„Tikrasis teatras negali duoti atsakymų – tik kelti klausimus. Didieji režisieriai, garsiausi spektakliai klausimus tik užduoda. Nes tie, kurie žino atsakymus, mano manymu, jau kelia įtarimą. Atsakymus į svarbiausius egzistencijos klausimus gali duoti tik Dievas. Žmogaus gyvenimas yra nuolatinis judėjimas, ėjimas, kelias“, – svarsto Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Vytautas Kupšys.
– Dirbate J. Miltinio dramos teatre Panevėžyje. Prisiliesdami prie Miltinio asmenybės, kūrybos susiduriame su jo į Lietuvą atvežta Vakarų Europos teatrine kultūra. Galima sakyti, į ramų Lietuvos teatro gyvenimą jis įnešė eksperimentinę dvasią, intelektualųjį teatrą, spektakliuose žadino žmogaus problemos sudėtingumą ir kita. Ką Jums savo kūryba svarbu žadinti tiek savyje, tiek žiūrovuose?
– Neįmanoma trumpai atsakyti, tačiau teatre visuomet viskas sukasi apie amžinus būties klausimus: kas mes esam, kodėl tokie esam, kodėl mes esam žiaurūs, pikti, geri, kodėl mylim, kodėl mirštam, ko mes čia atėjom? Šie klausimai niekada nesibaigia. Tai yra svarbiausia. O vienadieniai teatriniai pažaidimai, įvairūs projektai… jie ateina ir praeina.
Apskritai, jeigu kūryboje eisi paviršiumi, ieškosi blizgučių, o ne esmės – kelias bus trumpas. Kaip blizgus saldainio popieriukas… Rodos, gražus, išvynioji, o saldainis visiškas niekalas…
– Fotomenininkas Antanas Sutkus yra sakęs, kad parodos virto projektais. Kaip manote, šiandien teatras taip pat virto projektais? Tokiu atveju, atliepiant Jūsų mintį apie projektų laikinumą, galima priartėti prie ribos, jog teatras taip pat virs laikinu, netgi kils pavojus išnykti?
– Sunku pasakyti. Tikiu, kad santykis, sakralumas neturėtų išnykti, bet keisis kiti dalykai. Kas vienam blizgučiai, kitam yra ne blizgučiai. Juolab kad šiandienos teatras labai įvairus. Jis turi labai daug krypčių. Visa kūryba yra universalesnė. Vienos meno disciplinos susipynusios su kitomis: šokis, muzika, vaizdo projekcijos… Visos susipynusios. Daug kas susilieja ir ieškoma naujų dalykų.
Anksčiau statėme spektaklius, dabar darome projektus… Esmės tai nepakeis, liks tai, kas tikra. Kaip ir tie du poliai – aktorius ir žiūrovas – liks visada. Net jei dingtų elektra, būtų geto sąlygos, teatras vis vien prisitaikytų prie aplinkybių. Iš to, ką turi, darai teatrą. Teatrui reikalingas žmogus. Visa kita tik papildai. Kaip maisto papildai neatstoja maisto, taip ir teatro papildai niekada neatstos žmogaus, jo sielos.
– Esate minėję, kad ilgą laiką su savimi nešiojotės klausimą „dėl ko gyvenate?“. Šį klausimą nešiojatės iki šiol? Galbūt teatras padėjo į jį atsakyti?
– Manau, kad tikrasis teatras negali duoti atsakymų, gali tik kelti klausimus. Visi didieji režisieriai, garsiausi spektakliai klausimus tik užduoda. Nes tie, kurie žino atsakymus, mano manymu, jau kelia įtarimą. Žmogus gali užduoti tik klausimus, nes jie veda į ieškojimą, į norą atrast kažką daugiau, o atsakymas yra tarsi pabaiga. Atsakymus į svarbiausius egzistencinius klausimus gali duoti tik Dievas. Žmogaus gyvenimas yra nuolatinis judėjimas, ėjimas, kelias.
Manau, niekas neatsakys į klausimą „dėl ko gyvename“. Nemanau, kad gali būti toks genijus, kuris galėtų į tai atsakyti, nes pats gyvenimas yra esmė. Atsakymo ieškojimas ir yra gyvenimas. O atsakymas… galbūt jo išviso nėra…
– Jūsų vaikystė buvo apsupta knygų skaitymu. Prie kokių atsakymų leido priartėti literatūra?
– Knygos mane pakrovė kaip akumuliatorių. Pakrovė gyvenimui nuo pradžių. Gyvenimo pradžioje skaičiau knygas nežmoniškais kiekiais, šimtais. O vėliau visa, kas pakrauta, auginausi pats. Tas pakrauto akumuliatoriaus įvaizdis niekur nedingo, o bėgant metams su gyvenimiška patirtimi vystėsi ir susipynė su tuo, ką dariau kūryboje, santykiuose ir kituose dalykuose. Sakyčiau, knygų įtaka ne tik liko, be abejo, skaitau ir dabar, bet su patirtimis, metais, vaidmenimis akumuliavosi.
