Kultūra

2018.02.28 17:07

BBC žurnalistė: svarbu, kad skaitymas nepakryptų į nacionalistinę pusę

Juta Liutkevičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2018.02.28 17:07

Svarbu, kad literatūros mados nenukryptų į kraštą ir žmonės nepradėtų skaityti, pavyzdžiui, išskirtinai vietos autorių literatūros. Taip LRT KLASIKOS laidoje sako Vilniaus knygų mugėje viešėjusi BBC kultūros žurnalistė Rosie Goldsmith. „Puiku, kad lietuviai renkasi vietinių autorių kūrybą, tačiau svarbu stebėti ir tai, kad ši tendencija netaptų nacionalistine, juk turime skaityti knygas iš viso pasaulio“, – įsitikinusi žurnalistė.

– Kaip jaučiatės Vilniuje?

– Kaip tipinė žurnalistė galėčiau sakyti, kad, praleidusi vieną dieną Lietuvoje, apie ją jau žinau viską. Žinoma, tai būtų melas. Ši diena mugėje tikrai išskirtinė. Nepaisant to, kad turiu gana nemažai žinių apie lietuvių ir Baltijos šalių literatūrą, niekas neprilygsta realiam buvimui čia ir susitikimams su žmonėmis. Vien per šią dieną, būdama kartu su tokiomis asmenybėmis, kaip Kristina Sabaliauskaitė ar Tomas Venclova, išmokau labai daug. Tai nuostabi patirtis.

– Knygų mugėje, kartu su lietuvių rašytojais, vyksiančiais į Londono knygų mugę, diskutavote apie mūsų literatūros galimybes pasiekti tarptautinę auditoriją. Kokios pagrindinės mintys buvo išsakytos diskusijos metu?

– Diskutavome kartu su keturiais lietuvių rašytojais, kurie svečiuosis ir savo kūrybą pristatys balandį vyksiančioje Londono knygų mugėje. Tai Kristina Sabaliauskaitė, Tomas Venclova, Undinė Radzevičiūtė ir Alvydas Šlepikas.

Londono knygų mugė vyksta kasmet nuo 1971 m., turime ilgas tradicijas. Jūsų knygų mugė vyksta 19 kartą. Bet esminis skirtumas, kuo Londono knygų mugė yra kitokia nei jūsiškė Vilniuje – ji nėra tokia atvira visuomenei ir iš čia retai išeisi įsigijęs naują knygą. Londono knygų mugė daugiau skirta mainams, bendradarbiavimo užmezgimui, o čia, Vilniuje, aš įsigijau ne tik knygų, bet ir puodelių, marškinėlių. Čia tvyro puiki atmosfera ir man labai patinka mugės, kviečiančios į savo renginius ir skaitytojus – juk būtent dėl jų ir atsiranda knygos.

Šiemet Londono knygų mugė lietuvių autoriams siūlo išskirtinį pristatymą. Mano manymu, tai geriausias forumas autoriams ir leidėjams, kurie nori būti išgirsti. Čia susirenka visi Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų knygų leidybos atstovai. Diskutuojama apie autorines teises, knygų sklaidą, aptariamos komercinės leidybos sritys.

Deja, šiandien apie lietuvių literatūrą Didžiojoje Britanijoje žinome nedaug. Tačiau būtent tam ir skirti tokie renginiai, kaip Londono knygų mugė, – pristatyti naujus autorius, stiprinti profesinius ir asmeninius santykius su kitų šalių atstovais.

Tai, kad esate Baltijos šalių regiono atstovai, o ne tiesiog atskira šalis, tam tikra prasme yra labai puiku. Tai šansas trims Baltijos valstybėms susivienyti. Kita vertus, Estija, Latvija ir Lietuva yra labai individualios šalys. Tokioje didelėje rinkoje, kaip Didžiosios Britanijos, kartu jūs esate stipresni.

Jao Silas/Unsplash nuotr.

– Ar teisingai supratau, kad savo knygas turėtume pristatyti kaip Baltijos regiono, o ne išskirtinai tik Lietuvos literatūrą?

– Manau, jog trise yra lengviau atidaryti duris. Tačiau žengti pro tas duris jau derėtų kaip atskiroms, individualioms valstybėms. Lietuvių literatūra skiriasi nuo rašomos Latvijoje ar Estijoje. Tačiau jums teko patirti panašių istorinių iššūkių, ideologinį spaudimą, kalbos suvaržymą, okupaciją. Tai sudėtinga istorija, tačiau visoms trims Baltijos valstybėms pavyko atsikovoti nepriklausomybę. Taigi turite daug bendro.

