Ivanas Vyrypajevas – iš Rusijos „amžiams“ išvykęs, šiuo metu premjerą Lietuvos publikai ruošiantis dramaturgas ir režisierius. Gimė Irkutske, jau kuris laikas gyvena Lenkijoje, turi šios valstybės pilietybę ir, kaip kadaise yra sakęs, jam garbė būti tremtyje, nes uždraustas savo šalyje, tapo tikru rusų rašytoju.
Nuo karo pradžios I. Vyrypajevas įvairiais būdais padeda Ukrainai, su žmona, lenkų aktore Karolina Gruška, inicijavo pabėgėliams iš Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos skirtą projektą „Turkio namai“.
I. Vyrypajevui deklaravus, kad visi honorarai už Rusijoje rodomus spektaklius pagal jo pjeses keliaus į nekarinius pagalbos Ukrainai fondus, šalies agresorės teatrai vienas po kito juos atšaukė. Nors dėl karo atmosferos, kaip pats prisipažįsta, patiria kūrybinę krizę, I. Vyrypajevo pjesės ar paties režisuoti spektakliai sėkmingai laikosi Europos, taip pat ir Lietuvos, teatrų repertuaruose.
Šiandien Lietuvos nacionaliniame dramos teatre I. Vyrypajevas repetuoja paties rašytą pjesę „Girti“. Ją režisuoja pirmą kartą. Pjesę laiko bene vienintele, atlaikiusia karo išbandymą. Anot teatralo, daugiau nei pusė jo pjesių po 2022 metų vasario 24-osios neteko prasmės, nes jose kalbama apie socialines problemas.
„Girti“, pasak I. Vyrypajevo, vis dar aktualūs, nes adresuoti sumaišties ir depresijos apimtiems, rankas kovoje su pasaulio netobulumu nuleidusiems ir tikėjimą aukštesnėmis vertybėmis praradusiems Europos gyventojams.
– Viename interviu esate sakęs, kad Lietuvos nacionalinis dramos teatras vienas jūsų mylimiausių. Ar taip yra dėl emocinio ryšio, ar dėl to, kad akylai stebėjote jo veiklą? Gal dėl tematikos ar atliktų darbų?
– Lietuvoje mano pjesės dažnai statomos. Dėl to labai džiaugiuosi. Dauguma teatro aktorių vaidina spektakliuose pagal mano parašytas pjeses. Mano draugas, lietuvių dramaturgijos klasikas – čia kalbu rimtai – Marius Ivaškevičius yra nacionalinė tautos vertybė. Jį labai gerbiu ir džiaugiuosi, kad artimai bendraujame. Kartu su Oskaru Koršunovu ir Martynu Budraičiu draugaujame jau daug metų. Kelerius metus tarėmės dėl pastatymo Vilniuje, bet vis neatsirasdavo laiko. Susitarėme tik prieš pat karą.
– Ar galite paaiškinti savo populiarumo Lietuvoje fenomeną? Ar turite atsakymą į klausimą, kodėl taip domimasi jūsų kuriama medžiaga?
– Gali pasirodyti, kad bandau jums paglostyti savimeilę, juk kalbu su Lietuvos radiju, tačiau iš tiesų daugelį metų mano gyvenimas persipynęs su Lietuva. Nuskambės keistai, bet būtent čia, o ne Varšuvoje, gyvena mano artimiausi bičiuliai.
Lietuvių tauta man labai artima. Lengvai gebu rasti bendrą kalbą su lietuvėmis ir lietuviais, trukdo nebent kalbos barjeras. Su žmona atvykstame čia kiekvieną vasarą, kai tik atsiranda laiko.
Lietuviškas teatras padarė man didelę įtaką, nes yra man artimas. Kai būdamas studentu pamačiau Nekrošiaus „Makbetą“, jo paveiktas kelerius metus bandžiau atkartoti tą stilių.
Vienas mano mokytojų, Viačeslavas Kokorinas, ėjo Lietuvos rusų dramos teatro (dabar Vilniaus senasis teatras) direktoriaus pareigas. Jis tyrinėjo Čechovą ir greičiausiai jo teatras perėmė daug specifinių lietuviškų atspindžių. Dabar jie ir manyje.
