Kultūra

2018.02.23 09:37

Leidyklos direktorė: apie lietuviškos knygos kelionę į Londono knygų mugę galėjome tik pasvajoti

Edmundas Jakilaitis, LRT televizijos laida „Dėmesio centre“, LRT.lt2018.02.23 09:37

Vilniuje prasidėjo 19–oji tarptautinė Vilniaus knygų mugė, paskelbtos geriausios lietuviškos metų knygos. Vienai jų prognozuojama pasaulinė sėkmė, pagal kitą yra rengiamos ekskursijos į anksčiau mažai kam įdomų Šiaulių daugiabučių rajoną, kuriamas miuziklas.

LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dėmesio centre“ – pokalbis apie geriausiais knygas ir didžiausią metų kultūros renginį su leidyklos „Tyto alba“ direktore, Knygų mugės organizatore Lolita Varanavičiene, geriausios metų knygos vaikams „Laimė yra lapė“ autorėmis – rašytoja Evelina Daciūte ir dailininke Aušra Kiudulaite, geriausios knygos paaugliams „Ir vienąkart, Riči“ autore Daina Opolskaite ir geriausios knygos suaugusiems „Pietinia kronikos“ autoriumi, rašytoju ir literatūros kritiku Rimantu Kmita.

– Ponia Daciūte, knyga „Laimė yra lapė“ yra labai graži, gražiai iliustruota. Gal jūs su manimi nesutiksite, tačiau man atrodo, kad ji gana sudėtinga. Gal ji skirta tėvams, kurie skaitys šią knygą savo vaikams?

E. Daciūtė: Aš šios knygos tekstą rašiau specialiai dailininkei Aušrai, labai norėjau ją prisivilioti iliustracijoms. Labai ja tikėjau ir ji pateisino visas mano viltis su kaupu. Šiandien viena mama Knygų mugėje dėkojo, sakė, kad jos trejų metų sūnus ramiai sėdi ir išklauso visą skaitomą knygą nuo pradžios iki galo. Jam įdomu viskas – ir tekstas, ir iliustracijos. Taigi, aš nesutikčiau su nuomone, kad tai knyga suaugusiems, bet suprantu, kad tekstas tėvams taip pat patinka. Man tai labai glosto širdį, nes vaikai knygoje pamato vieną sluoksnį, tėvai – kitą. Mes netyčia pateikėme į dvi auditorijas visai to neplanuodamos.

– Jei aš jūsų paprašyčiau pasakyti, apie ką ši knyga? Man atrodo, kad ji apie tai, kad laimė yra ne daiktai, ne dideli namai, o paprasti dalykai, kad ir senos sūpynės?

E. Daciūtė: Ir apie tai. Apie tai, kad meilė niekada nesibaigia, keičiasi tik jos objektai. Apie tai, kad labai svarbu turėti draugą, kad gali gyventi kur nori, net ir namelyje medyje, kad problemas išsprendžia labai paprasti dalykai – pasisupi sūpynėse ir viskas išsisprendžia.

– Knygos iliustracijos labai puikios, stilingos. Ar vaikų knygos turi savo madas? Gal yra kažkokios kryptys, skoniai?  

A. Kiudulaitė: Yra ir skoniai, ir kryptys. Tačiau tai yra mano pirmoji, debiutinė knyga ir aš specialiai nesekiau kažkokiomis tendencijomis. Aš į ją sudėjau tai, ką esu sukaupusi per gyvenimą. Mano įkvėpimo šaltiniu tapo senosios, 1970–1980 metų, iliustracijos. Piešiau knygą, kuri patiktų man pačiai. Tai truko metus.

V. Juozaičio nuotr.

– Pakalbėkime apie geriausią knygą paaugliams „Ir vienąkart, Riči“. Mano manymu, rašyti paaugliams yra ypač sunku. Turi būti aktualus, kalbėti apie pačias aktualiausias paaugliams problemas. Jei knyga „nekabins“, iš karto bus padėta į šoną. Gal aš klystu?

D. Opolskaitė: Taip, viską pasakėte teisingai.

– Kaip atsirado ši knyga? Ar dėl to, kad esate mokytoja, ar todėl, kad pati turite tokio amžiaus vaikų?

D. Opolskaitė: Ji atsirado iš didelės meilės jaunam žmogui, mokyklai ir iš poreikio pasakyti tėvams kai ką labai svarbaus. Tai ne tik paauglių, bet tam tikra prasme ir tėvų knyga. Rašydama šią knygą aš gavau progą pabūti paaugliu, nes ji parašyta pirmuoju asmeniu.

Buvo labai įdomu įsijausti į paauglišką psichologiją. Kai persiverti, kai tas veidrodis lyg atsisuka į tave, kai gauni progą pakalbėti paauglio balsu, tada supranti, ką reiškia gyventi tame gyvenimo tarpsnyje. Tačiau kai baigi rašyti, turi vėl grįžti į suaugusio žmogaus pasaulį. Ir ką puikiai supratai būdamas paaugliu, tai nepadeda grįžus į suaugusiojo pasaulį.

– Jūs pati gyvenate Vilkaviškyje, knygos veiksmas taip pat vyksta nedideliame miestelyje, pagrindiniam herojui tam tikra prasme nepasisekė – jis yra raudonplaukis, jo vardas Balys, jo supratimu, šis vardas yra visiškai netinkamas, nes galima iš jo šaipytis, o iš pavardės Belekas – taip pat. Jei aš teisingai supratau, pagrindinė problema – berniuko santykiai su tėvu?

