Yra vienas žymus minties eksperimentas, gimęs senovės Graikijoje. Įsivaizduokite du vienas šalia kito sudėtus akmenis. Ar galėtume pavadinti juos krūva? Turbūt, kad ne. O tris ar keturis? Tikriausiai, irgi ne. Jei vis dėtume prie turimų akmenų po vieną papildomą, sulig kuriuo pagaliau turėtume krūvą?
Šį paradoksą galima suformuluoti ir kitaip. Pavyzdžiui, jei išrautume iš savo galvos vieną plauką, ar taptume pliki? Kiek konkrečiai plaukų turėtume paaukoti, kol pagaliau įvyktų lūžis ir pasirodytų plikė? O kas, jei reikėtų jungiant tarpusavyje skirtingas savybes surinkti ne krūvą, bet žmogų? Ar užtektų tik rankų, kojų, veido? Gebėjimo šnekėti, pažinti ir samprotauti? Ar žmogus tėra šių ir kitų savybių suma, ar kažkas daugiau?
Būtent šie klausimai atsiduria filmo „Gyvenimas be Jango“ centre. Vienoje pirmųjų jo scenų mes matome intensyviai šokančią keturių narių šeimą. Tai žaidimas, kuriame dalyvauja tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio. Reikia sinchroniškai atkartoti iš anksto žinomus šokio judesius, siekiant padaryti kuo mažiau klaidų. Kolektyvai, surenkantys per daug baudos taškų, eliminuojami. Galiausiai kompiuterio balsas praneša, kad savo dalyvavimą žaidime turi baigti ir mūsų herojai. Uždusę trys iš jų pradeda entuziastingai aptarinėti, kaip jiems sekėsi. Tik po kelių akimirkų jie supranta, kad ketvirtasis šeimos narys kažkodėl vis dar šoka.
Šio vaikino vardas yra Jangas. Jis yra mielas, smalsus, rūpestingas ir draugiškas jaunuolis, mėgstantis pašnekėti filosofinėmis temomis, o laisvalaikiu renkantis vabzdžius ir drugelius. Iš pirmo žvilgsnio to niekada nepasakytum, bet jis yra androidas. Šokių žaidimo metu Jango programinėje įrangoje įvyko kažkokia klaida ir jis visam laikui išsijungė.
Atrodytų, anokia čia tragedija: sugedo robotas. Tačiau Jangas nėra šiaip sau madingas, technologiškai pažangus žaisliukas. Jo pagrindinė paskirtis – būti vyresniuoju broliu, savotiška aukle mažajai Mikai, Džeiko ir Kiros įdukrai. Tačiau tėvai nepastebėjo, kad Mikos ir Jango santykiai seniai peržengė grynai edukacinius. Paradoksalu, bet būtent androidas sugebėjo užmegzti su mergaite tvirtą ir autentišką ryšį. Jis vienintelis žino jos mažuosius kasdienius ritualus, neretai tampa pirmuoju, o kartais ir vieninteliu šeimos nariu, sužinančiu apie jos baimes ir rūpesčius. Tad nenuostabu, kad Mika, anksčiau neišgyvenusi artimo žmogaus netekties, pradeda gedėti jo kaip tikro giminaičio ir draugo.
Žvelgiant paviršutiniškai, dėl tokios neįprastos draugystės galima būtų kaltinti Mikos tėvus. Jie pernelyg užsiėmę, per daug dėmesio skiria buitiniams rūpesčiams, ir per mažai – pačiai Mikai. Tačiau Miką ir Jangą sieja kur kas gilesnė giminystė, nei būtų galima pagalvoti. Būdama kinė, mergaitė pagrįstai abejoja, ar augdama mišrioje kitų tautybių tėvų šeimoje iš tiesų gali prisiimti šią tapatybę; būdama įvaikinta, nežino, ar tikrai gali vadinti Džeiką ir Kirą savo tėvais. Visas šias dilemas Jangas atspindi tarsi veidrodis. Juk jo tapatybė taip pat ribinė: brolis, bet ne brolis, žmogus, bet ne visai.