Tuo pat metu Lietuvos aktoriai bendradarbiavo su Rusijos teatrais – to epizodo negalima nutylėti, nes jis truko gana ilgai. Dėl šių priežasčių lietuviškas teatras man daug artimesnis nei kiti, pavyzdžiui, Lenkijos. Mano žmona lenkė ir jai tai įdomu, ji juo žavisi, jai tai novatoriška. Man šie dalykai jau seniai žinomi. Lenkijos ir Lietuvos teatrai pernelyg skirtingi.
– Ką manote apie režisierius, kurie pas jus tobulinosi, pavyzdžiui, Aleksandrą Špilevojų ar Artiomą Rybakovą?
– Jie abu puikūs vaikinai. Lankėsi Maskvoje mano spektakliuose, atidžiai stebėjo, todėl tarp mūsų atsirado ryšys. Špilevojus yra vienintelis oficialus mano studentas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kiekvieną mėnesį už tai gaunu nedidelį atlygį. Be abejonės, jie abu labai talentingi. Su Saša bendrauju daugiau, nes jis mano mokinys, padeda man dirbant Vilniuje. Didžiuojuosi jo statytais darbais.
– Minėjote, kad repetuodami „Girtus“ Lietuvoje, kartu rašote ir pjesę Prahai. Prieš pusmetį per interviu su Špilevojumi sakėte, kad nekyla rankos rašyti ką nors naujo, o dauguma ankstesniųjų darbų nebeaktualūs. Kaip jaučiatės dabar, kurdamas naują darbą? Kas pasikeitė? Apie ką būsima pjesė?
– Ši tema skausminga. Vasario 24-oji ir karo pradžia mane šokiravo. Mėnesį negalėjau nieko daryti, visą dėmesį nukreipiau į karą: atvyko pabėgėliai, teko padėti ir draugams Ukrainoje.
Tuo metu jau buvau pasirašęs sutartį, kurią privalėjau įvykdyti. Pamenu, kaip skambinau teatro vadovybei ir prašiau, kad šie leistų statyti kitą pjesę, nes fiziškai negaliu rašyti. Jie savo ruožtu atsakė, kad kaip režisierius nelabai juos dominu, todėl kviečia mane kaip dramaturgą statyti savo sukurtos pjesės. O aš kaip autorius neturiu ką pasakyti. Aš, rusas, matau, kas vyksta. Vienu metu man ant pečių krito kaltės jausmas ir supratimas, kas iš tiesų nutiko. Negalėjau nieko ištarti pasauliui.
Tuo metu pradėjau skaityti lenkų dramaturgų, tokių kaip Tadeuszas Różewiczius ar Sławomiras Mrożekas, darbus. Tai pokario lenkų absurdo teatro atstovai, dažnu atveju dalyvavę Antrajame pasauliniame kare. Różewiczius bėgiodavo miškais su ginklu rankoje, kovojo Armijos krajovos gretose. Būtent tada ir kilo klausimas, kaip rašyti laikant rankose šautuvą?
Josifas Brodskis atsiimdamas Nobelio premiją ir perfrazuodamas Theodorą Adorną klausė, kaip kurti eilėraščius po Aušvico? Kaip kurti gražius dalykus, vykstant tokiai neteisybei? Taip gimė absurdo teatro žanras, kuris kalbėjo apie į gabalus skylantį pasaulį.
Supratau, kad vienintelis dalykas, kurį galiu daryti, – su siaubu veide stebėtis. Neturiu ko pasakyti, bet galiu išreikšti milžinišką, abstrakčią, tragišką nuostabą. Vedamas šios energijos, pradėjau kurti juodą absurdo komediją, kuri taps savotiška visų mano pjesių suvestine. Manau, po jos padarysiu pertrauką arba pradėsiu kurti ką nors visiškai naujo.
