Pradėjęs skaityti amerikiečių rašytojos Edithos Wharton romaną „Itanas Fromas“ (iš anglų kalbos vertė Jūratė Žeimantienė, išleido leidykla „Svajonių knygos“), tikrai nesitikėjau, kad jis tiek nustebins mane, jog jį galiu laikyti viena geriausių šių metų knyga.
Jau pirmieji romano sakiniai skaitytoją priverčia suklusti. Pasirodo, kad įvairūs žmonės skirtingai pasakoja šią istoriją. Vadinasi, romano pasakotojui ją tenka lipdyti iš įvairių nuotrupų ir pateikti skaitytojui savąjį variantą. Šitaip skaitytojas palengva įtraukiamas į paslapčių kupiną istoriją, nes jam neduoda ramybės klausimas, kodėl žmonės nevienodai pasakoja jos eigą ir priežastis.
Be to, autorė dar labiau sužadina smalsumą, pristatydama pagrindinį romano herojų, 52 metų vyriškį Itaną Fromą kaip labiausiai įsidėmėtiną žmogų Starkfilde. Ir šis Starkfildo miestelio pavadinimas, reiškiantis „atšiaurų lauką“, nėra atsitiktinis. Skaitytojai išsyk pastebės, kad romano pasakojimas yra labai taupus, jame nerasime jokių įmantrybių, tiesiog kiekvienas žodis užima jam skirtą vietą, galbūt šie požymiai nulemia ir nedidelę romano apimtį (131 psl.). Be to, romane dažniausiai dominuoja žiema, kuri tuose kraštuose irgi visų pirma siejasi su atšiaurumu.
Kompoziciniu požiūriu šis romanas turi įrėminimą. Pasakotojas inžinierius, atsidūręs Starkfilde, išvysta I. Fromą ir panūsta sužinoti jo istoriją, tuo labiau kad ir pats netrukus su juo susiduria akis į akį. Šitaip į romaną įžengia paslaptis, kurią ir nori išsiaiškinti pasakotojas. Taip atsiranda antras pasakojimas, kurį tik romano pabaigoje, paskutiniame skyriuje, apgaubs pradinė inžinieriaus istorija.
Tačiau paslaptis romane nuolat lydi skaitytoją, nes jam maga sužinoti, kodėl iš I. Fromo „telikęs šešėlis“, koks galėjo būti nelaimingas atsitikimas, esmingai pakeitęs personažo gyvenimą. Kartais intrigos spyruoklė yra tiek įtempta, kad pasijunti skaitantis detektyvinį romaną.
Dar vienas dalykas, kuris pakerės skaitytoją – nepaprasta personažo ir jį supančios gamtos dermė. Tiesiog junti, kaip romano veikėjo psichologinius išgyvenimus, nuotaikas atitinka gamtos vaizdai, fiksuojantys vos pastebimus jų pokyčius.
Vis dėlto, pagrindinis romano variklis yra gyvenimo drama, susaistanti pagrindinius romano veikėjus – ūkininką Itaną, jo žmoną Zeną ir žmonos giminaitę Metę, kuri padeda atlikti svarbiausius namų ruošos darbus.
Autorė nori parodyti, kaip kartais vieno žmogaus įsikalbėjimai ir nikiai gali nulemti kitų žmonių likimus. Tačiau šiuo atveju Zenai supriešinama Metė, kuri savo elgesiu padeda išsiskleisti geriausioms Itano pusėms. Šiuose jų santykiuose intrigos spyruoklė veržiama labai lėtai ir tai daro didžiulį įspūdį, nes vos dar tik atsiveriantiems meilės proveržiams supriešinamos moralės normos. Ir kartais netgi atrodo, kad istorija pateko į aklavietę. Tuo labiau kad Zena jaučiasi esanti padėties šeimininkė ir yra tiesiog neperkalbama.
Bet būdas, kuriuo pasiūloma išeiti iš tos aklavietės, yra be galo pavojingas, ir tada jau skaitytojas „serga“ už romano veikėjus, kad tik ko jiems nenutiktų arba laukia, kaip jų gyvenimą pakreips visagalis likimas. Žinoma, skaitytojui knieti kuo greičiau išsiaiškinti istorijos paslaptį, jis tarsi jau numato visus galimus variantus, ir čia pasireiškia rašytojos meistrystė – jos pasiūlyta išeitis tokia netikėta, kad net kvapą užgniaužia. Kai tragizmas pasiekia aukščiausią tašką, atomazga tiesiog pribloškia skaitytoją. Ir viskas pasiekiama be jokių efektingų scenų ar kokių nors įmantrių epizodų.
