Kanukai, Lavonidas Brežnevas, Visatos subinė, Jie, homo lituanicus – visus šiuos terminus „nukalė“ rašytojas Ričardas Gavelis romane „Vilniaus pokeris“. Matyt, reikėjo naujų žodžių gniaužiančios ir daužančios sovietinės sistemos čiuptuvams apibūdinti. R. Gavelis kūrinį rašė 8-erius metus, į stalčių, nesitikėjo išspausdinti. Bet įvyko 1989-ieji. Tiesa, romaną ir jo autorių pasitiko pasiūlymai gultis į Vasaros 5, jį vadino patriotų baubu ir visų lietuvių kalbos mokytojų galvos skausmu.
Sunku būtų stebėtis – konservatyvi visuomenė 1989-aisiais gauna romaną, kuriame aprašomos dviejų vyrų ir moters sekso scenos, menstruacijomis serganti ir miestu besiblaškanti moteris – kad tik gautų kur nors vatos.
Bet čia tik paviršinis romano sluoksnis, „razinkos“ ir viliojantys popierėliai. Erotika, manijos ir purvas gali patraukti, bet po šiuo paviršiumi slepiasi aštri, konceptuali, plati sovietinio pasaulio ir (bet kokios) ideologinės sistemos kritika.
Balandžio 22-ąją MO muziejus lankytojams atveria ir parodą „Vilniaus pokeris“, įkvėptą R. Gavelio romano. Paroda skirta Vilniaus 700 metų jubiliejui. Įdomus pasirinkimas pagerbti miestą. Vilnius R. Gavelio romane apibūdinamas kaip Visatos subinė.
Tiesa, LRT.lt kalbinta literatūrologė J. Čerškutė, sako, kad R. Gavelis aistringai mylėjo šį miestą. Tik jį ir nuolat kritikuodamas. Skamba kaip tikra lietuviška meilė.
Bet ir tradiciškai suprantamą lietuviškumą R. Gavelis nuolat „erzino“. Ko jau vertas jo pasakymas romane, kad Gedimino pilis – bejėgis falas, taip pat nuolat ironizuojami rūpintojėliai, cepelinai, liaudies dainos ir visi kiti kisieliai.
R. Gavelis buvo miesto rašytojas, mąstytojas ir kritikas. Aštrus, kandus, aistringas, sąmojingas, tikras iki kaulų smegenų.
Tad neriame į 700 metų jubiliejų Visatos subinėje: gaveliškoje ir, kiek vėliau, MO muziejaus sukurtoje.
R. Gavelis, 1989-ieji: perskaičius norisi nusiprausti
Literatūrologė J. Čerškutė pabrėžia, kad ypač svarbus „Vilniaus pokerio“ išleidimo kontekstas.
„Romanas publikuotas 1989-ųjų lapkričio antroje pusėje. O lapkričio 9-ąją griuvo Berlyno siena. Šis laikas – absoliučiai tobulas. Netgi tų pačių metų sausį situacija juk [būtų buvusi] visiškai kitokia. Ypač svarbus ir įdomus ir knygos leidybinis procesas“, – kalba J. Čerškutė.
Tada dar – cenzūravimo metas. „Glavlitas“ uždarytas tik atkūrus Nepriklausomybę. Knygą išleido leidykla „Vaga“. Tuometinis leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, literatūros kritikas, profesorius Aleksandras Krasnovas laidoje „Naktinis ekspresas“ pasakojo, kad tiksliai nepamena, kada R. Gavelis atnešė jam parodyti knygos rankraštį, sakė, kad neša ne leidyklai, o A. Krasnovui asmeniškai. Bet jau buvo 1989-ieji.
„Supratau, kad tai – literatūrinė bomba. Jeigu būtume bandę šią knygą išleisti visiems priimtinu keliu, ji pasaulį būtų išvydusi po dvejų metų, nes tuo metu leidiniai dar buvo planuojami iš anksto. Norėjosi padaryti taip, kad neužuostų ir nepajustų tie, kurie saugojo tarybinę ideologiją“, – 2014 m. kalbėjo A. Krasnovas.
R. Gavelis neleido jokio redagavimo: nei turinio, nei stilistinių korektūrų. Tiesa, kai jam buvo parodytos kelios akivaizdžios gramatinės klaidos – nusileido.
„Vagos“ leidyklos vyriausioji valdžia ir tarybiniai prievaizdai nežinojo, kad „Vilniaus pokeris“ jau paleistas į spaudą. Išėjo 50 tūkst. egzempliorių tiražu. Vėliau pridėta dar 35 tūkst. vienetų.