– Užsiminėte apie jus kamuojantį kaltės jausmą. Nenoriu klausti apie rusų kultūros atšaukimą, nes jau anksčiau apie tai kalbėjote. Tačiau dauguma kultūra besidominčių žmonių jus mato kaip iš Rusijos kilusį opozicionierių. Šiame kontekste kvestionuoti jūsų kūrybos nesiryžtama – Lietuvoje ji iki šiol sėkmingai rodoma. Vis dėlto gal jums asmeniškai teko pajausti, kad esate nelaukiamas kitoje kultūrinėje aplinkoje dėl savo kilmės?
– Negaliu nieko pasakyti, nes pats nepajutau priešiškumo. Atvirkščiai – jaučiu milžinišką palaikymą. Taip pat stengiuosi į pasaulį žvelgti vientisai. Situacija tokia, kokia yra, esu pasiruošęs viskam. Esu ten, kur privalau būti, mano pozicija labai aiški.
Jei vis dėlto bus nuspręsta ką nors atšaukti, esu pasirengęs ir tokiems atvejams. Suprantu, karas yra rimtas reikalas. Jis vyksta ne tik Ukrainoje, aš ir pats esu konflikto dalyvis. Esu prieš bet kokį karą, tačiau negaliu jo ignoruoti, nes taip tik užmerksiu akis, nematydamas realybės. Žmones žudo, naikina ir sprogdina namus, panašiai gali „bombarduoti“ mano pjeses ir tai visiškai normalu. Juk ne Europa griauna Ukrainą, o Vladimiras Putinas.
Prieš karą beveik visoje Ukrainoje maždaug 35 teatrai statė mano pjeses. Kyjive statė keturias pjeses, buvo planuojama dar viena premjera. Viską sužlugdė Putinas ir jo sistema.
Laisvalaikiu užsiimu joga, turiu daug draugų ir pažįstamų, kurie gilinasi į šią sferą. Jie teigia, kad tai yra Maja (iliuzija) – pasaulis išprotėjo, bet mes čia, o jie ten. Tačiau mano pozicija kitokia, tai mano gyvenimo, kurį privalau nugyventi, dalis.
– Kaip klostosi jūsų ryšiai su Ukrainos kūrėjais? Dabar jūsų pastatymai ten atšaukti. Karo pradžioje sakėte, kad pinigai už visus parodymus Rusijoje keliaus į Ukrainos labdaros fondus. Ar tai pakeitė galimą priešišką ukrainiečių požiūrį į jus? O gal jo net nejaučiate?
– Laimė, mūsų draugystė ištvėrė šį išbandymą, išsaugojau visus draugiškus santykius. Ten liko ir dalis mano mokinių, draugų aktorių bei teatro vadovų, su kuriais bendraujame. Suprantu, kad mano pjesių ten neberodys, dėl to man klausimų nebekyla.
Jau kelerius metus gyvenu Varšuvoje, o su žmona susipažinau Kyjive, todėl puikiai žinau, kad ukrainiečiai nėra atsiradę iš niekur. Tai irgi mano gyvenimo dalis. Ukraina, Lietuva ir Sakartvelas – tai šalys, atlikusios milžinišką vaidmenį mano gyvenime.
Iš šono gali pasirodyti, kad padariau keletą veiksmų tik tam, kad išreikščiau savo poziciją, tačiau aš iš tiesų taip manau. Nėra taip, kad tyčia bandau save pateikti kaip opozicionierių.
Putino režimas žudo, kalina ir atkartoja Stalino sistemą, kuri naikino inteligentiją ir sudaužė mano tėvynę. Mano mokytojas 10 metų sėdėjo Gulage. Sistema amžiams nutraukė mano ryšius su tėvu. Mano santykiai su draugais ir sūnumi labai sudėtingi. Taigi neturiu už ką jos mylėti, nes mano šeimai atnešė tik blogį.
– Viename kreipimesi sakėte, kad skirsite pinigų Ukrainai, bet tik tikslams, kurie nėra kariniai. Kodėl? Juk vyksta daug akcijų, skirtų ginklams įsigyti.
