Ženklūs Lietuvos diplomato, poeto, vertėjo, eseisto Jurgio Baltrušaičio nuopelnai ne tik mūsų šalies kultūrai ir diplomatijai. Lig šiol jį su pagarba prisimena ir Rusijos inteligentija. Ne tik dėl literatūrinių nuopelnų, bet ir dėl pagalbos sovietų persekiotiems žymiems Rusijos kultūros, meno atstovams. Istoriniame Lietuvos ambasados pastate Maskvoje nuolat vyksta įvairūs renginiai, pristatoma ir leidžiama Baltrušaičio kūryba.
J. Baltrušaitis šiame istoriniame Lietuvos ambasados pastate dirbo devyniolika metų nuo 1920-ųjų, kai įkūrė šią atstovybę. Vienas pirmųjų diplomatinio korpuso atstovų sovietinėje Maskvoje turėjo didelį autoritetą tarp diplomatų, tarpukaryje ilgą laiką buvo renkamas šio korpuso seniūnu.
Draugijos su šiuo poetu, vienu iš rusų simbolizmo pradininkų ir diplomatu ieškojo rašytojai Antonas Čechovas, Maksimas Gorkis ir kiti.
„Jis mezgė kontaktus mažiau su oficialiosios valdžios atstovais, bet mezgė kontaktus su meno žmonėms, literatūros pasaulio. Sakykim, visai netoli nuo ambasados yra Skriabino kompozitoriaus muziejus, kur jo memorialiniame muziejuje yra vieta, kur ateidavo pietauti J. Baltrušaitis. Jis turėjo didelį ratą žmonių“, – sako Lietuvos ambasadorius Rusijos federacijoje Remigijus Motuzas.
Tapęs tarpukario Lietuvos diplomatu Maskvoje, J. Baltrušaitis nuo sovietų teroro išgelbėjo ne vieną persekiojamą inteligentijos ir kultūros atstovą. Prisidengdamas lietuvių pabėgėlių grįžimu į Tėvynę ir išduodavo Lietuvos Respublikos kelionės dokumentus, taip suteikdamas galimybę ne vienam lietuviui, žydui, vokiečiui ar lenkui pasitraukti į Vakarus. Tarp gavusiųjų lietuviškas vizas buvo poetė Marina Cvetajeva, dailininkai Mtislavas Dobužinskis, Markas Šagalas, rašytojų Boriso Pasternako, Vsevolodo Mejerholdo šeimos ir kiti žinomi menininkai.
„Aš domėjausi diplomatiniais šaltiniais ir galiu pasakyti, kad Sovietų sąjungos Užsienio reikalų ministerijos valdininkai netgi skųsdavosi J. Baltrušaičiu. Nes jis, kreipdamasis darbo klausimais, beveik kiekvieną kartą imdavosi spręsti kokio nors inteligento likimą“, – pasakojo kino režisierius, literatūros istorikas Jevgenijus Cimbalas.
J. Baltrušaitis, pasak dokumentinio filmo „Jurgis Baltrušaitis – paskutinis sidabro amžiaus riteris“ režisieriaus, buvo nesutramdomos drąsos ir tarnavimo laisvei pavyzdys. Tai aiškėja ir iš diplomato laiškų, kurie sudėti į knygą. Laiškai rusų ir italų kalbomis atskleidžia Baltrušaičio bendravimą ir draugystę su žymiausiais Rusijos ir Europos intelektualais.
Plačiau apie tai – Rūta Lankininkaitė.
