Kultūra

2018.02.16 15:02

Režisierius A. Juzėnas: matau talento stoką, nes mes nukraujavusi tauta

Alma Valantinienė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2018.02.16 15:02

Istorinius filmus kurti labai sunku, reikia emociškai persikelti į epochą, kuri vaizduojama. Tai – didžiausia našta, kurią reikia tempti, LRT KLASIKAI sako režisierius Audrius Juzėnas. Kaip teigia jis, Lietuvoje sukurta nedaug istorinių filmų, o to priežastimi gali būti talento stoka: „Nesame didžiulė tauta, kuri vis pasipildo. [...] Mūsų genofondas nukraujavęs ir pripažinkime, kad turime labai paskaičiuoti talentus savo istorijoje.“

– Filmas „Pelėdų kalnas“ dar nebaigtas, garsinamas?

 – Taip, dar dirbame su muzika ir pagrindinėmis scenomis. Aktoriai vienaip ar kitaip turi savo herojus dar kartą įgarsinti, nes filmavimo aikštelėje turėjome techninių problemų. Filmavome juk XXI a., todėl visas Kauno triukšmas – garsiniame takelyje.

– Ką reiškia pavadinimas „Pelėdų kalnas“?

– Seniau nežinojau, kad Kaune yra toks Pelėdų kalnas. Kai pirmą kartą ten nuvažiavau, nustebau, kad tokie dalykai Lietuvoje egzistuoja. Man tai tarsi asocijavosi su keistų, fantasmagorinių padarų kratiniu, o kai realiai pamačiau kalną, aptvertą tvora su betoninėmis pelėdomis, buvau šokiruotas. Iš čia kilo ir filmo pavadinimas.

– Teko girdėti, kad visus tris filmus – „Vilniaus getą“, „Ekskursantę“ ir „Pelėdų kalną“ – laikote trilogija.

– Galima juos taip pavadinti, nes filmai apima tragiškus, lemtingus Lietuvos momentus. Tai ir duoklė mano tėvams, mano tėtis buvo istorikas. Savo epochoje jis negalėjo pasakoti tiesos. Vyravo komunistinis režimas, varžęs žodžio laisvę. Gal filmai yra prasiveržimas kalbėti tos kartos vardu, kuri jau beveik išnykusi.

– Kam priklauso filmo idėja?

– Idėją ir scenarijų kūrė Pranas Morkus. Jis gerai išmano pokario istoriją, filme buvo jo biografinių momentų, gyvenimo ištraukų, vienaip ar kitaip dariusių įtaką scenarijui. Tie biografiniai dalykai man ne visada buvo suprantami ar priimtini, bet turbūt dėl to, kad gimiau kitoje epochoje, jau po Stalino mirties, Chruščiovo metais. Šiuo metu gimusių žmonių mentalitetas bent kiek mažiau pažeistas, iškankintas.

Kai kuriais atvejais stengiausi personažus paversti aktyvesniais, drąsesniais nei buvo sumanyta scenarijuje. Filmas yra apie kainą, kurią sumokėjome, mokame ir mokėsime, jei nebūsime pakankamai ryžtingi, neginsime laisvės ir nepriklausomybės.

– Kas buvo sudėtingiausia?

– Sunkiausia buvo nemesti filmuoti, kai pradėjome. Filmavosi labai sunkiai. Tą lėmė daugybė priežasčių – ir finansinės, ir dar kitokios. Tokie filmai kuriasi labai sunkiai. Maniau, kad padarysime, išsiskirstysime ir viskas. Bet kai patenki į kino pasaulį, į kitą epochą, ji tave prislegia. Kai esi kūrėjas, turi gyventi toje epochoje, iš XXI a. pereiti į XX a. penktąjį dešimtmetį. Tai buvo didžiausia našta, kurią teko tempti.

Filmuodamas pakeičiau ir savo mentalitetą. Reikėjo tapti tuo jaunu žmogumi, filmo herojumi. Reikia ne tik suvaldyti aktorius, bet ir būti jų komandos dalimi. Juk per mane jiems turėjo atsidaryti durys į tą epochą. Džiaugiuosi komanda ir tuo, kad vieni kitus supratome, tai svarbus dalykas.

– Ar aktorius teko rinktis iš daugybės jaunų žmonių?

– Manau, kad peržiūrėjau visus jaunus aktorius Lietuvoje. Net jų pritrūkome, tuomet ėjome į mėgėjų teatrus, mokyklas, būrelius. Stengėmės rasti geriausius iš geriausių. Atranka pasiteisino, man pasisekė ir radau aukščiausios prabos aktorius Lietuvoje.

– Teko girdėti, kad „Pelėdų kalnas“ lyginamas su filmu „Niekas nenorėjo mirti“. Kaip manote, kuo jie panašūs ir kuo skirtingi?

– Ir vieno, ir kito filmo herojai sutinka likimą tokį, koks jis yra. Jie vienaip ar kitaip stengiasi įžvelgti gerąsias puses. Filmai paliečia tam tikrus apsisprendimus, bet jie skirtingi emociniu krūviu. Šiuose filmuose nė vienas herojus nenori mirti, deja, gyvenimas labai negailestingas. Dažnai manome, kad turime pasirinkimą – arba sutikti kulką einant į kovą, arba bėgti nuo kulkos. Bet kulka pasiveja ir sminga į nugarą. Dažnai mūsų apsisprendimas būti vienur ar kitur yra nulemtas iš aukščiau.

– Ką dar galite atskleisti apie „Pelėdų kalną“?

– Šis filmas gana sudėtingas. Nepaisant to, kad jo scenarijus buvo linijinis, teko pakeisti kryptį ir linijinį pasakojimą paversti į paralelinį. Pabaigoje padariau didelį atradimą, kad pagrindinis herojus turi savo alter ego, savo partizaną, kuris išėjo į mišką. Nors pats pagrindinis herojus niekad į mišką neišėjo. Jis davė priesaiką motinai ir savo šeimai, kad dėl idealų šeimos neaukos. Tačiau jo siela visuomet kovėsi miškuose už laisvą šalį, Tėvynę. Ne visi išėjo į miškus, daug kas liko, ir tie, kurie liko, atkūrė Lietuvą ant žuvusiųjų kaulų.

– Kodėl mums taip sudėtinga kurti istorinius filmus? Turime jų labai nedaug.

– Aš matau talento stoką. Mes nukraujavusi tauta. Be to, nesame didžiulė tauta, kuri vis pasipildo. Nesame kaip žydai, kurie gali pasipildyti geriausiais mokslininkais, menininkais, kompozitoriais. Mūsų genofondas nukraujavęs ir pripažinkime, kad turime labai paskaičiuoti talentus savo istorijoje. Be to, tas kraujavimo procesas įgyja pagreitį. Kažkas blogai siuva žaizdas, jos tik dar labiau kraujuoja. Peršasi tokia išvada.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.