. Labai juo didžiavosi, bet pats taip ir nesulaukė statybų pabaigos. „Aš pilu kalnelį. Jis jau yra supiltas, formuojasi. Kad žiemą ten padaryti tokį, galbūt rogutėms ir ne, bet kad ant užpakalio taip būtų galima nuvažiuoti. Yra supynės. Čia bus anūkų arai. Ten suaugę nelįs. Ten jeigu lįsti, tai nebent pasikepti kažką. Man tas laukimas, to, ką aš ten padarysiu, teikia tiek džiaugsmo, bet aš dar nežinau, ar man pavyks. Kol kas visa tai yra mano galvoje“, – apie planus sukurti itin jaukią erdvę savo artimiesiems dar prieš išeidamas interviu atskleidė V. Kernagis. V. Kernagio šeimai kurtuose svajonių namuose dabar viena gyvena jo našlė Dalia. Vos radę laisvą minutę su savo vaikais čia atskuba sūnus Vytautas ir jaunėlė dukra Eglė. Tuomet didžiulis namas prisipildo juoko ir nenutrūkstamų smagių istorijų.
 

„Šito namo esmė yra tokia: čia turėjo būti senelių ir anūkų namas. Čia turėjo virti beprotiškas gyvenimas. Ir tas kalnelis, nuo kurio vaikai žiemą su pašikniukais čiuožinėja, buvo jo idėja. Ir vasarą bėga ir šoka į baseiną, arba leidžiasi dviračiais. Jis visą laiką yra kažkokiame veiksme. Kartais mes pagalvojame. Prisimenu, sėdime su mama terasoje ir kai žiūri į vaikus, besiduodančius... Nes keturi berniūkščiai yra daug, yra veiksmo. Ir pagalvoji, Dieve, jeigu jis čia būtų, tai būtų turbūt daugiausiai jam laimės suteikiantis vaizdas. Prisimenu, kaip jis sakydavo, jau kai ligoninėje buvo: ateis pavasaris, išsinešim čia supamą kėdę ir žiūrėsiu, kaip vaikai pievoje žaidžia. Labai gaila, kad neišsinešė“, – graudindamasi prisiminimais apie tėvą Edvardo Žičkaus kuriamai laidai „Gyvenimas“ kalbėjo E. Kernagytė.

Kambarys, kurio durų prieš kameras nepravėrė

Nors po Vytauto Kernagio netekties jau praėjo dešimt metų, jo žmonai Daliai sugrįžti į praeitį vis dar labai sunku. Todėl pirmajam savo interviu televizijai moteris kaupėsi ne vienerius metus, o įsijungus kameroms labai jaudinosi. Bet ar gali būti kitaip, kai kalbant apie gražiausius ir liūdniausius gyvenimo prisiminimus, nejučia užplūsta jausmų vandenynas. „Nieko nereiškia. Kovo 15-oji man nieko nereiškia. Ta būsena tęsiasi nuolat. Nuolat. Ji tokia yra. Tiesiog netekome ir taip yra“, – prieš kameras kalbėjo D. Kernagienė.

Ji atidžiai verčia šeimos albumus ir dar atidžiau renka fotografijas, kuriomis šįkart dalijasi viešai. Bendrų Kernagių šeimos nuotraukų albumuose nedaug. Moteris sako, jog anuomet gauti fotoaparatą buvo sunku, o jei ir pasitaikydavo tokia proga, visuomet su juo rankose stovėdavo pats Vytautas. Juostose įamžintos svarbiausios Kernagių gyvenimo akimirkos tvarkingai sukabintos ant virš židinio esančios sienos. Atvirai išpažinčiai šįkart pasiryžusi D. Kernagienė neatveria tik vienų durų – jos sutuoktiniui įrengto darbo kambario. Ten ir ji pati koją įkelia retai. Sako, per daug vis dar spaudžia širdį.

