Prieš daugiau nei trisdešimt metų, žlugus SSRS, šalyse, priklausiusiose sovietų įtakos zonai, buvo pradėti griauti su totalitarine praeitimi susiję paminklai. „Orumo revoliucijai“ pasiekus pergalę Ukrainoje ir prasidėjus dekomunizacijos procesui, įvyko kelerius metus trukęs vadinamasis „leninkritys“ – 2013–2017 metais buvo demontuota daugiau nei tūkstantis Leninui skirtų paminklų, taip pat sovietinę ideologiją šlovinančių monumentų.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio Laisvosios Europos radijo originalus kūrinys.
2022 metais prasidėjus plataus masto karui, ne tik Ukrainoje, bet ir daugelyje su Rusija besiribojančių valstybių pradėti griauti su šalimi agresore siejami paminklai. Tai daugiausia nereikšmingi sovietinės atminties ženklai, tačiau yra keletas ir žinomesnių, dėl kurių likimo kilo diskusijų. Prisiminkime, kurių paminklų neliko 2022-aisiais.
Lenkijoje:
Lenkijos nacionalinės atminties instituto direktorius Karolis Nawrockis įsitikinęs, kad „raudonoms žvaigždėms nėra vietos laisvos Europos viešojoje erdvėje“. Jo institutas parengė 60 Raudonosios armijos įamžinimui skirtų paminklų sąrašą ir balandį prasidėjo jų demontavimo darbai.
Tarp nuverstų paminklų raudona žvaigžde vainikuotas penkių metrų aukščio monumentas Raudonosios armijos kariams Chžovice (1949 m.), paminklai sovietų kariams Siedlce (1948 m.), Miendzyblocuose, Gončarske, Bžege.
„Tai sistemos, kurios dvasia vis dar gyva Rusijos Federacijoje ir kuri, vadovaudamasi savo vertybėmis ir požiūriu į pasaulį, neša ukrainiečiams mirtį 21 amžiuje, simboliai“, – sako K. Nawrockis.
Lietuvoje:
Rusijai aneksavus Krymą, Vilniuje buvo nukeltos 1952 metais ant Žaliojo tilto atramų įrengtos sovietų studentų, kolūkiečių, darbininkų ir karių statulos. Jos buvo avarinės būklės.
2021 metų vasarą iš saugomų kultūros objektų sąrašo buvo išbrauktas paminklas rašytojui Petrui Cvirkai, buvusiam delegacijos, kuri kreipėsi į SSRS Aukščiausiąją Tarybą dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą, nariu. 2021-ųjų lapkritį P. Cvirkos paminklas buvo nugriautas, prieš tai surengus performansą ir apklijavus jį samanomis.
2022 metų birželį Lietuvos kultūros ministerija paskelbė rekomendacijas dėl paminklų Raudonajai armijai demontavimo.
2022 metų gruodį po ilgų diskusijų buvo demontuotas paminklas sovietų kariams Antakalnio kapinėse (1951 m.).
„Puikiai suprantu žmones, kuriems skaudu matyti šiuos paminklus, nes jie primena apie jų netektis, – interviu „Laisvės“ radijui sakė Europos humanitarinio universiteto Vilniuje Medijų centro vadovė Rita Miliūtė. – Mane taip pat erzina betoniniai obeliskai su žvaigždėmis viršuje. Jie gadina vizualinę aplinką. Tai paminklai pastatyti okupacijos garbei, lietuvius, žydus ir rusakalbius gyventojus žudžiusių žmonių garbei. Be to, jie tiesiog juokingi, kvaili ir visiškai nevertingi kultūriniu požiūriu.“
Suomijoje:
Rugpjūtį Helsinkyje buvo demontuotas sovietų skulptoriaus Olego Kiriuchino sukurtas šešių metrų bronzinis monumentas „Taika visame pasaulyje“. Maskva paminklą Suomijai padovanojo 1989 metais.
Estijoje:
Rugpjūčio 4 dieną Estijos Vyriausybė paskelbė pradedanti išlikusių sovietinių paminklų demontavimo ir Raudonosios armijos karių palaikų perlaidojimo kampaniją. Darbo grupė savo veiklą baigė lapkričio pabaigoje. Ištirti 322 objektai, iš kurių 244 numatoma demontuoti arba pakeisti.
Darbo grupės nariai patarė išsaugoti keletą sovietinių paminklų, pavyzdžiui, memorialinį kompleksą Saremos saloje ir šalia esančią masinę kapaviete, kurioje palaidota 330 karių. Kol kas nenuspręstas ir 2007 metais po Maskvos įkvėptų riaušių į Karių kapines perkelto „Bronzinio kareivio“ likimas.