– Daviau rusų teatrams mažą šansą padėti. Organizuoti akcijos, skirtos ginklams pirkti, būtų neįmanoma. Kita vertus, toks pasirinkimas parodė labai akivaizdų dalyką. Putinas tvirtina, kad vykdo denacifikaciją, tačiau kai paskelbiau, jog pinigus skirsime moterims ir vaikams, visi mano pjesių pastatymai staiga buvo atšaukti. Logiškai mąstant, jei valdžia kovoja su nacizmu, ji kaip tik turėtų padėti silpniesiems.
– Jau ne kartą iš jūsų lūpų girdžiu Putino pavardę. Sakėte, kad nenorite apie jį ir Rusijos valdžią apskritai daug rašyti ir kalbėti, nes jie to nenusipelno. Neseniai teko bendrauti su Laurynu Jurgeliu, jis pasirodys jūsų premjeroje. Jis minėjo, kad nors akivaizdžiai nenorite per repeticijas kalbėti apie Putiną, jo pavardė kartais prasprūsta kaip blogį įkūnijančio personažo pavyzdys. Kada tai įvyksta?
– Jau seniai dirbu teatre, rašau pjeses. Kai tą darai 20 metų, nuolatos analizuoji veikėjų motyvaciją, charakterį, pradedi taip pat mąstyti apie pasaulio įvykius. Putiną, kitus žmones ir netgi save irgi traktuoju kaip personažą.
Putino personažas mane, kaip dramaturgą, domina todėl, kad jis jau ne visai žmogus. Iš tiesų, netgi Hitleriui negalima sakyti, kad jis ne žmogus, nesu tas, kuris geba teisti. Tačiau Putino žvilgsnis ir poelgiai leidžia manyti, kad jį kamuoja labai baisi psichinė ir dvasinė liga. Teatro požiūriu jis nėra man įdomus, nes nėra Ričardas III ar Makbetas, o, ko gero, ligotas asmuo. Neturiu ką apie jį parašyti.
Sutikite, daugelis bando paaiškinti, kodėl jis taip elgiasi, tą daro politologai ir filosofai. Tačiau nė vienas jų siūlomų atsakymų netinka. Manau, karas neturi kitų priežasčių, išskyrus sprogusią psichinę šizofreniją, kuri augo NKVD ir KGB sistemų užaugintoje galvoje.
– Tai kodėl jį minite repeticijose?
– Greičiausiai todėl, kad tapo tirono archetipu. Nemanau, kad yra daugiau priežasčių. Kai kurie Putinui būdingi dalykai yra ir mumyse: kaip vyrai elgiasi su žmonomis, vaikais. Akylai stebėkime, ar nebandome užimti, nuslopinti svetimos erdvės. Manau, kad tarp sprogimų Mariupolyje ir smūgių savo sūnui yra labai plona riba.
– Lietuvos aktorius Donatas Želvys, atlikęs pagrindinį vaidmenį Sergejaus Loznicos spektaklyje „Erinijos“, sakė, kad į visus rusus reikia žiūrėti įtariai, nes karas parodė, kaip atrodo Rusijos blogio mašina. Net ir intelektualai gali nukrypti žiaurumo link. Ar sutiktumėte su tokia nuomone, turint omenyje, kad daug jūsų bičiulių liko Rusijoje?
– Kiekvienas pats nusprendžia, kaip reaguoti į pasaulį ir aplinkinius. Gyventi su nuolatine įtampa ir įtarimais greičiausiai įmanoma. Juk būna baimių, kurios mus persekioja. Lietuviai turi ko baimintis dėl negatyvių patirčių. Lenkijoje taip pat visi baiminasi, nes prisimena praeities įvykius.
Jei apie žmogų spręsime pagal gimimo vietą ir tautybę, prieštarausime Europos siekiams, nes jos vertybės skelbia, kad žmoguje pirmiausia turime pamatyti gyvą būtybę, kurią galima vertinti pagal poelgius, žodžius ir veiksmus. Moksline prasme nėra tokio dalyko kaip bloga ar gera tautybė. Būna aplinkybės ir sistemos.