„Yra kambarys apačioje Vytuko. Jis įsirengė, kad galėtų repetuoti, įrašinėti su garsui nepralaidžiomis sienomis. Kad galėtų groti pianinu. Ten yra jo visi daiktai, jo spintos, jo komodos, jo stalas, jo sceniniai kostiumai – jų niekam neatidaviau, visokios smulkmenos. Labai retai ten užeinu. Kažkada atėjau, atrodo, tvyro jo kvapas. Aš nežinau, gal prisigeria daiktai. Jo užrašų knygutės, gal drabužiai. Yra jo specifinis kvapas tame kambaryje, gali vėdinti, kiek nori“, – apie kambarį, kurio durų esant kameroms, nepravėrė, papasakojo D. Kernagienė. Vartydama šeimos metraštį, Dalia stabteli ties sena nuotrauka, kurioje juodu su Vytautu dar visai jauni. Moters galvoje akimirksniu atgyja malonūs prisiminimai. 1973-ieji. Vytautui ir Daliai – vos 22-eji. Abu gimę gegužę. Tiesa, moteris keturiomis dienomis jaunesnė. Abu dievina jaunystę ir ją romantizuoja.

„Mokiausi Dailės institute ir mano draugė Daiva gyveno netoliese ir atsivedė jį padainuoti. Po to mūsų studijoje buvo baliukas. Tai va taip ir susipažinome. Paskui Daiva man sako, žinai, jis paliko mikrofono stovą. Bet, sako, labai keista, nes jis niekada nepalieka nei gitaros, nei stovo. Kažko jis čia ateis, sako“, – pasakoja D. Kernagienė.


Vis dėlto jų meilei nebuvo lemta įsižiebti staiga. Jausmus vienas kitam ne kartą teko tikrinti. O abipusę pagarbą – užsitarnauti. „Kai mes atėjome pasiklausyti, kaip jis dainuoja, aš pamačiau jo batus. Nes tais laikais turėti gerus batus buvo problema. Niekas neklausdavo, kokie batai... Jis buvo apsiavęs tokiais šauniais chaki spalvos mokasinais. Aš gi mados dizainą mokiausi. Ir pagalvojau, kokie batai! Paskui pažiūrėjau pro tuos jo akinius, jo buvo labai gražios akys. Dabar tokios akys yra mano sūnaus ir vyresniojo anūko. Labai panašios akys. Jeigu uždėtum akinius, būtų labai panašu. Jis buvo toliaregis, tos akys buvo didesnės, išraiškingos. Tai tuomet pirmą kartą pastebėjau jo akis. Bet šiaip aš buvau tokia... Turėjau labai daug simpatijų, jauna, kaip ir mes visos, buvau labai graži, buvo daug vyrukų aplinkui. Bet po truputį mes kažkaip ir prisigretinom“, – prisiminimais apie pirmąją pažintį su V. Kernagiu pasakojo D. Kernagienė. Klausiama, ar buvo sunku užkariauti jos širdį, D. Kernagienė patvirtino, kad tikrai taip, buvo nelengva.
 

„Tuo pačiu metu turėjau dar vieną gerbėją, kuris dabar yra labai geras aktorius ir buvo labai gražus. Ir mano draugės sakydavo: nu ko tu prie to Kernagio prisikabinai? Sakė, paleisk tu geriau jį ir eik ten su tuo. O jis toks buvo kuklus, paprastas labai. O anas buvo gražuolis. Bet aš nežinau, kas nugalėjo. Jis buvo labai užsispyręs. Jis eidavo ir eidavo. Jis ateidavo po mano balkonu, ir mano mama sakydavo: žiūrėk, vėl tavo akiniukas vaikšto. Ir nieko nesako. Būdavo, žiūri pro langus į mane. Ir va tokie dalykai... Gal lemtis... Fainas jis buvo labai. Labai geras, labai šiltas“, – atvirai pasakojo D. Kernagienė.

Visas pokalbis – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimas“.