Spėju, kad skaitytojas tiesiog mėgausis šiuo romanu, ne tik skaitydamas nuostabius gamtos aprašymus, bet ir už neskubraus pasakojimo lengvai įsivaizduodamas romano personažus, kuriuos tarsi sugniaužė nematoma likimo ranka ir nuvedė į tragišką baigtį. Skaitydamas šį romaną jis tikrai pajus literatūros jėgą ir magiją bei gėrėsis rašytojos talentu. Kaip prisipažino garsi amerikiečių rašytoja Anita Shreve, ji net dvidešimt kartų skaitė šį romaną ir būtent jis lėmė, kad ji pati ryžosi tapti rašytoja. Pabaigai galima pridurti nebent dar vieną faktą – Edith Wharton buvo pirmoji moteris, kuri pelnė Pulitzerio premiją, kadangi mūsų apžvalgos antrosios knygos autorė Alice Walker irgi yra jos laureatė, bet kaip pirmoji juodaodė rašytoja.
Visai kitoks amerikiečių rašytojos Alice Walker romanas „Purpuro spalva“ (iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, išleido leidykla „Sofoklis“), nukeliantis skaitytojus į 20 a. ketvirtojo dešimtmečio JAV Džordžijos valstiją.
Jis atkreipia skaitytojų dėmesį savo žanru – tai yra epistolinis romanas, kuris labiausiai paplitęs buvo 18 a., tačiau jis nustebins tuo, kad pagrindinė romano veikėja juodaodė Silė savo laiškais kreipiasi į Dievą. Tuomet savaime iškyla klausimas – kam rašyti tokius laiškus, kurie niekada nepasieks adresato. Ir, vis dėlto, Dievą kaip savo adresatą Silė renkasi neatsitiktinai. Tai liudija, kad ji yra patekusi į beviltišką padėtį, nes niekas jai nesiruošia ateiti į pagalbą, ir tie jos laiškai Dievui yra tarsi jos kaip moters šauksmas ir noras ištrūkti iš tos padėties, į kurią ją įstūmė gyvenimas. Reikia dar pridurti, kad Silė prastai moka rašyti ir kartais reikia labai lėtai skaityti jos laiškus, kad suprastum, ką ji nori jais pasakyti.
O jos gyvenimas išties be prošvaisčių. Patėvis, kuris ja naudojosi kaip žmona ir net susilaukia su ja vaikų, ją ištekina už našlio su keturiais vaikais. Silė savo vyrą vadina ne vardu, bet žodžiu „Ponas“. Atrodo, kad vergija jau seniai panaikinta, tačiau iš esmės Silė patiria vergės dalią, nes ji privalo ne tik prižiūrėti vyro vaikus, bet ir sunkiai dirbti, skalbti, lyginti. O atpildas už šiuos darbus – vyro smūgiai jai, tačiau ji nė kiek nedrįsta pasipriešinti. Tad puikiai galime ją suprasti, kodėl ji rašo laiškus Dievui. Ji tikisi, kad gal jis išgirs apie jos kančias ir tik jis galės jai padėti. Tiesa, Silė gali dar tikėtis išvysti savo seserį Netę, į kurią gviešėsi jos vyras, tačiau ji padeda savo sesei pasprukti ir ši Afrikoje ima rūpintis kitais, atlikdama misionierės pareigas. Tiesa, iš visų romano moterų, kurios jaučiasi užguitos, labiausiai išsiskiria bliuzo dainininkė Šugė Eiver, kuri pati tvarko savo likimą ir net vedžioja vyrus už nosies galo. Tačiau Netės laiškai Silei padeda jai ieškoti savo kelio – tarp ekstravagantiškos ir pernelyg laisvos Šugės ir Netės, sugebančios užjausti kitus.
Mes matome, kaip romane keičiasi Silė, kuri yra darbšti, moka siūti drabužius, ir kuri galiausiai ima reikšti savo mintis, ypač aptardama sunkią moterų padėtį visuomenėje, kurioje ir toliau dominuoja rasizmas, mačizmas, žiaurumas. Ji ne tik deklaruoja šias mintis, bet stengiasi jas apginti, kartais net su švelnia humoro gaidele. Jai atrodo, kad pasaulis gerokai pasikeistų, jei tik Dievas sugebėtų išgirsti juodaodžių moterų šnekas.
Tuo tarpu Netės laiškai Silei iš Afrikos, kur ji dirba misioniere, rodo, kad nelabai geresnė juodaodžių padėtis ir šiame žemyne, nes pramonė išgujo vietinius gyventojus iš kaimų ir suteikė jiems kitas gyvenamąsias vietas, kurios neatitinka jų gyvenimo būdo, nes šis dažnai siejamas su jų religija ir ritualais. Kitaip tariant, į šį žemyną atėję baltieji griauna vietinių gyventojų civilizacijos pagrindus.
Šis romanas pasižymi nepaprasta literatūrine jėga, nes jame išgirstame nevilties kupiną moters šauksmą, moters, kuri siekia, kad gyvenimas nebebūtų toks, koks yra, moters, kuri atlaiko visas gyvenimo negandas ir moters, kuri su viltimi žvelgia į ateitį...
