Kultūra

2018.03.03 16:58

A. Vizbaras: V. Noreika iki paskutinės gyvenimo dienos buvo artistas iš didžiosios raidės

Birutė Vyšniauskaitė, LRT.lt2018.03.03 16:58

„V. Noreika savo publiką ypač gerbė. Jis net ir kaimo bobutėms dainuodavo lygiai taip pat, kaip Milano La Scalos ar Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Kartą vieno miestelio kultūros rūmuose jo pasiklausyti atėjo gal dešimt moterėlių, bet jis su didžiausia pagarba joms atidainavo dviejų dalių koncertą“, – bendraudamas su LRT.lt, prisiminė beveik aštuoniolika metų koncertų metu akomponavęs mūsų šalies operos grandui Virgilijui Noreikai jo koncertmeisteris Aleksandras Vizbaras.    

A. Vizbarui teko akomponuoti N. Noreikai ir per paskutinį jo koncertą Palangos Kurhauzo salėje praėjusių metų lapkričio 18 d.

Prieš leidžiantis į ilgą kelionę iš Vilniaus į Palangą, A. Vizbaras dėl visa ko papildomai pasiruošė ir keletą solinių numerių, nes maestro jautėsi jau prastai.

„Kai dar esant Vilniuje pasakiau, kad gal jam vertėtų per koncertą šiek tiek pailsėti (nes programa buvo pasirinkta tikrai sudėtinga), o aš tuo metu pagročiau, V. Noreika man atkirto: „Na, jeigu nori!“ Tačiau Palangoje, kai jau nebegalėjome net normaliai parepetuoti, jis pats paprašė, kad pagročiau. Teko sugroti net tris kūrinius, nes maestro tada buvo sunku stovėti, skaudėjo kojas. Nepaisant to, jis padainavo visą numatytą programą ir scenoje išbuvo daugiau nei valandą“, – pasakojo pianistas.

Rezultatų pasiekdavo ne pykčiu, o suprantamais pavyzdžiais

Su V. Noreika A. Vizbarą 2001 m. suvedė koncertas, kuriame V. Noreika dainavo su viena garsiausių, visas pasaulio scenas užkariavusia Lietuvos dainininke Violeta Urmanavičiūte-Urmana.

Repeticijoms bei „susidainavimui“ prieš didžiulį koncertą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) reikėjo koncertmeisterio. Buvo pasirinktas A. Vizbaras.

Po šio koncerto V. Noreika jį pakvietė dirbti į 2003 m. prie  NOBT atidarytą Operos studiją. Nuo tada jų bendradarbiavimas – koncertuojant, dirbant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje bei Muzikos ir teatro akademijoje – jau vyko iki pat paskutinio koncerto Palangoje.

„Maestro iš tikrųjų buvo labai reiklus. Tačiau siekiamo rezultato iš savo mokinių reikalaudavo ne pykčiu, o žmoniškai, savo pavyzdžiu. Jei studentas per paskaitas mokindavosi kokią arijos frazę, V. Noreikai pakakdavo kad ir pusbalsiu ją padainuoti – tuoj pat pasidarydavo viskas aišku. Jis buvo tiesiog interpretacijos genijus“, – dalijosi prisiminimais A. Vizbaras.  

Asmeninio archyvo nuotr.

Žinojo savo vertę, bet niekada nedemonstravo esąs žvaigždė

Ilgų kelionių po Lietuvą metu A. Vizbaras su V. Noreika pasikalbėdavo ne tik apie koncertų reikalus, bet ir apie gyvenimą.

Pasak koncertmeisterio, maestro labai mėgo pasakoti anektodus ir smagiai juokdavosi, kai išgirsdavo iš savo palydovo kokį naują anekdotą.

„Apie politiką kalbėti jis nemėgdavo. Susidarydavo įspūdis, kad ja ne labai  ir domisi. Tik kartais jis pasijuokdavo: „Dejuoja tie ministrai, kad sunku. O kas per profesija – ministras? Aš štai ilgai mokiausi dainuoti. Išmokau. Iš to pragyvenu. O kas čia per privilegija būti ministru?“ – pasakojo A. Vizbaras.

Anot jo, nemėgo V. Noreika prisiminti ir tų skaudžių laikų, kai nebegalėjo dainuoti Lietuvoje ir  buvo tekę kuriam laikui su šeima išvykti padirbėti į Venesuelą.

„Apie darbo metus LNOBT, kai buvo jo vadovu, maestro prisimindavo tik šviesiai. Pasakodavo, kaip sugyveno su kolektyvu, kokie žinomi solistai tuo metu dainavo teatre. Jautėsi, kad ir pastaruoju metu domėdavosi, kaip teatrui sekasi, kas jame naujo. Jis pats savo vertę žinojo, bet niekada, kaip meno pasaulyje sakoma, nesižvaigždino. O aplinkiniams ir taip būdavo aišku, kad jis – operos mohikanas“, – kalbėjo A. Vizbaras.   

Buvo nusiteikęs dainuoti net vienam žiūrovui

Įsimintinas koncertmeisteriui ne tik V. Noreikos dainavimas, mokėjimas dirbti su mokiniais, bet ir begalinė pagarba savo publikai.

„V. Noreika savo publiką ypač gerbė. Jis net ir kaimo bobutėms dainuodavo lygiai taip pat, kaip Milano La Scalos ar LNOBT scenoje Vilniuje. Kartą vieno miestelio kultūros rūmuose jo pasiklausyti atėjo gal dešimt moterėlių, bet jis su didžiausia pagarba joms atidainavo dviejų dalių koncertą“, – pasakojo A. Vizbaras.

Tą kartą miestelio žmonės pagalvojo, kad kažkas tik pasijuokė iš jų, esą dainuoti atvyks pats V. Noreika, todėl mažai kas ir atėjo į koncertą.

„Kai tada pamačiau, kad salėje sėdi kelios moterėlės, paklausiau maestro, ar iš tikrųjų koncertuosime, jis pyktelėjo ir atsakė, kad dainuotų, net jei salėje sėdėtų vienas žmogus. Po to koncerto priėjo viena jau garbaus amžiaus moteriškė ir, su ašaromis akyse dėkodama, prisipažino galinti jau ramiai numirti, nes matė gyvą V. Noreiką“, –  prisiminė ir sau pačiam vertingas maestro pamokas jo akompaniatorius.

Kai pianistas su V. Noreika kalbėjosi dar vasario pradžioje, maestro juokavo, kad, laikydamasis už turėklų, visai neprastai juda: „Tiesa, tą kartą prisipažino nebesitikįs jau dainuoti, bet planavo kitą semestrą dėstytojauti Muzikos ir teatro akademijoje. Optimizmo, kaip ir jo garsus mokytojas Kipras Petrauskas, neprarado iki paskutinės gyvenimo minutės. Kartais stebėdavosi: „Pamanykit, depresija visi skundžiasi! O kas ta – depresija? Dirbti reikia ir nebus jokių depresijų“. Pastaruoju metu dažnai matydavau, kad maestro prastai jaučiasi, bet, jei būdavo pažadėjęs ateiti į pamoką, net neabejodavome, jog taip ir bus“.

Visi norintys su V. Noreika atsisveikinti galės LNOBT Didžiojoje salėje kovo 5 d., pirmadienį, 9–20 val., kovo 6 d., antradienį, nuo 9 val.

Karstas išnešamas antradienį 13 val. Laidotuvės vyks 14 val. Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.