Tačiau aš pati, mėgindama geriau pažinti kiekvieną valstybę atskirai, labai aiškiai matau, kokia skirtinga jūsų literatūra. Man tai labai patinka. Jūs rašote kitokią poeziją, skiriasi jūsų grožinės ir negrožinės literatūros knygos. Tačiau jūs turite ir nemažai bendro, tų bruožų, kuriais išsiskiria Rytų Europos šalys jau nuo tada, kai griuvo Berlyno siena. Tai jūsų suprantamas troškimas rašyti apie praeitį, savo istoriją. Juk jūs pagaliau turite laisvę tai daryti.

– Jeigu su Latvija ir Estija mus sieja panaši istorinė praeitis, kas mus skiria vienus nuo kitų? Kokia yra lietuvių literatūros specifika?

– Visų pirma – jūsų skirtinga geografinė padėtis. Beje, britams derėtų geriau skirti Baltijos šalis nuo Balkanų, šie regionai dažnai maišomi. Reikia pripažinti, kad mes dažnai ignoruojame pasaulį, esantį už Didžiosios Britanijos ribų. Labai stengiamės, kad taip nebūtų, tačiau tokie reiškiniai kaip „Brexit“ tai tik patvirtina.

Grįžtant prie Lietuvos – geografiškai jūsų padėtis yra išskirtinė. Ribojatės su Lenkija, Baltarusija. Estija yra daug arčiau Suomijos ir Rusijos. Jūs priklausėte skirtingoms imperijoms, jūsų kalbą veikė ne vienodos įtakos. Visa tai atsispindi ir literatūroje.

– Dažnai Lietuvoje nerimaujame dėl to, kad neturime stiprios literatūros kritikos – esą mažoje šalyje visi vieni kitus pažįsta, dėl to nedrįsta kritikuoti, nenori pyktis. Ar daug prarandame, neturėdami kritikos tradicijos?

– Sakote, kad mažoje šalyje visi kritikai ir rašytojai vieni kitus pažįsta, tačiau tas pats vyksta visose valstybėse. Didžiojoje Britanijoje – taip pat, visi čia vieni kitus pažįsta, festivaliuose nuolatos matai tuos pačius žmones. Tačiau kaip apžvalgininkė ir kritikė, manau, jog gera kritika yra esminė menų pasaulio dalis.

Kritikuojant literatūrą svarbu siekti objektyvumo – žengti žingsnį atgal, pamatyti istorinį, kalbinį, kultūrinį, geografinį, politinį kontekstą, suteikti kūriniui daugiau prasmės ir gylio. Tai padeda skaitytojams kur kas labiau vertinti literatūrą, taigi tuo pačiu tai padeda ir literatūrai.

Jessica Ruscello/Unsplash nuotr.

– Knygos ir verslas mūsų šalyje kartais vis dar yra priešinamos sritys – dalis rašytojų mano, kad jų darbas yra parašyti knygą, o jos sklaida turi užsiimti kas nors kitas. Ar iš tiesų knygų verslas yra tokia nemaloni terpė rašytojams ir to neturėtume maišyti su kūryba?

– Šiais laikais labai sunku būti rašytoju ir atsiriboti nuo knygos reklamavimo, pristatymo visuomenei. Pritariu minčiai, jog rašytojams turi būti leista rašyti. Žaviuosi kūrėjais, kurie susikoncentruoja į savo darbą ir atsiriboja nuo socialinių tinklų, nuolatos netikrina elektroninio pašto. Taip jie išvengia išorinio pasaulio įtakos.

Tačiau likti šioje pozicijoje yra labai sudėtinga. Knygų leidėjai ir reklamos specialistai, siekdami parduoti kūrinį, nori, kad rašytojas dalyvautų visuose procesuose, būtų centrinė knygos reklamos kampanijos figūra. Yra daug rašytojų, kurie tai daro nepaprastai talentingai – jie stovi ant scenos, kalba apie savo darbą, juokauja, patraukia skaitytojus savo išvaizda. Tai visada padeda. Bet jeigu rašytojas ant scenos nesijaučia gerai, nereikia jo versti. Tai nėra jų darbas.

– Kaip manote, kas daro didžiausią įtaką mūsų skaitymo įpročiams? Gal tai knygų viršeliai? O gal knygos padėtis parduotuvės lentynoje? Kas lemia tai, ką mes skaitome ir perkame?

– Man pačiai, kaip skaitytojai, viršelis tikrai turi nemažai įtakos renkantis knygą. Aš tiesiog dievinu knygų viršelius, mes gyvename puikių viršelių eroje! Žinoma, daug įtakos renkantis knygą turi draugų rekomendacijos, knygynų sudaromi perkamiausių knygų sąrašai.