Tačiau ryškiausią krizę išgyvena Mikos tėvas, Colino Farrello pamatuotai ir ekonomiškai vaidinamas Džeiku. Jis ištisas dienas praleidžia savo parduotuvėje, kur iki šiol tradiciniu būdu maišo ir gamina arbatas. Technologijų apsuptame mieste jis atrodo kaip keistuolis, užsispyrusiai besilaikantis arbatos ritualų reikšmių, kurios jo aplinkiniams žmonėms jau nieko nesako.
Problema, kad ir pats Džeikas tik atrodo atradęs harmoniją su savimi ir aplinkiniais. Iš tiesų arbata jam – tik pažadas. Mįslė, kuriai jis taip ir nesugebėjo parinkti rakto. Kelias, turėjęs atverti gyvenimo slėpinius, bet nuvedęs į aklavietę.
Miką ir Jangą filme sieja paradoksalus panašumas, o Džeiko personažas atsiskleidžia kaip tik per kontrastą su Jango asmenybe. Kur Džeikas siekia vadovautis šaltu protu, Jangas skleidžia empatiją. Vienas, apsuptas mylinčių žmonių, vis labiau nuo jų atsiriboja; kitas, neturėdamas jokių formalių galimybių kažką jausti – o gal kaip tik dėl to – niekada nebijo būti emociškai pažeidžiamas.
Ši priešprieša leidžia tiksliai užčiuopti originaliausią šio filmo bruožą. Įprastai dirbtinis intelektas mokslinėje fantastikoje pasitelkiamas siekiant išryškinti žmogaus unikalumą kitų – dirbtinai sukurtų ir intelektualiai arba fiziškai pažangesnių – būtybių atžvilgiu.
Tuo tarpu „Gyvenimas be Jango“ yra pirmas man žinomas filmas, užimantis posthumanistinę perspektyvą. Užuot dar kartą pabrėžęs žmogiškosios prigimties išskirtinumą, jis kaip tik siekia iškelti šį požiūrį kaip problemišką. Regis, net pati filmo intonacija būtent todėl yra sąmoningai dirbtinė, tarsi pasirinkta mėginant priversti žiūrovą pažvelgti į save patį iš šalies.
Filmui pavyksta išvengti ir kituose fantastiniuose kūriniuose dažnai atsikartojančių ateities vizijų klišių. Tikras malonumas stebėti, kaip milžiniškas, įtikinamas, savitai logikai paklūstantis pasaulis čia kuriamas iš mažiausių detalių, užuominų ir sąmoningų nutylėjimų, tik labai retais atvejais pasitelkiant pastebimus specialiuosius efektus. Režisierius puikiai supranta, kad kinas yra iliuzijos menas, o ji yra tuo geresnė, kuo mažiau žiūrovas turi galimybių pamatyti jos ribas. Būtent todėl futuristinis pasaulis čia kuriamas pasitelkiant bazines, patikimas ir nesenstančias kinematografines priemones.
Pavyzdžiui, kelis sykius personažai bendrauja tarpusavyje, naudodamiesi kažkokia vaizdo skambučių įranga. Užuot gaišęs laiką ir eikvojęs jėgas šių technologijų įsivaizdavimui, režisierius paprasčiausiai perteikia mums jų kuriamą vaizdą. Kaip, pasirodo, viskas paprasta: tereikia pasodinti aktorių tiesiai prieš kamerą, nežymiai pakeisti kadro kraštinių santykį ir vaizdo koloritą, o visą likusį darbą atliks jau žiūrovo vaizduotė.
Tačiau svarbiausia ne tai, kad filme minimaliomis priemonėmis pasiekiamas vizualiai įspūdingas rezultatas, bet kad visi sprendimai čia tarnauja bendram tikslui. Ilgainiui pasidaro akivaizdu: nuolatinis medijuoto santykio tarp veikėjų akcentavimas reikalingas režisieriui tam, kad išklibintų įprotį teikti pirmenybę būtent žmogiškajam žvilgsniui ir tik žmonėms prieinamiems būdams kurti tarpusavio santykius. Meilė, gedulas, rūpestis, bet kokie kiti jausmai prisipildo reikšmės, tik kai yra reiškiami. Gal androidai ir sapnuoja elektrines avis. Tačiau jas gali sapnuoti ir žmonės.
