Kultūra

2018.02.27 12:35

K. Zanussis: deja, šiuo metu nekultūringi žmonės nelaiko savęs nekultūringais

Birutė Vyšniauskaitė, LRT.lt2018.02.27 12:35

„Jei žinočiau atsakymą, kas yra gyvenimo prasmė, visiems savo studentams ir jauniems žmonėms nusiųsčiau žinutę telefonu“, – bendraudamas su LRT.lt juokauja garsus visame pasaulyje Lenkijos kino režisierius, rašytojas, scenaristas ir prodiuseris Krzysztofas Zanussis. Vilniuje jis lankėsi Tarptautinėje knygų mugėje, kur buvo pristatyta jo knyga „Gyvenimo strategijos, arba Kaip suvalgyti sausainį ir jį turėti“, išversta į lietuvių kalbą. Vis dažniau į Lietuvą atvykstantis režisierius rudenį Vilniuje jau planuoja pristatyti ir naują filmą „Eteris“, kurio kūrime dalyvavo ir lietuviai.

Greitai savo aštuoniasdešimtmetį švęsiantis K. Zanussis iki šiol pasižymi neįtikėtinai plačiu akiračiu, kūrybingumu ir produktyvumu. Jis kuria filmus rašo knygas ir scenarijus kinui bei teatrui, važinėja po pasaulį, skaitydamas paskaitas studentams bei vesdamas meistriškumo pamokas. 

„Kai manęs kas nors paklausia, kodėl visa tai darau, atsakau, kad neturiu ką veikti (juokiasi). Bet, jei gyvenimas suteikia galimybių tokiai veiklai, būtų labai gaila nepasinaudoti jomis. Kai jau nebeturėsiu jėgų, sustosiu. Džiaugsiuosi savo sodeliu ir šunimis, kurių turiu net dešimt. Taip, per daug turiu šunų, bet taip jau išėjo. Ką gi – sodas didelis, todėl tam yra sąlygos. Gyvenu pas šunis, o ne atvirkščiai“, – kalbėjo K. Zanussis, nestokojantis subtilaus humoro jausmo.

Lankydamasis Vilniuje, K. Zanussis rado laikui ir interviu su LRT.lt.

– Jūsų gyvenimo ir kūrybos patirtis – tokios turtingos. Matyt, užduoti jums klausimą – kokia gi yra gyvenimo prasmė – nebūtų beprasmiška?

– Atsakyti į šį klausimą – ne taip paprasta. Jei žinočiau atsakymą – kas yra gyvenimo prasmė, visiems savo studentams ir jauniems žmonėms nusiųsčiau žinutę telefonu.

Kiekvienas žmogus privalo savo gyvenimo prasmės ieškoti pats. O ji priklauso ir nuo pastangų, ir nuo įdėto darbo, ir nuo talento ar padėties visuomenėje.

Tačiau jau vien tai, kad žmogus ieško savo gyvenimo prasmės, yra prasminga, yra gyvenimo imperatyvas. Jei žmogus nieko neieško, jis – miręs.

Reikia ieškoti kiekvienos dienos prasmės. Prasibudus rytais – pagalvoti, dėl ko keltis iš lovos?

Vienoje savo knygoje cituoju pritčią, kurią kažkada parsivežiau iš Rusijos. Joje pasakojama, kaip mirė vidutiniokas žmogus ir atsidūrė Šv. Petro akivaizdoje. Šis jam atvėrė rojaus vartus. Žmogelis, prieš žengdamas į rojų, dar atsisuko į Šv. Petrą ir paklausė: „Gal galėtumėt man atsakyti, vardan ko aš Žemėje 70 metų gyvenau“? 

Šv. Petras pagalvojo ir žmogui priminė: „Ar prisimeni, kaip prieš 40 metų tu vienos savo kelionės metu viešbutyje pietavai ir prie gretimo stalelio sėdinti mergina paprašė tavęs paduoti cukraus? Tu padavei. Štai ir viskas.“ 

Man patinka ši pritčia. Juk į daugelį klausimų negalime atsakyti. Net ir tikintys žmonės negalėtų tiksliai atsakyti, ar kiekvienam iš mūsų yra numatytas kažkoks Dievo planas? Jeigu ir yra, tai mes to tikrai nežinome.

– Gal per visą gyvenimą, kažkokias to plano užuominas vis dėlto išsiaiškiname? 

– Matyt. Panašiai, kaip su tuo cukrumi.

– Ar jums yra tekę gelbėti žmones didelių nelaimių atvejais, ar tiesiog šiaip sau padėti?

– Be abejo. Jei gyveni tarp žmonių, su tokiais dalykais susiduri nuolatos. Tačiau apie tai, mano galva, kalbėti ar girtis nereikėtų, nes šiuolaikiniame pasaulyje tai atrodo kaip savireklama. 

