Vakar, Trijų Karalių dieną, poetui Gintarui Grajauskui įteikta Rašytojų sąjungos premija. Poetas buvo įsitikinęs, kad per karą, kol jis tęsis, daugiau nieko neparašys. „Bet rudenį staiga ėmė ir nukrito iš dangaus pluoštelis eilėraščių. Tikėtina, kad jie taps naujos knygos ašimi“, – susirinkusiems Rašytojų klube žadėjo poetas.
32-asis premijos laureatas buvo įvertintas už rinkinį „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“, 2021 metais išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos.
„Premijos – svarbu, jos kuriam laikui apmalšina svetimumo pojūtį. Savaip legitimuoja – ypač jei tai kolegų, gildijos narių premija. Smagu“, – LRT.lt sako G. Grajauskas.
– Mazochistinė, organizmui žalinga nuostata: kai galvoju klausimus poetui, rašytojui, noriu, kad jie būtų tiesiog tobuli. Tie klausimai. Na, mažų mažiausiai įdomūs, nenuobodūs, tokie, į kuriuos atsakinėtojas strimgalviais leistųsi atsakinėti, sprogtų nuo minčių. Juokingos ir kankinamos pastangos... Tad šįkart gal paklausiu paprastai: kokios svarbos tau kūryboje yra išsisakymo paprastumas? Ar tada, kai to paprastumo daugėja, jis netampa nepaprastas, gal net kiek manieringas?
– Paprastumas man – ypatingos svarbos dalykas. Paprastumas ir tikslumas – jie turi eiti kartu. Va štai čia ir visi nepaprastumai prasideda.
Manieringumas – kai stengiesi pasakyti kuo gražiau, kuo įdomiau, stilingiau. Tada atsiranda jau nebe teksto reikalai, o paties savęs, tokio žavingo ir įdomaus, pateikimas. Kai daugėja paprastumo, jis tampa visai ne manieringumu, o veikiausiai – tiesiog tyla.
Gali būti ir toks, manieringumo, kelias, ypač pačioje pradžioje, jaunystėje. Kai ieškai savo originalaus balso, tau tinkamos stilistikos, gali greitai pasiduoti manieringumui. Jis patogus, kai nelabai turi ką pasakyti, nori tai nuslėpti ir padaryti įspūdį. Bet manieringumas dažnai nuveda prie narcisizmo, jei tik laiku nesustoji. O sustoti, kai minia liaupsina ir šaukia „Bravo, pirmyn, jaunasis genijau“, nėra lengva.
– Kokių būta aplinkybių ir kaip apibūdintum tą laiką, kai rašei rinkinio „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“ eilėraščius? Kaip manai, ar jie nenuščiuvo atsitrenkę į naująją realybę, prasidėjusią aną vasarį?
– Man atrodo, atvirkščiai – ne tik nenuščiuvo, bet prabilo visu balsu. Iki vasario jaučiau tam tikrą nesuvokimą – kodėl tie eilėraščiai būtent tokie, o dar ir tas pavadinimas...
Po vasario viskas sustojo į savo vietas. Kai kas dabar stebisi, kad toje knygoje yra pranašiškų dalykų. Man atrodo, kiekvienas žmogus, turintis šiek tiek analitinių sugebėjimų, nujautė ateitį, jokios mistikos čia nėra.
– Prieš kelerius metus, jau po Krymo okupacijos, paklaustas apie Rusiją, Saulius Šaltenis nerimastingai atsakė: „Jie sėja vėją – bijau, kad pjaus audrą.“ Audra išties prasidėjo, nežinome, kada ir kuo baigsis. Ar pats jautei tą audrą artėjant?
– Taip. Jau seniai buvo aišku, kad Rusija ruošiasi dideliam puolamajam karui – tai rodė tiek kasmetinis karinių išlaidų didinimas, tiek vykstanti ginkluotės modernizacija (laimei, dėl korupcijos likusi labiau popieriuje), tiek galutinis žiniasklaidos perėmimas į savo kontrolę. Du šimtai tūkstančių Rusijos kareivių prie Ukrainos sienos – per brangi akcija įprastiems kasmetiniams manevrams ir pažvanginimams ginklais. Buvo akivaizdu, kam jie rengiasi.
– Kokios nuotaikos tave lydi šiomis dienomis? Ar pakanka jėgų kūrybai, o gal atsirandantys eilėraščiai savaip pradžiugina, guodžia, suteikia prasmės? Liūdi ar liudiji?
– Ir tai, ir tai. Tame liudijime – ir tame liūdėjime – yra kažkas labai šviesaus ir skaidraus. Ir tai man kelia tylų džiugesį. Pačiame dugne, gerai įsižiūrėjus, yra šypsena, tik turbūt jau nebe mano. Tokia absoliuti šypsena. Gal Češyro katino. Arba Dievo.
