Kultūra

2018.02.01 14:59

J. Tarabilda: nemėgstu apibūdinimo „gatvės menas“

Birutė Rutkauskaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2018.02.01 14:59

Piešiniai gatvėje – tarsi primygtinis siūlymas pažiūrėti, žmogus negali tiesiog praeiti pro šalį, LRT KLASIKAI sako vizualaus meno kūrėjas Jurgis Tarabilda. Jis teigia tolstantis nuo gatvės meno sąvokos ir nemėgstantis tokio apibūdinimo: „Verčiau sakyti – menas viešose erdvėse.“  

– Kokie jums buvo praėjusieji metai?

– Išties labai įtempti, buvo daug įvykių, nuo asmeninės parodos iki Jaunojo tapytojo prizo laimėjimo. Dar vienas reikšmingas įvykis kūrybos kelyje yra tai, kad žymi firma „Converse“ tapo mano projektų rėmėja. Tai man suteikia galimybę įgyvendinti didelius projektus.

– Pradedančiajam menininkui tai svarbu?

– Taip, smagu ir tai, kad neprivalau jų reklamuoti, neturiu kūriniuose vaizduoti batų ar dar ko nors. Tai suteikia galimybę jauniems menininkams įgyvendinti didesnes ambicijas.

– Ar lengva susirasti rėmėjų Lietuvoje?

– Kol kas, bent jau aš, nežinau antro tokio atveju. Tačiau tokie dalykai vyksta ir Lietuvoje, tik rečiau.

– Nors prieš pusę metę pristatėte pirmą savo parodą Pamėnkalnio galerijoje, esate labiau siejamas su gatvės menu. Ar klystu?

– Taip, labiau su gatvės menu. Tačiau nuo gatvės meno tolstu vis labiau, apskritai nemėgstu šito žodžio. Verčiau sakyti – menas viešose erdvėse. Kai mano kūriniai atsidūrė gatvėje, ėmiau jausti kaip ir tokią kūrybinę menininko atsakomybę. Nesu egocentriškas, o juk tiek daug žmonių praeina pro kūrinius gatvėje...

Gal kažkuri siena kokiam nors žmogui asocijuojasi su jo pirmu bučiniu, bet štai ant jos atsiranda kažkoks svetimkūnis, kūrinys, kuris visiškai nepatinka. Gal tai toks altruistiškas požiūris, bet man svarbu. Todėl projektus renkuosi labai atidžiai ir atsakingai. Dabar veiklos viešoje erdvėje sumažėjo, pasukau link institucinio meno. Galerijose galima reikštis taip, kaip tik nori. Be to, žiūrovas turi galimybę rinktis – gali ateiti, gali neateiti.

Asmeninės „Facebook“ paskyros nuotr.

– Čia svarbus ir pasiekiamumo dalykas – piešiniai ant sienų yra tarsi galerija po atviru dangumi, o į tikrą galeriją užeis tik vienas kitas praeivis.

– Taip, tai visai kitoks formatas. Bet piešinius gatvėje laikau tarsi teiginiais, primygtiniais siūlymais pažiūrėti. Žmogus negali tiesiog praeiti ir nežiūrėti, nes piešinys jam prieš akis. Aš noriu palikti žiūrovui galimybę apsispręsti.

– Visgi iš viešųjų erdvių galutinai nepasitraukėte. Kaip dabar jas renkatės?

– Paskutinį projektą dariau su kolega Aisčiu Kavaliausku, renginyje „Open gallery“. Tai vyko menų fabriko „Loftas“ kieme. Dalyvavo menininkai tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio. Mes su A. Kavaliausku turėjome išpiešti tris vieno didelio namo sienas. Nupiešėme Laisvės statulos fragmentą, nes renginio tema tokia ir buvo – laisvė. Taigi tokie festivaliai man patinka, o nuo komercinių užsakymų stengiuosi nutolti, nes ten mažiausiai regiu save kaip menininką.

Asmeninės „Facebook“ paskyros nuotr.

– Ar, atmetus komercinius užsakymus, gatvės meno kūrėjai turi galimybę pasireikšti?

– Labiausiai vertinu tuo užsakymus, kad ir komercinius, kuriuose man suteikta laisvė pačiam viską sugalvoti. Kai nėra taip, kad ateini ir tau sako, ką ir kaip atlikti. Pradžioje taip ir buvo, bet perėjau ir dabar turiu galimybę pats viską atsirinkti.

– Kokia jums buvo pati gatvės meno pradžia, gal pradėjote nuo grafičių?

– Grafičių niekada nepiešiau, tačiau taip, viskas prasidėjo nuo nelegalių dalykų, to neslepiu. Tai nebuvo mano piktybiška intervencija į viešąją erdvę. Viskas prasidėjo, kai Vilniaus dailės akademijoje studijavau skulptūrą. Antrame kurse daug tapydavau ir sumaniau – kodėl nenutapius ko nors ant storesnio popieriaus ir nepriklijavus kur nors viešoje vietoje.

Pirmas mano darbas buvo nutapytas mažas vaikas su užrašu „Noriu ledų“, nes klijavau jį ant apleistos ledainės „Rotonda“, kurios niekada nemačiau veikiančios. Ėjome prie ledainės vieną žiemos naktį, buvo šalta, bet priklijavome. Vėliau įkėliau darbo nuotrauką į socialinius tinklus ir susilaukiau daug dėmesio.

Šis darbas neišbuvo ant ledainės ilgai, gal kokias dvi savaites. Tai ir yra įdomu – jei piešinys kam nors nepatinka, galima jį nulupti. Kai sukuri darbą gatvėje, jis turi savo gyvenimą, savo trukmę. Nuo tada ir pradėjau kurti mažus darbelius tam tikrose miesto vietose. Vėliau mane pakvietė į pirmą Vilniaus gatvės meno festivalį.

– Kokie gatvės piešiniai Vilniuje jums gražiausi? Ar atkreipiate į juos dėmesį?

– Į piešinius dėmesio nebeatkreipiu. Man gražu, kai, pavyzdžiui, saulei šviečiant ant sienos matosi medžių šešėliai. Tai tarsi gamtos gatvės menas, natūrinės intervencijos į miestą.