J. Čerškutė dabar sako, kad jeigu knyga būtų pasirodžiusi vėliau, pavyzdžiui, 1991 m., ji nebūtų padariusi to efekto.
„Baltijos kelias, Berlyno sienos griūtis, o va štai išeina romanas, kuris ne tiek dekonstruoja, kiek kritiškai analizuoja kanukišką, okupuojančią sistemą. Perfect timing“, – šypsosi J. Čerškutė.
Žodis „kanukas“ susijęs su žodžiu „kamuoti“, tad ir visas romanas apie sovietinės sistemos iškankintą, iškamuotą, iškanukintą žmogų.
A. Krasnovas pasakoja, kad Gavelis užbaigia savo romaną Gedimino, vieno iš veikėjų, virtusio šunimi, staugimu. Matyt, Gedimino vardas pasirinktas neatsitiktinai – juk tai ir kunigaikštis, sapnavęs staugiantį vilką. Šuo, gal kiek ir kukliau nei vilkas, bet vis tiek girdimas, vis tiek kaukia.
„Gavelis tikėjosi, kad šis romanas jį ir Vilnių išgarsins visame pasaulyje. Apie tai ir pranašauja tas šuo“, – sako A. Krasnovas.
Toje pačioje „Naktinio ekspreso“ laidoje J. Čerškutė citavo ir 1990 m. pasirodžiusius skaitytojų atsiliepimus apie „Vilniaus pokerį“ iš žurnalo „Knygnešys“.
„Konjunktūrinė politika, supinta su erotika, nešvankybe, iškrypėliškumu, romane pateikiama vaizdžiai, talentingai, su pasigardžiavimu, tai traukia skaitytoją. Nors perskaičius norisi nusiprausti“, – apie „Vilniaus pokerį“ rašė 10-čia knygos bičiulių iš Statybinių medžiagų ministerijos projektavimo-konstravimo biuro pasivadinę asmenys.
J. Čerškutė, 2014 m. apsigynusi disertaciją apie R. Gavelio kūrybą, tikina aptikusi ir įdomų pasakojimą – kai kurie R. Gavelio romano puslapiai buvo kopijuojami („šviečiami“) ir pardavinėjami Gariūnuose. Sunku patikrinti, ar tokia istorija iš tiesų teisinga, gal tai tik – miesto legenda, bet J. Čerškutė sako, kad, jeigu taip tikrai buvo, pardavinėjami tikrai buvo atviras sekso scenas aprašantys puslapiai, matyt, kaip pornografinė lektūra.
„1989-ieji, lietuvių literatūroje aprašomos sekso scenos, kuriose du vyrai myli vieną moterį. Būta pasipiktinimo“, – juokiasi J. Čerškutė ir priduria, kad reakcijos į R. Gavelio kūrinį buvo nevienareikšmiškos.
„Siūlė ir Vasaros 5 pagulėti. Ši reakcija buvo susijusi su scena, kurioje Stefai Monkevičiūtei prasideda menstruacijos ir ji keliauja po visą miestą ieškodama vatos. Buvo paliesta tabu tema“, – pasakoja J. Čerškutė.
V. Rubavičius, komentuodamas „Pokerį“, tuomet gražiai apibendrino: „Su šiuo romanu į lietuvių literatūrą ateina ir miestas, ir kūnas.“
Kūnas be užuolankų.
Nepasitikėti niekuo, net pačiu savimi
„Šis kūrinys niekada nepraras savo vertės. Jeigu atsitrauki nuo sovietmečio, tai, kas yra „jie“? „Jie“ – blogio universalija. Egzistuoja daugybė blogio metaforų ir kaip jos gali veikti, Gavelio sukurtas vaizdinys – viena iš jų“, – pasakoja literatūrologė J. Čerškutė.
Moteris pripažįsta, kad R. Gavelį skaityti yra sunku, bet verta.
„Gavelis kuria mitą, griaudamas jau turimus mitus. Pavyzdžiui, vadina Gedimino pilį bejėgiu falu, kuris rodo kokia bejėgė yra valstybė, nes ji okupuota. Girdėjau atsiliepimų, kad jaunoji karta, nepatyrusi sovietmečio, šio kūrinio neperskaito per jo prizmę – nepamato to aspekto, kad pagrindinis romano veikėjas Vytautas Vargalys yra lagerio vaikas – iš to kyla jo manija“, – sako J. Čerškutė.