– Atrodytų, kas čia – tokio, jei žmogui nelaimės atveju padėjai?

– Aš laikausi principo – padėjai žmogui ir tylėk. Jei apie tai kalbi, menkini tą suteiktą gerumą ir pagalbą.

Mano mama Antrojo pasaulinio karo metu išgelbėjo keletą žydų. Po karo mes su ja lankėmės Izraelyje. Dar buvo gyvų liudininkų, kurie žinojo apie mamos pagalbą žydams. Buvo norima ją įtraukti į Pasaulio teisuolių sąrašą, bet mama kategoriškai atsisakė. Aš ją įkalbinėjau, nes, maniau, kad tai būtų teisinga. 

Tada man ji pasakė: „Aš patyriau tokią siaubingą baimę, taip rizikavau, todėl nenoriu to prisiminti ir nenoriu, kad apie tai kas nors kalbėtų. Visi tie mano išgyvenimai liko tik tarp manęs ir Dievo.“

– Jūs savo filmuose vadovaujatės aukštais gyvenimo kanonais. Ar dar spėjate paskui šiuolaikinį pasaulį, kuriame neretai kur kas aukščiau vertinamas aštraus siužeto, bet menkos prasmės ir turinio kinas? 

– Masinė, o, kitaip tariant, žemoji kultūra visada egzistavo. Ir, žinoma, šiandienos gyvenime ji stipresnė.

Sustiprėjusi emancipacija sugriovė tą pasaulį, kuriame aš buvau auklėjamas. Deja, šiuo metu nekultūringi žmonės nelaiko savęs nekultūringais. Jiems tiesiog atrodo, kad jie – kitos kultūros atstovai, tačiau nesusimąsto, jog popkultūra, liaudiškai tariant, popsas – žema kultūra.

Tik pastaruoju metu žmonės praturtėjo ir ėmė drąsiau save priskirti popkultūrai. Anksčiau buvo šiek tiek gėda klausytis pigios muzikos, skaityti geltonuosius romanus. Dabar gi žmonės tuo didžiuojasi.

Popsas gyvavo ir anksčiau, tik už jį niekas tiek daug nemokėdavo, kaip dabar. 

Didžiulius pinigus už meną kažkada mokėdavo kunigaikščiai, karaliai, popiežiai, bet jie turėdavo savo dvarų menininkus ir iš jų reikalaudavo labai daug.

XV a. sukurti Michelangelo Buonarroti kūriniai gyvi iki šiol. Jie – iš tikrųjų aukštoji kultūra.

Panašūs kriterijai taikytini kultūrai ir šiandien. Tačiau tai, kas patinka visiems, negali būti aukštoji kultūra. Bet būna ir išimčių, nors jos tik patvirtina taisykles.

Štai Charlie Chaplino kūryba džiugino ir mases, ir meno gurmanus bei išprususią publiką. Todėl ją galime vertinti ir kaip aukštąją kultūrą.

– Kas, jūsų manymu, pakeis Sidabrinio amžiaus kino genijus, tokius kaip Andrzejus Wajda, Federico Fellini, Michelangelo Antonioni?

– Man sudėtinga būtų vertinti mano jaunuosius kolegas, tačiau negalėčiau nepastebėti tų, kurie jau įrodė savo talentą ir sugebėjimus. Turiu omenyje Rusijos režisierius Andrejų Zviagincevą, Aleksandrą Sokurovą, JAV kūrėją Martiną Scorsese.

Bet, turėčiau prisipažinti, kad nebeseku pasaulinio kino naujienų, kaip anksčiau, nes tiesiog nebėra viskam laiko ir nebejaučiu tam būtinybės. Šiandien jau galiu sau leisti pasakyti: „Neisiu, nenoriu, žinau, kad neįdomu, kad nepatiks“.

– O kas jus šiandienos kine domina?

– Tai, kas ir – anksčiau. Metafizika. Paslaptis. Tai, kas užslėpta ir nežinoma. Stengiuosi nuolatos apie tai kalbėti ir ieškoti tam tinkamiausių išraiškos priemonių, kalbos.

Kas gi pasaulyje pasikeitė, kai klasikinė fizika atsidūrė muziejuose ir baigėsi Niutono era? Ilgai buvo aiškinama, kad žmogus – absoliučiai priklausomas nuo savo genetikos, nuo auklėjimo šeimoje ir mokykloje. Tačiau nebūdavo paliekama vietos paslapčiai. Kodėl?

Kas lemia, kad padoriose šeimose gimsta recidyvistai, o asocialiose – genijai ir šventieji? Todėl mokslo sferoje vėl randasi vis daugiau paslapčių. Norėčiau, kad humanistai tai atskleistų, nes jie iki šiol to dar nėra išsiaiškinę.

– Kokie dabar jūsų, kaip kino atstovo, planai? 