Šiaip buvau tikras, kad iki karo pabaigos nebegalėsiu parašyti visiškai nieko. Bet rudenį staiga ėmė ir nukrito iš dangaus pluoštelis eilėraščių. Tikėtina, kad jie taps naujos knygos ašimi.
– Rašytojų sąjungos apdovanojimas – reikšmingas, tą patvirtins bet kuris laureatas. Nes tai kolegų, gildijos narių suteikiamas įvertinimas. Spėju, sakysi, kad ne dėl premijų rašai. O kas tau yra pagrindinis kūrybos postūmis?
– Premijos irgi svarbu, jos kuriam laikui apmalšina svetimumo pojūtį. Savaip legitimuoja – ypač jei tai kolegų, gildijos narių premija. Smagu.
O koks pagrindinis postūmis, iki šiol taip ir nesugebėčiau tiksliai atsakyti. Man įdomu, kaip žmonės gyvena savo gyvenimus. Kas jiems nutinka begyvenant. Ir apskritai – kaip įdomiai pasaulyje viskas sudėliota, kokiais ryšiais viskas susieta. O kai įdomu, kai stebi, tai kartais ir pamatyti pasiseka.
– Svarstau: knygos „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“ autorius turėtų neblogai numanyti dydžius, vertes. Kokią įtaką to autoriaus kūrybai darė ir daro didžiosios asmenybės, o kokią – vidutinybės?
– Taip, taip, hominidų šeimai priklauso dvi skirtingos gentys – didžiosios asmenybės ir mažosios asmenybės... Lygiai kaip pandos, didžiosios ir mažosios. Skiriasi dydžiu, socialine verte ir ausų forma. Juokauju, žinoma.
Gal tiesiog palaukim bent šimtą metų po tų visų asmenybių mirties, tada galima bus užklijuoti lipdukus – jei kam taip jau labai to reikia.
Mano virtuvėje sustatytos visokios dėžutės: vienoje ryžiai, kitoje cukrus, trečioje makaronai... Visi ramiai sau būna. Tik vienas mažas raudonas pakelis rėkia akis išpūtęs: žiūrėkit visi į mane, aš esu šafranas!
– Apie sparnuotąsias raketas ir frazes... Dėl Rusijos, Baltarusijos, regis, jau buvo viskas aišku – aptarta, išnagrinėta, ištyrinėta... Bet štai po dešimties karo mėnesių kas nors ima ir pragysta Minsko operoje. Ne vienas dabar sako, kad geriausias atoveiksmis rusiškai kultūrai – apskritai nepastebėti ir apie ją nediskutuoti: ar maža kitų kultūrų? Svarstoma, kiek kartų pasikeis, kol rusai atsikratys imperinio mąstymo (jei apskritai jiems pavyks). Tačiau gal vertėtų kratytis patiems, nelaukiant pradėti nuo savęs – kiek esame susisaistę su atvirai ir nepastebimai brukta „didžiąja kultūra“, pirmiausia pradedant nuo keiksmų, žodžių, sparnuotųjų frazių?
– Yra ir kitokių – lėto veikimo – raketų. „Velikije ličnosti“, kaip ir „didžioji kultūra“ („Velikaja kul‘tura“), turi savyje slaptą užtaisą – tarp eilučių nesunkiai perskaitomą teiginį, kad kitos kultūros yra žemesnės, ne tokios didžios, mažiau vertingos. Ir kiti žmonės mažiau vertingi, nes ne tokie didūs. Vadinasi, galima be didelės sąžinės graužaties jiems padėti išnykti – tuščią vietą užpildant vertingąja, didžia kultūra. Ir vertingesnėmis, didingesnėmis asmenybėmis. Tai ir yra imperinio mąstymo dalis.
Iki šiol prisimenu vieną tokį konfliktą sovietmečiu, man gal kokie dešimt metų buvo. Kažkokia įžūli kaip tankas moteris, kalbanti rusiškai, mėgino be eilės nusipirkti bananų. Mano mama pasakė jai pastabą, o ta puolė rėkti: „Kalbėkite žmonių kalba, o ne savo paukštiška! Mes jums kultūrą atnešėme!“ Šitoje scenoje – visa imperija ir visa „didžioji kultūra“.
– Joks eilėraštis negali padėti Ukrainai taip, kaip reikėtų. Kulka padeda labiau. Tad kuo poetas gali prisidėti prie naikinamo krašto kovos?
– Kaip ir kiekvienas kitas žmogus, nemokantis kariauti: pinigine parama, aiškiu savo pozicijos išsakymu. Jei yra galimybė – ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
Neseniai teko dalyvauti skaitymuose Miunchene – buvau maloniai nustebintas to, kaip nuo 2014 metų pasikeitė Vokietijos požiūris į Rusijos karą Ukrainoje. Na, ir pas mus Lietuvoje dar yra ką veikti. Dalis vyresnės kartos žmonių moka vienintelę užsienio kalbą – rusų, tad propagandos įtaka tebėra gana stipri.
Taip pat skaitykite