Anot literatūrologės, JAV R. Gavelio „Vilniaus pokerį“ kur kas įprasčiau skaityti V. Vargalio personažą kaip potrauminį stresą patiriančio žmogaus pavyzdį.
„Jis patyrė tikrą klasikinę traumą – akistatą su mirtimi. Net keliose vietose užsimenama, kad V. Vargalys nuolat jaučiasi negyvas. Taip pat yra tas R. Gavelio įsimintinas vaizdinys, kuriame ir Vilnius sustoja, vaikšto tik lavonai“, – kalba J. Čerškutė.
Literatūrologė sako, kad ši tema nebuvo jos disertacijos dalis, tačiau į R. Gavelio kūrinį taip pat galėtų būti pasižiūrėta per psichologės D. Gailienės knygos „Ką jie mums padarė?“ prizmę, o V. Vargalys galėtų būti ir vienas pavyzdžių žmonių, išgyvenusių tremtį, politines represijas ir to, kaip veikia tokio žmogaus sąmonė.
Vienas kertinių „Vilniaus pokerio“ personažų yra pats Vilniaus miestas.
„Tuo metu Gavelio Vilnius iš tiesų buvo tamsus. Panašiai jį aprašo ir kiti autoriai. Prisiminkime Gavelio „Vilniaus pokerio“ laiką – „197...“. Šis laikas tarsi tiksliai neapibrėžtas, gali būti nuo 1970 iki 1980 metų – visas Lavonido Brežnevo laikotarpis, stagnacija. Tuo metu Vilnius tikrai nebuvo toks blizgus ir tviskantis, koks yra dabar ir Gavelis tą fiksavo. Galbūt ir gerai, nes dingsta Vilniaus kaip „svajonių miesto“ romantika“, – kalba J. Čerškutė.
Tiesa, literatūrologė sako, kad romantikos R. Gavelio romane vis tiek yra. Anot jos, R. Gavelis mylėjo Vilnių jį kritikuodamas.
„Galime „nuimti“ sovietmetį ir galvoti apie šį kūrinį kaip apie universalią totalitarinės visuomenės kritiką. Kita vertus, persekiojimo manija gali žmogų apimti bet kur“, – kalba J. Čerškutė.
Literatūrologė pabrėžia, kad jai, kaip tyrėjai, įdomiausia yra romano sukonstravimo logika. R. Gavelis iš japonų rašytojo Ryūnosuke`ės Akutagawos pasiskolino romano schemą: tų pačių įvykių istoriją pasakoja keturi veikėjai. Žinoma, jų įvykių versijos labai skiriasi. Šis žingsnis nėra tik literatūrinis ar formos žaidimas.
„Toks konstravimo būdas puikiai tinka parodyti sovietinę įtarumo epochą: negali niekuo pasitikėti, bet taip pat, netgi jei tai būtų ne sovietmetis, Gavelis kalba apie mūsų besinešiojamus pasaulio vaizdinius. Ir jie vis tiek niekada nesutampa 100 proc. Net jeigu kalbėsime apie ką tik įvykusį renginį (kalbamės po parodos „Vilniaus pokeris“ pristatymo – LRT.lt) rytoj, prisiminsime visiškai skirtingus dalykus“, – kalba J. Čerškutė.
Anot literatūrologės, tokia romano struktūra parodo, kad nėra vieno, universalaus, neužklausiamo pasaulio suvokimo būdo.
Pats R. Gavelis, 1990 m. balandžio 21-osios „Literatūroje ir mene“ išspausdino tekstą „Antidemiurgas, arba Kas yra Vilniaus pokeris“, o jame aptarė romano „logiką“.