– Esate įvairiaplanis kūrybos žmogus. Viename iš pokalbių buvote apibrėžę aktorystės ir režisūros skirtybę – režisūroje daugiau atsakomybių, o vaidinant daugiau galimybių.
– Viskas turi savo pliusų ir minusų. Taip, režisierius turi daugiau atsakomybių, bet jos praktiškai baigiasi su spektaklio atidavimu žiūrovams. Aktorystėje yra atvirkščiai. Aktorius turi galimybę su kiekvienu suvaidintu spektakliu vis papildyti, praturtinti vaidmenį savo ieškojimais.
– Dažna aktorystėje vyraujanti tema – vaidmens „paleidimas“. Kaip niveliuojate tarp skirtingų personažų; gyvenimo ir scenos?
– Būna, kad personažą pradedi suprasti tik po dešimto suvaidinto spektaklio, net jeigu, rodos, su režisieriumi ir radai bendrą sutarimą dėl vaidmens. O pasiruošimas iškart keliems spektakliams yra jau aktoriaus profesionalumo reikalas – sugebėti „persijungti“ iš vieno personažo į kitą, nepaisant to, kokie skirtingi vaidmenys.
Negali spektakliui pasiruošt per dieną, tai yra neįmanoma. Jeigu vaidmenys dideli, su personažu pradedi gyventi mažiausiai prieš savaitę. Neturiu teisės sau leisti, kad vienas spektaklis darytų įtaką kitam spektakliui. Jei skirtingi vaidmenys, vadinasi, ir pats kaskart tampu kitoks.
– Prakalbome apie vaidmenis. Su kokiais iššūkiais susiduriate užmegzdamas bendrystę su personažu?
– Įvairiai. Jeigu vaidmuo man artimas, yra minčių, patirčių, supratimo brolis, yra vienoks susigyvenimas. Visai kitoks, jeigu personažas yra visiška priešingybė man. Jei jis yra svetimas.
Trečias dalykas, kaip aš pats matau ir kaip tai mato režisierius. Daug dalykų priklauso nuo režisieriaus, nuo bendrų taškų suvedimų. Svarbu ir koks režisierius: ar jis prisileidžia aktoriaus nuomonę kūrybos procese, ar siekia tik savo spektaklio matymo rezultato.
Vienos taisyklės nėra, nes tai gyvi žmonės. Tai ilgas ir sudėtingas kelias. Būna, kad padarau, bet tenka nubraukti, išmesti ir pradėti vėl iš naujo. Arba režisierius, atėjęs į repeticiją, sako, kad netinka tai, ką vakar darėme, ir vėl galvojame, kol įtikiname vienas kitą. Po ilgesnio laiko repeticijų bagažas, kai ruošiesi spektakliui, išties padeda. Teatras yra nepakartojamas, nes jis yra čia ir dabar. Reikia suprasti žaidimo taisykles ir pagal jas žaisti.
– Kokias žaidimo taisykles įžvelgiate viešosios erdvės komunikacijoje, žiniasklaidoje?
– Blogiausia, kad žiniasklaida tiesiog apsėsta noro parodyti, kaip Lietuvoje viskas blogai. Visur mes jei ne paskutiniai, tai kokie antri nuo galo... Koks ministras prisidirbo, koks žinomas veidas išsiskyrė, dar kas nors... Ar tokios naujienos turi dominuoti visoje žiniasklaidoje? Paskui stebimasi, kodėl žiniasklaidos reitingai tokie maži. Nežinau, bet man tas negatyvo pylimas ant savęs darosi atgrasus. Neturėtų žiniasklaidoje dominuoti piktų turgaus bobučių lygio naujienos...
– Ar skiriasi skirtinguose regionuose žiūrovų reakcijos į tą patį spektaklį?
– Jūs man vieną dalyką pasakykite, kodėl Dzūkija ir Lietuvos pajūris tokie panašūs? Anksčiau su trupe atvykdavome į Alytų, apsistodavome viešbutyje „Draugystė“, ištrūkdavau į Alytaus pušynus ir galvodavau: „Jėzau, juk čia pajūris“.
O kalbant apie aktoriaus ir žiūrovo santykį... Arčiau tėviškės jaudulys kitoks. Netyčia išeina, kad tampu entuziastingesnis. Bet visgi skirtumus lemia spektaklio žanras, vaidmens apimtis, kiek kainuoja pasiruošimas vaidmeniui. Daug kas priklauso nuo kolektyvo, su kokiais žmonėmis vaidini. Spektaklio trupė yra labai svarbus dalykas. Tai turbūt yra pagrindinis dalykas spektaklyje. Man labai svarbu scenos partneriai. Esu žemaitis, o žemaičiai arba prisileidžia, arba neprisileidžia. Jeigu prisileidžiu, tai giliai.