Ne visi nugriauti paminklai yra susiję su Antruoju pasauliniu karu. Pavyzdžiui, rugpjūtį buvo demontuotas sovietinis paminklas Narvos elektrinių statytojams.
Daugiausia dėmesio sulaukė diskusija dėl „Narvos tanko“ likimo. Jis buvo pastatytas 1970 metais toje vietoje, kur Raudonoji armija 1944 metų liepą persikėlė per Narvos upę. Tankas buvo išmontuotas 2022 metų rugpjūčio 16 dieną ir perkeltas į Vymsio karo muziejų.
„Tankas yra žudymo įrankis. Tai nėra paminklas. Tokie tankai šiandien Ukrainos gatvėse žudo žmones. Po juo net nėra karių kapų. Galutinis tikslas aiškus – nukelti tiek Narvos tanką, tiek kitus Raudonosios armijos paminklus. Šiuo klausimu Vyriausybė laikosi vieningos nuomonės“, – sakė Estijos premjerė Kaja Kallas.
2023 m. sausį buvo pateikti planai nugriauti dar du Narvoje stovinčius sovietinius paminklus – sieną su 1941–1945 metais žuvusių apylinkių gyventojų pavardėmis ir paminklą, kaip manoma, žymintį kovose dėl Narvos 1918 m. lapkritį kritusių komunistų ir Raudonosios armijos karių palaidojimo vietą.
Valstybės kanceliarija paragino Silamėjės miesto tarybą pritarti Nežinomo kareivio paminklo (1975 m.) demontavimui, nes jis yra laikomas „ideologiniais tikslais pastatytu propagandos objektu“. Valstybės kanceliarija pažymėjo, kad atlikti atitinkamus darbus gali padėti Estijos karo muziejus ir Valstybės gynybos investicijų centras. „Laukiame jūsų sutikimo darbus atlikti ne vėliau kaip iki sausio 15 dienos“, – rašoma kreipimesi.
Latvijoje:
Gegužę Latvija pasitraukė iš susitarimo su Rusija dėl karo memorialų ir atminimo ženklų išsaugojimo. Liepą sudarytas 69 paminklų, memorialų ir kitų „sovietų ir nacių režimus šlovinančių“ objektų, kurie turėjo būti nugriauti iki lapkričio 15 d., sąrašas.
Tarp žymiausių 2022 m. demontuotų objektų paminklas Rygos išvaduotojams (nugriautas rugpjūtį), dalis Baltarusijos, Rusijos ir Latvijos pasienyje esančio „Draugystės kurgano“ (plokštės Latvijos teritorijoje išardytos spalio 29 d.), obeliskas su sovietų karių veidais Daugpilyje (nugriautas spalio 31 d.), paminklas sovietų kariui „Aliošai“ Rėzeknėje (nugriautas lapkritį ir perduotas saugoti Okupacijos muziejui).
Ukrainoje:
2022 metais buvo demontuoti 28 paminklai Aleksandrui Puškinui, 9 paminklai Maksimui Gorkiui ir 4 paminklai Aleksandrui Suvorovui. Kyjive nugriautas paminklas Rusijos ir Ukrainos tautų draugystei, ruošiamasi nukelti paminklus Mykolai Ščorsui, Nikolajui Vatutinui ir Valerijui Čkalovui. Dnipre buvo nugriauti paminklai Aleksandrui Matrosovui ir pogrindžio pionieriui Volodiai Dubininui, o Charkive nukeltas maršalo Georgijaus Žukovo biustas.
Kyjivo istorikas Kirilas Galušką aiškina šio proceso logiką:
„Monumentų griovimo procesą reikėtų suskirstyti į kelis etapus. Viskas prasidėjo 1991 metais. Žlugus Sovietų Sąjungai, kilo mintis atsikratyti totalitariniu palikimu.
Vaikystėje vaikščiojau pro Stanislavo Kosioro, Holodomoro laikotarpio sovietų lyderio, ant kurio sąžinės guli kelių milijonų žmonių gyvybės, paminklą. Akivaizdu, kad jis iš karto buvo pašalintas. Tai buvo vienas etapas, labiausiai palietęs Vakarų Ukrainą, Kyjivą ir Odesą, kurios meru tuo metu buvo Eduargas Hurvicas.