„Tarkim, jūsų draugas mirė vėžiu. Kas tai patvirtina? Du onkologai ir vienas patologas anatomas. Tačiau jie nėra dievai, jie galėjo suklysti. Visiškai įmanoma, kad jūsų draugą nunuodijo jo isterikė žmona. Seniai šitai įtarėte, galite rasti nemažai patvirtinimų. Dar viską pergalvojate, vis randate naujų argumentų. Tad kaip vis dėlto buvo? Kokie yra tie „neginčijami“ faktai? Jie nėra neginčijami, jie daugialypiai. Užsispyręs logikas vis vien tvirtins, kad buvo ARBA taip, ARBA kitaip. Tačiau šitai gali tiksliai žinoti tiktai Viešpats Dievas – žinoma, jeigu jis egzistuoja. O jūs (aš, tu, ana žaliaakė, tie triukšmingi vaikinai už lango) negalite tikėti jokiu ARBA – ARBA. Pasaulyje tėra IR – IR. Jūsų draugas IR mirė vėžiu, IR buvo nunuodytas. Negalite, neturite teisės atmesti nė vienos galimybės. Tegalite tikėti viena daugiau, kita mažiau. Bet abi jos egzistuoja lygia greta, vienu metu. Pasirinkę kurią vieną, tapsite mirksnį visažiniu demiurgu, o iš tiesų tik apgausite save“, – 1990 metų tekste žaismingai rašo R. Gavelis, tarsi siūlydamas abejoti viskuo, nepasitikėti net savo paties įsivaizdavimu, kad įvykius atsimeni ir supranti „teisingai“.
J. Češkutė prideda, kad romane atskleidžiamas ir kiekvieno asmens tapatybės klausimas: pagrindinis veikėjas V. Vargalys visose keturiose romano dalyse pasirodo visiškai kitoks. Vienaip jis aprašo pats save, kitaip jį suvokia kiti veikėjai: Martynas Poška, Stefa Monkevičiūtė ir Gediminas Riauba, virtęs šunimi.
„Skaitytojui paliekama galimybė pačiam susikurti savo vaizdinį, koks iš tiesų yra V. Vargalys. Galima būtų prisiminti Umberto Eco ir jo „Atviro kūrinio“ koncepciją: skaitytojas turi pats nuspręsti“, – kalba J. Čerškutė.
R. Gavelis dabar: labirintas tarp visų galimų žvilgsnių
J. Čerškutė, paklausta apie Gavelio idėjų aktualumą, sako, tokio tipo klausimai ją glumina.
„Ar 2023-ais metais, gyvenant antruosius Rusijos karo Ukrainoje metus, romanas apie Juos, persekiojančius, siekiančius iškanuoti ir paveikti žmones, gali būti neaktualus?“ – svarsto literatūrologė.
MO muziejaus kuratorė Algė Gudaitytė, teigia, kad kūrinys, o ir komandos sukurta paroda, aktualūs ir suprantant sovietmečio laiką ir ten gyvenusių žmonių vidinę būseną.
„Romanas yra aiški kritika sovietiniam režimui ir bandymas jį dekonstruoti. Daliai visuomenės, kuri negyveno tame laike, tai gali būti kelionė laiku ir galimybė suvokti kokio iškreipto pasaulio aplinkybėse, manipuliacijos ir visaapimančio, žlugdančio režimo taisyklėse teko gyventi mūsų žmonėms, ir kaip vis tik visame tame svarbu išsaugoti laisvą valią ir išlikti žmogumi. Gavelio kūrinį galima vertinti ir kaip giliau analizuojantį pamatines laisvos valios ir proto kovą prieš universalų blogį, kuris sukuria manipuliuojančią fizinę ir protinę nelaisvę“, – pasakoja kuratorė A. Gudaitytė.
Kuratorė pabrėžia, kad romano daugiasluoksniškumas ir vienos interpretacijos negalimumas jiems taip pat buvo įkvėpimo šaltinis kuriant parodą.
„Atsispyrę nuo to mes kūrėme parodos struktūrą – labirintą, sudarydami žiūrovui kelius klaidžioti pirmyn ir atgal. Taip pat atrinkdami ir eksponuodami kūrinius nesilaikėme „teisingo“ chronologiško laiko naratyvo, stengėmės vesti dialogą tarp skirtingų Vilniaus periodų, skirtingų menininkų kartų. Per tai ryškėja ir tai, kad tam tikros menininkų analizuojamos temos atsikartoja laike, aktualios tiek R. Gavelio laiku, tiek dabar“, – LRT.lt pasakoja A. Gudaitytė.
Vienas iš esminių parodą apibūdinančių žodžių – patyrimas. Kitaip tariant, parodą reikia jausti – akimis, ausimis, kūnu, o tik tada suvokti protu. A. Gudaitytė taip pat akcentuoja asmeninį santykį su temomis, refleksiją, norima pasiūlyti lankytojui pasinerti į savo asmeninius apmąstymus. Panašių tikslų siekė ir pats R. Gavelis – leisti spręsti pačiam skaitytojui, palikti jam laisvę.