D. Opolskaitė: Ši knyga aprėpia ir santykius su tėvais, su draugais, savos tapatybės paieškas. Knyga labai plati. Man norėjosi parašyti tokią knygą, kuri būtų daugiau ar mažiau universali, kurią sau prisitaikytų dauguma jaunuolių. Labai norėjosi išjudinti vaikinų auditoriją, kuri skundžiasi, kad neturi ką skaityti. Kiek teko kalbėtis, jie džiaugiasi šia knyga. Kai sakau, kad kita knyga bus ne jiems, jie nusimena.

– Pone Kmita, jūsų knyga „Pietinia kronikos“ yra kažkas neįtikėtina, bent jau man. Gal kam nors atrodys, kad ji lėkšta, bet man ji yra ir labai juokinga, ir kartu rimta. Knyga parašyta šiaulietiška tarme. Jūs pats esate literatūros kritikas, poetas, humanitarinių mokslų daktaras. Kaip jums kilo idėja parašyti tokią knygą?

R. Kmita: Atėjo laikas papasakoti apie laikus, kurie buvo beprotiški. Vyresnei kartai tai buvo itin sunkūs, galbūt netgi tragiški laikai, bet mūsų, paauglių kartai, tai buvo daugybės įvairių nuotykių laikai.

– Aprašote pačius pirmuosius metus po Nepriklausomybės atkūrimo ir pirmuosius jaunojo verslininko mėginimus kabintis į gyvenimą?

R. Kmita: Tuomet atsirado visi verslai ir jie persmelkė visus. Šiauliai, ir turbūt visa Lietuva, buvo persmelkti ta verslumo dvasia, net ir paaugliai į tai įsitraukė. Buvo atkurta valstybė, laisvė, buvo jausmas, kad gali daryti ką nori. Buvo visiškas „draivas“, kuris ir subėgo į knygą.

BNS nuotr.

– Knyga gyvena jau kelis mėnesius. Koks yra atgalinis ryšys?

R. Kmita: Atgalinis ryšys yra beprotiškai fantastiškas. Gaunu daugybę žinučių, kad tai yra knyga apie mane – t. y. žmonės save atpažįsta, sako, kad būtent taip ir buvo. Be to, Pietiniame Šiaulių rajone jau pradėtos organizuoti ekskursijos. Prieš knygą atrodė, kad šis rajonas niekam neįdomus, nėra ką ten veikti. Taip pat kuriamas miuziklas pagal šią knygą, yra išleista audioknyga. Knygos tiražai nuolat kartojami, sunku net suskaičiuoti.

– Ponia Varanavičiene, mes kalbėjomės ir pernai prieš knygų mugę. Jūs nebuvote labai optimistiška, sakėte, kad mugė yra didelė iliuzija to, kas iš tikrųjų vyksta leidyboje. Kad skaitytojų ratas mažėja, tiražai – taip pat, todėl ir knygos brangsta. Per metus turbūt niekas iš esmės nepasikeitė?

L. Varanavičienė: Nepasikeitė. Šiandien mes vėl apimti muginės euforijos. Tačiau tiražai nepadidėjo, knygos neatpigo. Kita vertus, šiandien norėtųsi daugiau pakalbėti apie lapę – t. y. knygą „Laimė yra lapė“. Ji jau išversta į anglų kalbą ir sulaukė tarptautinės sėkmės, jos laukia pasaulinė rinka. Tai yra dalykai, apie kuriuos prieš metus mes negalėjome svajoti.

Nežinau, ar R. Kmitos knyga bus išversta į anglų kalbą. Nemanykite, kad tai neįmanoma, bandymų versti jau yra, tiesa, ne į anglų kalba. Taigi, per šiuos metus įvyko didžiuliai postūmiai tarptautiniu mastu vertinant tai, ką kuria lietuvių menininkai, rašytojai.

Tai yra labai svarbu artėjant Londono knygų mugei. „Laimė yra lapė“ keliauja į Londono knygų mugę, manau, jos ten gali laukti puikus likimas. Šiemet Vilniuje Knygų mugėje bene trečdalis žmonių kalba nelietuviškai, diskusijos verčiamos į anglų kalbą, anksčiau to nebuvo.

– Knygą „Laimė yra lapė“ išleido viena didžiausių pasaulio leidyklų, jai prognozuojama tarptautinė sėkmė. Tiesa, jos viršelis kitoks, pavadinime žodžių žaismo nebeliko ir angliškai ji vadinasi „ The Fox on the Swing“. Ponia Aušra, kaip buvo su knygos pavadinimu ir viršeliu?

A. Kiudulaitė: Iš pradžių Evelina kentėjo nuo britų leidėjų pasiūlymo keisti pavadinimą, nes išverstus į anglų kalbą nebeliko žodžių žaismo. Kadangi pakeitė pavadinimą, leidėjams atrodė logiška pakeisti ir viršelį. Tada mes parengėme viršelį specialiai britams. Knyga bus pristatoma Londono knygų mugėje, o vėliau keliaus į Jungtines Valstijas

E. Daciūtė: Taip pat ji keliaus į Australiją, Naująją Zelandiją, Honkongą. Ji verčiama į slovakų kalbą, ją žada išleisti Pietų Korėja. Tai, kad britai įsigijo leidybos teises, yra kokybės kartelės pakėlimas, knyga turėtų plačiai pasklisti po pasaulį.