Pirmoji spausdinta lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“ – saugoma Vilniaus universitete. Čia pat saugomas ir seniausias ranka rašytas tekstas lietuvių kalba, senesnis už „Katekizmą“ keliasdešimčia metų.
Vilniaus universitete saugoma ir kartą per metus eksponuojama seniausia spausdinta lietuviška knyga – M. Mažvydo „Katekizmas“. Tačiau yra seniausias lietuvių kalba ranka rašytas tekstas – jis rastas prieš 60 metų Vilniaus universitete, viduramžių knygos, į kurią įrišti keturi skirtingi leidiniai, paskutiniame puslapyje.
„Šis, seniausiu laikomas lietuviškas tekstas, randamas 1503 metų traktate kunigams. Jis taip ir vadinasi – „Traktatas kunigams“, tai buvo labai populiarus vadovėlis, iš kurio mokėsi žmonės, kurie norėjo tapti kunigais“, – pasakoja Vilniaus universiteto mokslininkė Ernesta Kazakėnaitė.
Lietuvių kalba užrašytos trys maldos: „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Tikiu į Dievą Tėvą“. Kad šis ranka rašytas tekstas senesnis už 1547 metais spausdintą „Katekizmą“, išduoda keli aspektai, iš jų ryškiausi – archajiška rašyba ir trumpesnė „Sveika, Marija“ malda.
„Žiūrint į patį tekstą, kad „Sveika Marija“ yra trumpesnė malda, nei dabar mes ją mokame ir mokomės, ir būtų galima atsekti, kad tai yra senesnė versija, nes ilgesnioji versija buvo patvirtinta Tridento susirinkime, kuris vyko 16 a. viduryje, o tekstas tos dalies neturi. Vadinasi, jis turėtų būti ankstesnis“, – aiškina mokslininkė.
Trys lietuviškai užrašytos maldos vadinamos Vilniaus vyskupijos arba dzūkiškais poteriais.
„Jeigu paskaitytume šį tekstą, greičiausiai kristų į akis toks akivaizdus dzūkavimas, kaip žodžiuose „Dzievas“, „dziena“, „cikiu“ ir panašiai. Iš tikrųjų šiame tekste yra dzūkavimo nemažai, tačiau jis nėra nuosekliai išlaikytas, kad būtų lengva lokalizuoti šitą tekstą. Bet kuriuo atveju, jo ištakų reikėtų ieškoti pietryčių Lietuvoje“, – tvirtina E. Kazakėnaitė
Tekstas knygoje parašytas lotyniškais gotikinio stiliaus rašmenimis, tačiau lietuviška rašyba nenusistovėjusi – viena raidė žymi keletą garsų.
„Jeigu pasižiūrėtume į jo rašybą, tai matytume, kad nepanašu į tai, kaip rašome šiandien, ir identifikuoti tekstą, kaip lietuvišką tekstą, reikia tam tikrų žinių“, – sako ji.
Mokslininkė daro prielaidą, kad knyga galėjo priklausyti kunigų seminarijos studentui. O tekstas lietuvių kalba – nurašytas.
„Yra vienas iš tokių taisymų, kai atrodo, kad akimis peršoko į kitą eilutę – tiesiog rašė, rašė ir vienoje vietoje įrašė ne tai, ką reikėjo, išbraukė ir tada parašė, kaip reikėjo. Bet tie žodžiai pakartoti iš vėlesnės eilutės. Galim daryti tokią išvadą, kad šis tekstas yra kažkokio ankstesnio teksto nuorašas“, – aiškina E. Kazakėnaitė.
Pasak Vilniaus universiteto mokslininkės, lietuviškos raštijos pradžia galėtume laikyti 15, o ne 16 amžių. Šis rankraštinis palikimas 2011 metais įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą.
