Kultūra

2018.03.05 13:56

R. Čičelis: topofilinė ir aviacinė dokumentika (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2018.03.05 13:56

Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Mindaugo Kvietkausko „Uosto fugą“ ir Leono Jonio „Kalamočia“.

Mindaugas Kvietkauskas „Uosto fuga“

Formaliųjų esė rašytojai visada orientuojasi į kitus žmones ar daiktus, bet tik ne į save. Istoriškai formalioji eseistika yra pirmesnė nei personalioji šio žanro atmaina. Dar formaliajai esė būdinga tai, kad jas paprastai rašo mokslininkai, kuriems prieinama specifinė, siaurai visuomenėje žinoma informacija, kurią jie, remdamiesi savo profesine kompetencija, paverčia jau beveik meniniu, o ne dokumentiniu tekstu.

Lietuvių literatūros istorijoje ir dabartyje beveik nėra autorių, kurie rašytų formaliąsias esė. Sovietiniais metais vienas iš nedaugelio tokių autorių buvo Antanas Masionis, sukūręs ir išleidęs ne vieną tarp mokslinio ir meninio teksto balansuojančią esė ar apybraižą apie lietuvių klasikinius rašytojus. Personaliosios esė tradicija dar jaunesnė – tokio tipo tekstai radosi iš esmės tik susiformavus vadinamajai laikraščio „Šiaurės Atėnai“ eseistų mokyklai. Jos ryškiausi atstovai – tai Giedra Radvilavičiūtė ir dar keli autoriai. Vienas ryškiausių ir produktyviausių personaliųjų eseistų yra palangiškis Rolandas Rastauskas. Pastaruoju metu mūsų literatūros procese pastebima, kad personaliųjų esė tekstų kiekybiškai mažėja ir randasi keli nauji formaliųjų esė kūrėjai, išleidžiantys solidžias knygas.

Vienas iš tokių formaliosios esė žanro atstovų yra literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, praėjusiais metais publikavęs tekstų rinkinį „Uosto fuga“. Šioje knygoje jos autorius pasakoja apie įvairių laikotarpių Vilnių, kurį yra beveik besąlygiškai įsimylėjęs. Filosofas Arvydas Šliogeris prieš kelis dešimtmečius parašė veikalą „Būtis ir pasaulis“, kuriame vieną skyrių pavadino taip: „Mes – filotopai“. M. Kvietkausko, kaip „Uosto fugos“ autoriaus filotopu vadinti neįmanoma. Minėtas mąstytojas filotopiją apibrėžia akcentodamas mylintį vietos apmąstymą. „Uosto fuga“ yra artimesnė topofilijos ypatybėms, kurios irgi labai susijusios su žmogaus ir vietos koreliacija. Vis dėlto A. Šliogeris pabrėžia, kad filotopui neegzistuoja tai, kas yra anapus žmogaus regai pasiekiamo horizonto – filotopas tenkinasi mažais dalykais, dažniausiai daiktais, o ne žmonėmis. M. Kvietkauskas, būdamas ne filotopas, o topofilas, į Lietuvos sostinę žvelgia iš įvairių kitų vietų perspektyvos – Vilnius įgauna savitas reikšmes būtent tada, kai sukuriamas santykis tarp šio miesto ir kitų, neretai užsienio šalių vietovių, kurioms būdinga savita ir turtinga literatūros ar kultūros istorija. Vilnius negalėtų būti svarbus, jei lygintume jį su tokiais miestais, kurie yra praradę ar niekada neturėję kultūrinės tapatybės. M. Kvietkauskas savo esė rinkinyje rašo ne apie tai, kas užčiuopiama rankomis, o apie tai, nuo ko jį skiria distancija. Toks atstumas sukuria „Uosto fugos“, grožinės literatūros kūrinio, meniškumą – randasi pasakotojo ir kiekvienos esė personažų atribojimas. Būtent todėl M. Kvietkausko pasakojimas tampa tokiu, kuriam būdinga meninė estetika.

Dar ryškesnė filotopijos ir topofilijos skirtis „Uosto fugoje“ išryškėja tada, kai bandome svarstyti, koks yra M. Kvietkausko (arba jo esė pasakotojo) požiūris į laiką ir istoriškumą. Šliogeriškajam filotopui, lyg nužengusiam iš vokiečių filosofo Martin'o Heidegger'io veikalų puslapių, artimiausia yra būties antlaikiškumo idėja – filotopiniai pasakojimai turi pretenziją kalbėti apie amžinybę momente. Tuo tarpu topofilai visiškai neneigia būties istoriškumo ir tvirtina, kad amžina dabartis nelabai begali padėti žmogui gyventi ir prasmingai būti. Esė rinkinyje „Uosto fuga“ kalba asmuo, kuris ir pats yra istoriškas, nes įterpia asmeninių detalių, tačiau jų nereflektuoja, ir į kitus asmenis bei vietas žiūri kaip atsimenantis žmogus. Jam rūpi ne tik savoji, bet ir daugelis kitų, ne vien mūsų amžiaus, istorija.

M. Kvietkausko esė rinkinys yra labiausiai savitas dėl to, kad atriboja topofiliją nuo siauro nacionalizmo, su kuriuo paprastai siejama meilė vietai. „Uosto fugos“ tekstų kalbantysis, laikydamasis senų Lietuvos sostinės daugiakultūriškumo taisyklių, yra atviras su įvairiomis tautomis siejamiems siužetams. Aptariama knyga yra ir toks fenomenas, kuris nepatvirtina nei pozityvistinio, nei postmoderniojo istorijos apibrėžimo. M. Kvietkauskui istorija yra menas ir intriga, susitikimai su žmonėmis ir nuolatinės kelionės į praeitį bylojančias vietas, kurios visos, lyg apie Visatos centrą, sukasi apie Vilnių.

Leonas Jonys „Kalamočia“

Aptariama knyga, būdama unikali lietuvių literatūroje, žvalgantis į pasaulinę aviatorių literatūros tradiciją, galėtų būti lyginama su prancūzo Antoine'o de Saint-Exupery kūryba. Nepaisant gana drąsios analogijos ar panašumo, dera pasakyti, kad „Kalamočia“ ar kiti, būsimi, aviatorių grožinės literatūros kūriniai galėtų būti turtingesni vaizdų per lėktuvo langą, gamtos jutimo ir gyvų pokalbių.

„Kalamočios“ pasirodymas aiškiai atskleidžia, kaip šiuolaikinėje lietuvių literatūroje stinga apybraižos žanro kūrinių. Sovietiniais metais jį kultivavo vienas kitas rašytojas ir keli žurnalistai. Dabar rašyti trumpą dokumentinį pasakojimą tampa neįdomu ir nepateisinama, nes netekome pamatinės apybraižų skaitytojų savybės – smalsumo: viską siekiame patirti keliaudami patys arba atsakymus randame internete. Kalbant apie apybraižų autorius žurnalistus, prisimintinos vos kelios pavardės: Algimantas Čekuolis, Vytaras Radzevičius ir Martynas Starkus. Šiame kontekste aviacinė literatūra vis dar gali jaudinti ir stebinti mūsų dienų skaitytoją.