Kultūra

2018.02.21 09:33

Fotografas: vargu ar Kaune dar reikia dujų balionėlio

Indrė Kaminckaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2018.02.21 09:33

Anksčiau labai pabrėžtas Kauno ir jo gyventojų brutalumas, bet šiandien viskas kitaip – vargu, ar dar kam reikia dujų balionėlio. Taip LRT KLASIKAI sako fotografas Artūras Morozovas, pristatantis parodą „Kauno veidai“. Kaip teigia jis, šiandieninė Kauno būsena pati įdomiausia: „Vyksta neįprastos transformacijos ir kauniečiai patiki, kad jie ypatingi.“

– Savo naujausioje fotografijų parodoje pristatote Kauną, kurį atradote iš naujo. Ką išskirtumėte labiausiai?

– Kai gavau pasiūlymą fotografuoti šia tema, šiek tiek sutrikau. Galvojau – ką dar galiu sužinoti apie savo miestą, kurį visą esu išvaikščiojęs? Bet leidausi į kelionę su fotoaparatu ir mane šokiravo tai, kad visai nepažįstu savo miesto. Kalbant apie Petrašiūnus ar Šančius, žinau pagrindines gatves, esu jose buvęs, bet mane suintrigavo, kas yra mikrorajonų gilumoje.

Sutikau daug įdomių žmonių, buvo ir geografinių atradimų. Pavyzdžiui, tai, kad Petrašiūnuose yra tokie puikūs rajonėliai su ošiančiomis pušimis ant Nemuno kranto. Arba kad Šančiuose tiek daug gatvių, kad žmonės labai susiję su upe.

Nustebino ir miegamieji rajonai. Atrodo, kas gali būti nuobodžiau už pilkas sovietmečio statybos dėžutes? Tačiau ten vyksta gyvenimai, istorijos. Pats esu užaugęs tokioje dėžutėje. Taigi visas fotografavimo procesas man buvo puikus, suintrigavo labiau domėtis Kaunu.

Kalbant apie įvaizdį, reikia paminėti, kad jis nuolat keičiasi. Yra stereotipų, kad Kaune žmonės uždari. Tačiau mane džiugiai nustebino būtent tai, kad kauniečiai labai išsiilgę bendravimo. Kartais būdavo net juokinga. Kai kur žmogus sėdėdavo prie laiptinės, aš jį užkalbindavau ir pokalbis tęsdavosi 40 minučių.

Pastebėjau, kad miestiečiai jaučia ypatingą emocinį ryšį savo rajonui, ne tik visam miestui. Tai nustebino. Fotografui nelengva pažvelgti į savo aplinką, savo miestą fotogeniškai. Kai kalbama apie gatvės fotografiją, įsivaizduojamas senamiestis su grįstomis gatvėmis, daug žmonių... Bet, ko gero, aktyvesnis gyvenimas vyksta miesto periferijoje.

–Šis fotografijų projektas nebuvo jūsų paties idėja?

– Tai buvo seniausio miesto dienraščio „Kauno dienos“ noras sukurti priedą prenumeratoriams – papildomą žurnalą, kuriame vaizduojamas ne fasadinis Kaunas. Pats užaugau Kalniečių mikrorajone, o, kai norėdavau fotografuoti, bėgdavau toliau nuo savo rajono, jo pilko asfalto, duobių, daugiabučių. Todėl man pačiam tokia idėja nebuvo kilusi. Nors prieš tai mane jau domino Šančiai. Esu sukūręs ciklą apie pigiausius Šančių barus.

– Kaip atrodė pats kelionės procesas?

– Kaip laisvai samdomas fotografas, turėjau prabangą skirti tam laiko. Fotografavau analogine kamera, įsimesdavau juostelių, pasikviesdavau ką nors į kompaniją ir vaikščiodavau – pusdienį, dieną, naktį. Leidau sau laisvai džiaugtis pavasariu, sėdėti, žiūrėti į gatvės gyvenimą.

Manau, kad šis projektas – tai mikrosekundė šiame cikle. Tam reikėtų skirti daug daugiau laiko. Negalima daryti taip prabėgomis, kaip dariau aš. Tačiau tai buvo bandymas. Būtų įdomu skirti tam daugiau laiko ir sukurti ciklą apie mažiau pažintas Kauno vietas.

– Kaip apibūdintumėte, kas yra kaunietiška?

– Jei kalbame apie architektūrą, tai žinoma, reikia apeliuoti į tarpukario modernizmą, art deco. Kaunas turi daugybę ypatingų bruožų, tai didmiestis, kažkuo panašus, bet ir besiskiriantis nuo sostinės. Aš, kaip fotografas, gerai pažįstu kultūrinę bendruomenę, ji atrodo įdomi, nenugludinta. Bendruomenė labai kompaktiška. Manau, kad viena iš Kauno kultūrinės sėkmės priežasčių yra šios bendruomenės buvimas ir jos kompaktiškumas. Mes vieni kitus pažįstame, vakarais bare prie vyno galima pasikalbėti su įvairių sričių menininkais. Jei reikia pagalbos ar turi kokį nors sumanymą, visada žinai, į ką kreiptis.

Anksčiau vyravo daug neigiamų stereotipų apie Kauną. Pabrėžtas stačiokiškumas, brutalumas. Tikrai neslėpsiu, kad paauglystėje teko išpurkšti ne vieną dujų balionėlį ir prarasti ne vieną mobilųjį telefoną.

Tačiau vėliau, kai dirbdavau su sunkiomis socialinėmis fotografijos temomis, keliaudavau ten, kur reikia ištvermės ar tam tikro bendravimo būdo, man labai pravertė Kauno patirtis. Manau, kad augdamas Kaune daug išmokau. Tačiau tai keičiasi, Kaunas šiandien nėra toks, turbūt visiškai nebereikia dujų balionėlio. Dabar Kaunas yra pačioje įdomiausioje savo būsenoje. Vyksta neįprastos transformacijos ir kauniečiai patiki, kad jie ypatingi.