Skaitau daug įvairios literatūros pradedant Albanija, baigiant Maroku ar Lietuva. Kalbant plačiau, neabejotinai esame veikiami socialinių tinklų, televizijos, radijo laidų. Tačiau svarbiausias faktorius man – gera istorija ir talentingas rašymo stilius. Jeigu knyga nepatinka, niekada nesistengiu jos baigti skaityti. Reikia pabrėžti, jog skaitymas profesiniais tikslais ir skaitymas savo malonumui yra du labai skirtingi dalykai.

– Ar yra toks dalykas kaip knygų mados?

– Neabejotinai knygų mados egzistuoja. Pati jų nesivaikau, nebent turiu perskaityti ką nors dėl darbo, pavyzdžiui, turiu pabendrauti su knygos autoriumi. Esu dėkinga savo darbui už tai, kad būnu priversta skaityti tas knygas, kurių paprastai net neatsiversčiau. Pavyzdžiui, populiarios Paulos Hawking knygos „Mergina traukiny“, kuri, beje, išversta ir į lietuvių kalbą, aš neskaičiau beveik metus – vien dėl to, jog norėjau pasipriešinti vyraujančiai madai. Maniau, kad ji negali būti gera.

Jenna Jacobs/Unsplash nuotr.

– Bet juk taip galite neperskaityti iš tiesų puikios knygos! Lietuvoje yra nemažai ignoruojančių K. Sabaliauskaitės romanus „Silva rerum“ vien dėl to, kad jie populiarūs, bet taip jie ir nesusipažįsta su puikia istorija!

– Visiška tiesa, jūs teisi. Taip atsitiko ir man, kai perskaičiau „Merginą traukiny“ – tai puiki knyga, o nedaug trūko, kad jos taip ir būčiau neperskaičiusi. Galų gale pasidaviau ir šiai madai, tačiau iš pat pradžių esu linkusi šiek tiek palaukti, kol aistros nurimsta.

– Kalbant apie knygų madas, viena iš priežasčių, kodėl rašytojas gali išpopuliarėti per naktį, tai įvairios literatūrinės premijos ir apdovanojimai. Kaip vertinate tai, jog į ilgai ir puikiai rašiusį autorių dėmesį atkreipiame tik jam ar jai gavus premiją?

– Kiekvienas rašytojas nori būti pripažintas ir gauti apdovanojimą, net jeigu ir sako, kad yra atvirkščiai. Mes visi norime būti vertinami už tai, ką darome. Labai liūdna, netgi tragiška, jeigu puikus rašytojas taip ir nesulaukia pripažinimo, nes jam ar jai nebuvo suteikta literatūrinė premija.

– Leidėjai pastebi, kad lietuvių skaitytojai atsigręžia į vietinių autorių kūrybą, nors prieš tai didžioji dalis skaitytojų domėjosi daugiausiai verstine literatūra. Ar turėtume daugiau dėmesio skirti tam, ką turime čia, Lietuvoje?

– Po 1991-ųjų, kai atkūrėte nepriklausomybę (ir netgi šiek tiek laiko prieš tai), jus labai domino verstinė literatūra – užsienio šalių knygų skaitymas buvo tarsi laisvės simbolis. Panašu, kad dabar artėjate prie balanso. Tai būdinga ne tik Lietuvai, bet ir visai Rytų Europai, kai nustojama skaityti vien tik amerikiečių bestselerius.

Verstinės literatūros netrūksta ir dabar – vaikštinėdama po mugę mačiau, kad turite ir Karlo Ove`ės Knausgaardo, ir Elenos Ferrante`ės knygų. Tačiau balansas tarp užsienio ir vietinių autorių knygų skaitomumo didėja. Tai puikus reiškinys, padedantis išlaikyti ir puoselėti savo kalbą. Skaitymas ir rašymas lietuvių kalba padeda kalbą dar geriau įtvirtinti.

Kai kuriose šalyse pastebiu, jog žmonės dažniau renkasi knygas anglų kalba, beveik visi ją moka ir gali laisvai skaityti. Pavyzdžiui, Islandija – jie turi fantastišką literatūrą, bet didžioji dalis gyventojų laisvai kalba angliškai ir dėl to renkasi angliškas knygas, nors islandų kalba jie labai didžiuojasi.

Su kalba reikia dirbti. Puiku, kad lietuviai renkasi vietinių autorių kūrybą, tačiau svarbu stebėti ir tai, kad ši tendencija netaptų nacionalistine, juk turime skaityti knygas iš viso pasaulio.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.