Šių metų vasario 16-osios išvakarėse humanitarinių mokslų daktarė Elena Baliutytė-Riliškienė atrado 1954-aisiais publikuotus poeto Justino Marcinkevičiaus eilėraščius, skirtus Ukrainai.
Simboliška. Prieš 12 metų vasario 16-ąją netekome poeto, o prieš metus baisus karas ėmė niokoti Ukrainos žmonių gyvenimus. Ir įspūdinga – kaip kontekstai keičia tekstus ir suteikia jiems naujų prasmių: eilėraščiai „Ąžuolų giria“, „Poeto gimimas“, „Panaši daina“ ir baladė „Dniepro akmuo“ – lyg rašyti vakar, nors prabėgo jau 69 metai nuo jų publikavimo.
LRT.lt skaitytojams siūlome susipažinti su J. Marcinkevičiaus kūriniais, parašytais po poeto kelionės į Ukrainą. Priešas ne tas ir stumiamas jis ne į Vakarus, tačiau daug kas skaitytojams primins šiandieną.
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI) šiuo metu rengia Just. Marcinkevičiaus „Raštus“, kurių vieną iš tomų – poezijos – sudarinėja mokslininkė E. Baliutytė-Riliškienė.
Eilėraščių ciklas „Eilėraščiai apie Ukrainą“ pirmą kartą buvo paskelbtas 1954-ųjų spalio 16 dieną savaitraštyje „Literatūra ir menas“, o 1955 metais – knygelėje „Prašau žodžio“.
Netikėtai atrastus kūrinius „Ąžuolų giria“ ir „Poeto gimimas /Legenda/“ dr. Halyna Pšeničkina, ukrainiečių etnomuzikologė, tradicinių dainų atlikėja ir LLTI Tautosakos archyvo vyresnioji mokslo darbuotoja, išvertė į ukrainiečių kalbą.
ĄŽUOLŲ GIRIA
Už vagono lango –
ąžuolų giraitė
ir rasos lašeliais
žvilganti veja.
Norisi išlipti,
eiti, eiti, eiti,
glostyt liekną smilgą
ir kalbėt su ja.
Jaust po kojų šiltą
Ukrainos žemę,
vakarais, po darbo,
grįžt namo vėlai.
Saulė pašokėjus
Ryto rasą semia.
Traukinys vis rieda.
Šmėkši ąžuolai.
Šita žemė priešo
niekad nemaitina,
sūnūs – ąžuolėliai
grumiasi kare.
Jeigu tu man leisi,
sese Ukraina,
aš tave vadinsiu
ąžuolų giria.
POETO GIMIMAS
/Legenda/
Šniokščia, dejuoja, Dniepras platus,
vėjas pakyla, debesis renka.
Miestuos prabuvęs ilgus metus,
grįžta gimtinėn jaunas Ševčenka.
Kur tik beeisi – vargas, tamsa,
kur besustosi – ašaros ritas...
Štai jo trobelė. Mirksi šviesa.
Verkia sesutė, lovoj parkritus.
Ne, ne sesutė verkia tenai, –
verkia parkritus, verkia jo liaudis!
Dangų užklojo audros sparnai,
greitai perkūnai stepėj sugriaudės.
Atlekia vėjas Dniepro krantu,
šlamščia meldynai, krūpčioja mėtos…
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Sako, tą naktį, audros metu,
Gimė Ševčenka, gimė Poetas.
DNIEPRO AKMUO
/Baladė/
I
Jis nuo seno gulėjo ant kranto stataus
ir praeiviui, atrodo, kalbėjo:
– mano žemė aplink!
Aš kur noriu dairaus!
Man užtenka ir saulės, ir vėjo.
Vakarais mergužėlių būrys
su daina prie to akmenio renkas:
– kas tave, akmenėli, nuris –
atiduosiu tam širdį ir ranką...
Vėjas judina krūmų šakas,
mėnesienoj užsidega rasos –
ant akmens net užrašė kažkas
porą žodžių: Olesia – Tarasas.
O akmuo ant to kranto stataus
kiekvienam tarsi sakė, kalbėjo:
– mano žemė aplink!
Aš kur noriu dairaus!
Man užtenka ir saulės, ir vėjo...
II
Ėjo karas. Riaumojo žvėris
ir į vakarus traukės iš lėto.
Platų Dnieprą priėjo karys,
atsigėrė iš šalmo dulkėto.
O už Dniepro – akmuo. Iš tenai
piktas priešas dar graso Olesiai.
– Ar žinai, ką slepi, ar žinai,
Akmenėli tu mano žilasai!
Pagrūmojo Tarasas ir žengė pirmyn.
Paskui jį visa armija žengė.
Sudrebėjo akmuo
ir nukrito žemyn,
priešo lizdą saviems atidengęs.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Ir dabar, po nelaimių visų,
čia ateina porelės nedrąsios.
Mėnesienoj jos skaito balsu
porą žodžių: Olesia – Tarasas.
O akmuo jau paseno visai,
bangos samaną laižo ir plėšo.
Paklausyk – rodos, kužda jisai:
– čia nekenčia ir akmenys priešo.
PANAŠI DAINA
Senis Dniepras bangelę išraitė.
Slenka vakaras pievom, miškais.
O ant kranto dainuoja mergaitė,
žaidžia vėjas geltonais plaukais.
Tu dainuoki, dainuok, šviesiaplauke!
Man suprantama tavo daina:
juk šįvakar prie Nemuno laukia
ir manęs šviesiaplaukė mana.
Ji dainuoja ant kranto. Man rodos,
kad daina josios skamba kaip ši:
abiejų jūs jaunystės vienodos,
ir daina abiejų panaši!
1954
„Ąžuolų girios“ vertimas į ukrainiečių kalbą:
СЕСТРО УКРАЇНО
За вікном вагона
Дуби зеленіють,
Росяні краплини
Луки золотять.
Хочу з нього вийти
Й бігти, бігти, бігти…
З ковилою в полі
Верби шепотять.
Відчувати землю
Рідної Вкраїни,
Завжди повертатись
Змореним здаля.
Вранішнє проміння
Стигле поле пестить.
Потяг мчить щодуху,
Шлях туман встеля.
Ворогів земля ця
Лихом нагодує –
Воїни могутні,
Мов дуби стоять.
У віках тебе я,
Сестро Україно,
Матір’ю героїв
Буду називать.
„Poeto gimino“ vertimas:
НАРОДЖЕННЯ ПОЕТА
(Легенда)
Стогне, гуркоче широкий Дніпро,
Вітер здіймається, хмари збирає.
Юний Шевченко з далеких доріг
Знов на Вкраїну свою повертає.
Де не піде він – там темрява й сум,
Де не зупиниться – ріки криваві…
Ось і домівка. Тужить сестра,
В’ються лиш коси її золотаві.
Ні, не сестра вона – рідна земля,
Молить навколішках волі у ката!
Слово завітне щораз промовля…
Скільки ж їй долі своєї чекати?
Ген буревій гне додолу гілля,
Хвилі Дніпрові стають, мов солдати…
–––––––––––––––––––––––
Кажуть, в ту пору вродився Кобзар,
Велич народу свого сповідати.