Kuratorės A. Gudaitytė ir D. Barcytė atsisako ir klasikinės prieigos prie parodų – lankytojus pasitiks ne menotyriniai tekstai, o „Pokerio“ citatos, siūlančios suvokimo ir patyrimo kryptį.
LRT.lt pašnekovė skatina neprabėgti ir pro atminties upę, kuri yra vienas iš Vilniaus simbolių, pasirodančių romane.
„Gavelio romane Neris yra ta upė, kuri plukdo mūsų atmintį, iš užmaršties prikelia prisiminimus. Parodoje upė yra daugiafunkcinis objektas. Iš vienos pusės ji – kino zona, kurioje žiūrovas galės matyti įvairius Vilniaus istorijos laikotarpius, chaotiškas atminties dėliones iš Vilniaus kultūrinio, politinio, socialinio, meninio gyvenimo. Iš kitos pusės – upė, kaip architektūrinė parodos dalis, į kurią bus galima patekti, simbolizuoja tuštumą, mūsų ištrintą atmintį, sunaikintą ne tik Vilniaus, bet ir žmogaus tapatybę, daugiakultūriškumą – tuštumą, kuri lieka prievartos būdu išpreparavus protą ir sielą. Ši zona tarsi simbolizuoja žmonių viduje žiojinčią neviltį ir tuštumą, tačiau kartu tampa vieta psichiniam patirtos traumos perdavimui, „perėjimui“, po ko galime atsigręžti į sudėtingus istorijos periodus ir juos priimti“, – pasakoja A. Gudaitytė.
Režisierius O. Koršunovas: R. Gavelio Vilnius buvo pavojingas mums, pankuojantiems
Parodos režiserius O. Koršunovas taip pat akcentuoja upės erdvę. Anot jo, tiek jis, tiek dailininkas, scenografas Gintaras Makarevičius buvo pakviesti prisidėti prie parodos, nes norėta įtraukios, teatrališkos, efektingos parodos. Anot jo, miestas yra pagrindinis R. Gavelio kūrinio herojus, o dirbamas parodoje jis pamatė teatrą naujaip.
„Vyrauja nuomonė, kad teatras – visų pirma, aktorius ir žmogus. Nors Edwardas Gordonas Craigas, modernaus teatro kūrėjas, svajojo apie teatrą be aktoriaus. Susidūriau su šia galimybe – kurti teatrą be aktoriaus“, – kūrybinį procesą apibūdina O. Koršunovas.
Režisierius mato didžiulę prasmę aktualizuoti R. Gavelio sukurtą Vilnių. Paklaustas, apie prasmę prisiminti purviną, pavojingą, bjaurų Vilnių dabar, kai gyvename šviesiame Vilniuje, režisierius atšauna, kad dabartinis šviesusis ir iščiustytas Vilnius – tik maža akimirka visoje miesto istorijoje.
„Iš R. Gavelio aprašyto Vilniaus ir susikūrė dabartinis mūsų miestas. Jis buvo dirva dabartiniam Vilniui. Tuomet, kai brendau, Vilniuje buvo pavojinga vaikščioti senamiesčiu, ypač tokiems kaip aš, pankuojantiems (šypsosi). <...> Mano visa vaikystė prabėgo naujų rajonų kiemuose, Žirmūnuose, prie Neries, žvejojant, maudantis, o 14-os metų pradėjau odisėjas į senamiestį. Blaškymasis Vilniaus labirinte tuomet atrodė begalinis“, – prisimena režisierius.
Vyko komandinis darbas.
„Dirbau su nuostabiomis kuratorėmis. Buvo mąstoma labai plačiai – apie kultūrines potekstes. Romanas aprėpia labai didelį laiko tarpą, buvo įdomu sekti jo pėdomis kartu su parodoje eksponuojamais menininkais“, – pasakoja režisierius.
O lietuviškojo modernizmo darbų parodoje – apsčiai. Čia ir Kostas Dereškevičius, ir Kazimiera Zimblytė, ir Marija Teresė Rožanskaitė, ir Raimundas Sližys, ir Šarūnas Sauka. Sovietmečio menininkų gijos jungiasi su dabarties, 10-ojo dešimtmečio kūrėjais ir bando apčiuopti Vilnių.
Gyvą ir mirusį, pulsuojantį ir sustingusį, purviną ir glamūrinį, mylimą ir nekenčiamą, dievinamą ir maišomą su žemėmis. Visatos subinę, bet vis tiek širdies centrą.
Ir viskas vyksta vienu metu. IR. IR. Kaip ir norėjo Ričardas Gavelis.