– Savo kreipimesi beveik prieš metus paminėjote draugus iš televizijos „Dožd“. Sakėte, kad jie tikri didvyriai, nes iki paskutinės sekundės, rizikuodami savo artimųjų gyvybėmis, ėjo į tiesioginį eterį ir pranešė tiesą. Jie persikėlė į Latviją, tačiau po kurio laiko licencija buvo atimta. Ar jums neteko pastaruoju metu nusivilti bičiuliais, kurių veikla taip žavėjotės?
– Iš to, ką žinau, „Dožd“ jokios imperialistinės Rusijos politikos nepalaiko. Aš tokių dalykų nesu girdėjęs. Iš ten dirbančių žurnalistų girdėjau tik aiškią pilietinę poziciją. Kaip suprantu, jie Latvijoje padarė tris klaidas, iš kurių dvi – techninio pobūdžio. Suprantu, kad žurnalistui sunku dirbti egzode ir kurti naujienų laidas.
Medijos dabar veikia taip, kad vartotojai nesigilina į kontekstą ir kartoja, kad „Dožd“ uždraudė, nes ši televizija palaiko imperialistinius Rusijos siekius. Suprantu, kodėl vedėjas kariuomenę apibūdino kaip „mūsų“, nes po kelių emigracijos mėnesių sunku tokios definicijos nepaminėti. Aišku, kad jis tai pasakė netyčia.
– Vis dėlto, ar teko nusivilti tais, kuriais žavėjotės? Tai gali būti ir neveiksnumas ar atvirkščiai – veiksmai, keliantys klausimų?
– Kai prieš karą vyko Aleksejaus Navalno palaikymo protestai, manyje įvyko stiprus lūžis. Staiga suvokiau, kad mano Rusijoje gyvenantys draugai ir pažįstami menininkai nelabai tuo domisi ir net ne ypač to nori. Mane ir žmoną tai labai nustebino, nors ji ir myli Rusiją.
Supraskite mane teisingai – nesu žmogus, linkęs visko atsisakyti. Tačiau staiga supratau, kad nebegyvenu Rusijoje. Greičiausiai net ir po karo, kurį, esu tikras, laimės Ukraina, pabaigos, grįšiu į Rusiją nebent pamatyti Baikalo ar aplankyti artimųjų kapų. Nebesu Rusijos politinės sistemos dalis.
Saugau ir saugosiu ten gautas žinias, padėką mokytojams, draugystę su nuostabiais žmonėmis. Tačiau šiuo metu turiu daug reikalų Lenkijoje ir Lietuvoje. Seniai supratau, kad iš Rusijos išvykau amžiams.
– Baikime mūsų pokalbį klausimu apie teatrą. Viešojoje erdvėje vis užsimenate, kad jūsų teatro karjera pamažu baigiasi. Kodėl? Kas jus vargina?
– Su žmona dažnai kalbamės, kad likimo ironija tokia, jog mūsų teatro karjera įvyko sistemoje, kuri mums visiškai netinka. Rytų Europos sistema su trupėmis, valstybiniais teatrais ir kitais panašiais dalykais paneigia teatro esmę. Manau, kad labai kukliomis pastangomis tęsiu Moliere`o ir Shakespeare`o sistemą, turinčią atitinkamus principus. Teatrą visų pirma lemia žiūrovas. Antroje vietoje – aktorius, sakantis tekstą. Valstybinė sistema, būdinga Lenkijai, Lietuvai ir kitoms Rytų Europos šalims, trukdo tikram, „ekologiškam“ teatrui. Nė vienas politikas dabar nerizikuos pradėti teatro reformos, nes rinkimai labai aštrūs – jei reformuosi, pralaimėsi mandatą. Nemanau, jog gyvensiu taip ilgai, kad pamatyčiau teatro reformą. Pavargau gyventi šioje sistemoje. Nenoriu visiškai palikti teatro, tačiau noriu kurti ką nors kita, kas būtų skirta „mažiesiems žmonėms“, ką nors kvantišamaniško.
I. Vyrypajevo režisuojamą spektaklį „Girti“ vasario 2–5, balandžio 6 ir gegužės 11–12 dienomis galite išvysti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