Pirmajame dešimtmetyje įvyko prosovietinis atkrytis, kai valdžioje įsitvirtino Viktoras Janukovyčius ir Ukraina atsidūrė Rusijos propagandos įtakos sferoje. Situacija pasikeitė 2014 m., prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą. Buvo priimtas dekomunizacijos įstatymas, pervadintos gyvenvietės, gatvės, aikštės, demontuoti paminklai sovietmečio veikėjams, siekiant išlaisvinti ateinančias kartas nuo stabų, sukuriančių tokią atmosferą, kad tampa nebeaišku 2014 ar 1937 metais gyvename.
Tai buvo ilgas ir daugeliu atžvilgių, didvyriškas darbas, nes Regionų partija iki 2014 m. jį kaip įmanydama stabdė. Po 2014 metų stabdžių nebeliko, tačiau skirtinguose regionuose veikė skirtingos politinės jėgos, todėl kažkas buvo pervadinta, o kažkas – atvadinta atgal.
Problemų kilo su maršalu G. Žukovu. Jis puikus karvedys, tačiau kartu ir nemažos dalies savo karių bei Ukrainos gyventojų budelis, o dalyvavimas pergalingame kare prieš nacizmą nėra indulgencija kad ir tam pačiam Stalinui.
Situacija pasikeitė 2022 metais – dekomunizacija virto derusifikacija. Iki 1917 metų Ukrainos istorijoje buvo laikotarpis, kai ji priklausė Rusijos imperijai, o Sovietų Sąjungos ideologija ir juo labiau Vladimiro Putino Rusijos ideologija, iš esmės buvo kuriama remiantis Rusijos imperijos praktika.
Petras I ir Jekaterina II yra juodos figūros Ukrainos istorijoje, nes Petras Didysis siejamas su pirmuoju Zaporižios sečės sutriuškinimu, etmono Ivano Mazepos pasisakymų gniaužimu ir faktiniu Ukrainos valstybingumo praradimu Rusijos imperijos sudėtyje.
Jekaterina II sunaikino Ukrainos autonomiją, Zaporižios sečę. Jekaterinos II idėjomis vadovaujasi Rusijos propaganda ir Rusijos ekspansijos ideologija. Kadangi paminklas Jekaterinai II Odesoje nėra originalus, o buvo atstatytas vos prieš 16 metų, nuspręsta, kad jis bus perkeltas į muziejaus fondus.
Odesoje turiu giminių, tai – pagyvenę žmonės, todėl puikiai žinau, kokius prieštaringus jausmus tokie dalykai sukelia. Tačiau situacijoje, kai miestas bombarduojamas, kai jau beveik metus laukiama rusų desanto išsilaipinimo, kai paplūdimiai yra užminuoti, gyventojai ima domėtis, kuo gi visa tai pateisina mus bombarduojantys žmonės. Visuomenės nuotaikos per pastaruosius metus kardinaliai pasikeitė, todėl vietos bendruomenės sprendimu paminklas buvo nugriautas“.
Istorikas Kirilas Galuška mano, kad tinkamiausia vieta nukeltiems paminklams – specialiai sukurti parkai, tokie kaip sovietmečio parkas, socialistinio realizmo epochos plastikos muziejus Frumušika Novos centre netoli Odesos.
„Šiandieninis absoliutus negatyvumas viso, kas rusiška, atžvilgiu logiškai veda prie to, kad mums nereikia Puškino, nereikia Lermontovo, nereikia Tolstojaus ir nereikia jiems paminklų, nes visi jie šlovino Rusijos idėją, o mes dėl žmonių, kurie užsaugo skaitydami Puškiną, Lermontovą ir Tolstojų, netenkame dešimčių tūkstančių gyvybių.
Kaip istorikas, aš manau, kad turėtume skaityti Puškiną, Lermontovą ir Tolstojų, nes jie mums leidžia suprasti rusus, jų imperinį mąstymą. Bet tai nereiškia, kad jiems turėti stovėti paminklai, kad jų garbei turi būti vadinamos gatvės, – sako K. Galuška. – Turime suprasti, iš kur atsirado Putinas, iš kur visa tai išaugo.
Tokie patys klausimai kilo Antrojo pasaulinio karo metu Europoje – kodėl Goethe`s ir Heine`s poezijos dvasioje išauginta tauta sunaikino šešis milijonus žydų? Rusijoje neįvyko deimperializacija. „Didžiausios 20-ojo amžiaus geopolitinės katastrofos“ kompleksas nebuvo išrautas su šaknimis, atvirkščiai, jis buvo išplėtotas iki hipertrofuotų formų, ir tai labai gerai juntama, kai ima kaukti sirenos, kai krenta bombos ir kai sėdžiu su vaiku slėptuvėje.“