– Kartu su Ukrainos, Vengrijos, Italijos, Lenkijos ir Lietuvos kūrėjais baigiame filmą „Eteris“. Ką tik baigėsi filmavimai. Muzika bus kuriama Vilniuje.

Šiame filme vaidmenį kūrė ir lietuvių aktorius Artūras Dubaka, kuris yra dirbęs mano Panevėžio Juozo Miltinio teatre statytame spektaklyje „Hybris“ („Puikybė). Jis – labai įdomus aktorius, tik gaila, kad dėl kalbos barjero negalėjome jam filme skirti didesnės rolės.

Pagrindinė šio filmo tema – tragedijos „Faustas“ problemų variacijos. Man, kaip mokslo žmogui (K. Zanussio pirmoji profesija – fizikas – LRT.lt), ji – labai svarbi. 

Filme taip pat pasisakoma prieš scientizmą, kuris nuo 19 m. mokslą priešpastato tikėjimui ir vadovaujasi moksline pasaulėžiūra. Tuo idiotizmu, kurį išpažino marksistai. Aš dievinu mokslą, bet nekenčiu scientizmo. Tikiu, kad pasaulis – racionalus, bet ne pagal marksistų ideologiją.

– Kas lemia, kad jūs vis dažniau viešite Lietuvoje? Per ką tik pasibaigusią Vilniaus knygų mugę buvo pristatyta į lietuvių kalbą išversta jūsų knyga „Gyvenimo strategijos, arba Kaip suvalgyti sausainį ir jį turėti“, o rudenį planuojama ir filmo premjera.

– Man džiugu, kad randu ryšį su skaitytojais ir ši knyga buvo išversta ir į rusų, ir į ukrainiečių kalbas, o štai dabar pasirodė ir lietuviškai.

Tačiau tarp kino ir knygų – didžiuliai skirtumai. Kine kur kas lengviau galiu perteikti savo jausmus, o knygose – nuomonę.

– Šis jūsų apsilankymas Vilniuje beveik sutapo su Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos vizitu Lietuvoje mūsų valstybės 100-mečio proga. Kaip jums atrodo, gal jis iš tikrųjų simbolizuoja ne tik artėjantį, bet ir – abiejų valstybių santykių pavasarį?

– Mano galva, dabartiniai Lietuvos-Lenkijos santykiai – lyg santuoka po skyrybų. Nelengva susitaikyti, nors rimtiems konfliktams pagrindo ir nėra. Tie abipusiai nesutarimai – paviršutiniški.

Mes, lenkai, dažnai pamirštame, kad mūsų – dešimt kartų daugiau, todėl privalome būti dešimt kartų tolerantiškesni lietuvių atžvilgiu. O lenkai dažnai būna grubūs, todėl ir užgauna lietuvių jausmus bei nacionalinę savigarbą. Kalbu apie tai kaip lenkas. Lietuviai tegul kalba už save.

Bet, jeigu aš jau šitiek metų draugauju ir susikalbu su poetu Tomu Venclova, kurį ištisos kartos žmonių Lenkijoje vertina, kaip tikrą lietuvį, suprantantį istoriją labai plačiai, vadinasi, tarp lenkų ir lietuvių iš tikrųjų yra labai daug bendro. 

Rašytojas Czeslawas Miloszas, nors ir nerašė lietuviškai, Lietuvą suprato labai giliai. Suprato ir tai, kad Lietuvos ir Lenkijos istorija abi šalis turi jungti, o ne skirti.

Juk lenkai ir lietuviai pirmieji buvo sukūrę Europos Sąjungą. Lietuvių valdomoje Žečpospolitoje (Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga) taikiai sugyveno daugybė tautų. Gaila, kad ši Lenkijos ir Lietuvos unija neišliko.

Kai ramiai apie tai kalbame, lengva suprasti, kad vieną gerą istorijos šansą praradome. Tačiau istorijoje būna ir daugiau šansų. Vis dėlto tikiu, kad Lenkija ir Lietuva ras kelią, kaip sugyventi draugiškai, viena kita papildydamos.

– Pernai, viešėdamas Vilniuje, prasitarėte, kad turite planų kurti istorinį filmą apie Lietuvą ir Lenkiją. Gal ši idėja jau įgauna kūną?  

– Turiu scenarijų filmui apie Lietuvos Didįjį kunigaikštį Jogailą ir jo pirmąją žmoną, prancūzę Jadvygą de Anjou, kurią vedęs jis tapo Lenkijos karaliumi. 

Deja, man nepavyko šiai juostai Lenkijoje rasti pinigų, nors ją labai dėmėjosi prancūzai, nes Jadvyga – garsios Prancūzijos karališkos dinastijos atstovė. Bet gal sulauksiu palankaus vėjo ir pavyks šį filmą sukurti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt