Agustina Bazterrica – rašytoja iš Argentinos. Jos romanas „Mes, gyvuliai“ – visame pasaulyje išpopuliarėjusi distopija, kur po šiurpiu siužetu slypi svarstymas apie mūsų santykį su supančia aplinka.
Pagrindinis romano veikėjas Markosas dirba mėsos fabrike, į kurį vienas po kito keliauja „produktai“ – žmonės, specialiai išveisti būti suvalgyti, nes po paslaptingo viruso valdžia uždraudžia vartoti gyvūnų mėsą.
Romanas priverčia susimąstyti ne tik apie mūsų ryšį su tuo, ką valgome, bet ir apie manipuliaciją ir kalbos svarbą – juk pasirinkdami vienus ar kitus žodžius gebame pateisinti net ir žiauriausius savo veiksmus.
Romaną išleido „Sofoklio“ leidykla, iš ispanų kalbos vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė.
– Agustina, pradėkime nuo romano siužeto: pagrindinis jo veikėjas Markosas dirba neįprastoje skerdykloje, kur skerdžiami žmonės...
– Čia iškart norėčiau pasakyti, kad man jie – ne žmonės, o produktai. Jie neturi identiteto, vardo. Taigi romane yra skirtis tarp žmonių-asmenybių ir maistui skirtų produktų.
– Vadinasi, susiduriame su kalbos klausimu, apie kurį pakalbėsime šiek tiek vėliau. Bet dar grįžkime prie siužeto: romano idėja netikėta, netgi kraupoka. Kaip tau kilo ši mintis?
– Skyriau šį romaną savo broliui Gonsalui Bazterricai, jis – virtuvės šefas, dirba su organiškais produktais ir iš prigimties yra labai smalsus – daug skaito apie tai, ko aš pati, veikiausiai, niekada neaprėpčiau, nors skaitau nuolatos.
Vienu metu jis labai domėjosi sąmoninga mityba. „Sąmoninga mityba“ reiškia, kad valgyti ir maitintis yra ne tas pats. Gali suvalgyti, pavyzdžiui, picą, bet negausi jokios maistinės vertės. Sąmoningai maitindamasis imi domėtis, kaip veikia tavo kūnas, suvoki, kad ne visi maisto produktai sveiki, nes kai kuriuose iš jų gausu hormonų, kiti – modifikuoti genetiškai...
Po pokalbių su Gonsalu ėmiau domėtis šia tema ir keisti savo mitybą. Pradėjau nuo visai mažų dalykų – pakeičiau paprastą druską jūros druska, apsilankiau pas dietologus – bet ne tuos, kurie, kaip pas mus, Argentinoje, populiaru, skaičiuoja kalorijas, o tuos, kurie domisi būtent tokiu požiūriu į maistą... Šio proceso metu nustojau valgyti mėsą.
Paskui man tarsi atsivėrė naujas pasaulis – nežinau, kaip pas jus, bet Argentinoje mėsos valgymas yra ištisas ritualas, mūsų identiteto dalis. Būti vegetare čia vis dar iššūkis. Pradėjau galvoti – čia, Argentinoje, mes valgome vištieną, jautieną ir kiaulieną, bet tai susiję su tradicija, nes Indijoje niekas nevalgo jautienos, o Kinijoje valgomi šunys ir katės, kurie mums yra šeimos dalis.
Pasakiau sau – jei mėsa, kurią valgome, yra tradicijos klausimas, galėtų egzistuoti kokia paralelinė visata (arba artima ateitis), kur kanibalizmas taptų priimtinas, nes mes esame gyvūnai (nors dažnai apie tai pamirštame) ir esame padaryti iš mėsos.
Taip man kilo romano idėja, bet dar neturėjau Markoso istorijos. Kol sugalvojau Markoso istoriją, pusę metų užsiėmiau tyrimu ir neparašiau nė žodžio. Domėjausi kanibalizmu, gyvūnų teisėmis ir šaldytuvų veikimo principais. Surinkusi informaciją apie šias temas sėdau rašyti.
– Vadinasi, galėtume sakyt, kad šis romanas – ne tik provokuojanti distopija, bet jame atsiskleidžia ir ekokritinė perspektyva?
– Tikrai taip! Kaip tik rytoj manęs laukia paskaita Meksikai, todėl turiu po ranka kelias knygas, kurias skaičiau ruošdamasi rašyti šį romaną. Pavyzdžiui, vieno mano mylimiausių rašytojų Chuano Chosė Saerio romaną apie kanibalizmą, kur svarstomi ir identiteto klausimai. Taip pat korėjietės Han Kang romaną „Vegetarė“, pasakojantį apie vegetare tapusią moterį – regis, Korėjoje toks moters veiksmas prilygsta maištui.
Brazilės rašytojos Anos Paulos Majos romano „Apie gyvulius ir žmones“ veiksmas vyksta šaldytuve, kur mėsai skirtos karvės nusižudo. Paskui – Adolfo Čaparo Amajos knyga „Kanibalo mintys“, šis rašytojas apsigynė daktaro disertaciją apie kanibalizmą. Visi puikiai žinome Levio Štrauso veikalą „Visi mes kanibalai“. Dar man buvo svarbi šiuolaikinės argentinietės filosofės Monikos Kraniolini knyga „Keisti gyvūnai“, padėjusi sugalvoti mano romano pabaigą.
O atsakydama į tavo klausimą noriu perskaityti nedidelę ištrauką iš argentiniečio rašytojo Martino Kaparoso romano „Valgiau“: „Valgyti – ar bent tam tikri būdai valgyti – reiškia atsikratyti pasaulio, bet drauge valgyti reiškia susigrūsti pasaulį kūnan. Prisikimšti keptų bulvyčių reiškia susikimšti kūnan darbą tų, kurie atkeliauja į Buenos Aires nuimti bulvių derliaus, skęsta purve ir miega šaltuose barakuose dėl vargano uždarbio, kuris, vis dėlto, yra daug didesnis, nei jie galėtų gauti ten, kur gyvena. Valgyti bifšteksą reiškia palaikyti sistemą, kur galingų sindikatų transportas sunaudoja tūkstančius litrų degalų, kad pergabentų šitą mėsą į ekonominės galios centrą. Valgyti sojos daigus reiškia kramtyti naują žemės alinimo sistemą, kuri pamažu įsigali Argentinoje. Valgyti reiškia dėti į burną prekybos santykius, biografijas, visokiausių rūšių neteisybę, išteklių panaudą, tarptautinius konfliktus, religinius tabu, kultūrinius pasirinkimus ir dar daugiau biografijų. Aš tai žinau, rašau apie tai, taigi, negaliu šios temos ignoruoti. Ir visgi ignoruoju kaskart, kai valgau. Bet negalėčiau valgyti – ir niekas negalėtų – būdamas visiškai sąmoningas, ką valgau. Taigi valgyti – ryti pasaulį – reiškia pripažinti visišką savo bejėgystę.“
Tikrai teisybė – niekada nežinai, ką valgai. Štai dabar aš geriu kavą, kurią pirkau Meksikoje, bet nežinau, kaip iš tiesų ji buvo pagaminta.
– Jei kalbėtume apie romano stilių: iš distopijos tokia tema būtų galima tikėtis bandymo įbauginti, sukelti siaubą, bet čia to nėra – romano kalba, įvaizdžiai kone kuklūs.
– Man pačiai labai nuobodu skaityti knygas, kurių vienintelis tikslas – padėti skaitytojui gerai praleisti laiką. Labai gerai, kad jų yra, nes žmogus juk negali 24 valandas per parą mąstyti apie egzistenciją, bet man kiekvienas tekstas susijęs su ieškojimu.
Kai susidomiu kokia nors tema, daug skaitau, ieškau, bet ne tam, kad paskui apšviesčiau skaitytoją – išvis netikiu „atskleistomis“ tiesomis arba „uždaromis“ tiesomis. Manau, kad tiesų yra daug, jos priklauso nuo kiekvieno žmogaus, jo aplinkos.
Kalbant apie romano stilių, ne visada rašau taip – pats romanas pareikalavo iš manęs tokios kalbos. Manau, jei būčiau rašiusi sudėtingiau, romanas būtų sunkiai paskaitomas. Kūrinys, kurį rašau dabar, visai kitoks, poetiškas.
Man kiekvieno kūrinio stilius yra papildoma priemonė perduoti informaciją – romane „Mes, gyvuliai“ sausas, kone sterilus kalbėjimas, mano galva, baugina skaitytoją labiau, nei būtų įbauginusi sudėtingesnė raiška. Buvo žmonių, kurie grąžino knygą į knygynus, nes juos ėmė pykinti, kankino košmarai...
– Kalbamės apie kalbos svarbą, pradėjome pokalbį nuo terminologinio pataisymo – man regis, romane pabrėži, kaip manipuliuodami kalba pateisiname savo veiksmus...
– Tikra tiesa, kalba yra vienas svarbiausių šio kūrinio elementų. Mano rašymo procese yra dalykų, kurie yra intuityvūs, jų neapgalvoju iš anksto – pavyzdžiui, tai, kaip į romaną sugula visa mano susirinkta informacija. Bet apie žodžių svarbą rašiau sąmoningai. Juk kalba yra realybės bendrininkė, kalba konstruoja tikrovę.
Mūsų pasaulyje šie dalykai pasireiškia daugybe formų. Štai praėjusią savaitę dalyvavau Elsos Drukarof romano „Pažadėtasis pragaras“ pristatyme. Romanas pasakoja apie prekybą žmonėmis čia, Buenos Airėse, 1920 metais. Moterys iš Lenkijos ir Prancūzijos buvo apgaule gabenamos į Argentiną ir verčiamos dirbti prostitutėmis. Sąvadautojai vadino jas „aštuoniolikos kilogramų paketais“ arba „šešiolikos kilogramų paketais“, priklausomai nuo amžiaus. Taigi, matome, kaip kalba nužmogina.
Arba tai, kaip čia, Argentinoje, seniau buvo kalbama apie femicidio – moterų nužudymus – jie buvo vadinami „nusikaltimais iš aistros“, tad tie žodžiai savaip pateisindavo smurtautojus.
Arba kaip kalboje atsispindi patriarchatas: ispanų kalboje turime daugiau nei du šimtus žodžių, kurie įvardija laisvo elgesio moterį, bet nė vieno, skirto vyrui, nes vyrai, kurie miega su daugybe moterų, laikomi didvyriais. Pavyzdžiui, vadindami moterį lape, implikuojate, kad ji paleistuvė, bet jei sakome, kad vyras lapinas – reiškia, jis gudrus. Nebūna nekaltos kalbos – kalba visada politiška.
– Su tuo susijęs dar vienas romano keliamas klausimas: tai, kaip elgiasi valdžia, atidžiai kontroliuojanti, kas kalbama, kas daroma. Leidžiama suprasti, kad virusas, dėl kurio negalima valgyti gyvūnų, galimai išgalvotas, valdžia manipuliuoja žmonėmis. Taigi, romane kyla ir kontrolės klausimas?
– Tikrai taip. Anądien skaičiau apie Šiaurės Korėją ir visą tą diskursą, kad valdžia neva nusileidusi kone tiesiai iš dangaus.
Tas pats matyti sektų veikimo principe. Yra žmonių, kurie geba įtikinti kitus pačiais kvailiausiais dalykais. Galvoji – negali būti, kad visuomenė tuo tiki. Bet kai žmones yra apėmusi baimė arba jiems trūksta išteklių, lengva jais manipuliuoti.
Aš romane užsimenu apie visa tai, bet pernelyg nesigilinu ir darau taip tyčia, noriu sulaukti aktyvaus skaitytojo. Romane gausu dviprasmybių, noriu, kad skaitytojas jas išspręstų pats.
– Mane regis, knyga kalba apie tai, jog einame neteisingu keliu – čia galvoju ir apie romano pabaigą, nes, sakytum, Markosas yra jautresnis, kitoks nei kiti, bet susidūręs su romano pabaiga mąstai – oho, šito nesitikėjau. Regis, nelabai pasitiki žmonija?
– Man, kaip sakė Kafka, įdomios knygos, kurios yra kaip kirvis, galintis prakirsti mumyse glūdinčią užšalusią jūrą. Mano galva, blogiausia, kas gali nutikti knygai, – kad perskaitęs ją pamirši.
Kita vertus, reikia suprasti, kad mano pagrindinis veikėjas – suluošinta asmenybė, sugniužusi po vaiko mirties, gyvenimas jį be paliovos kankina – Markosas turi rūpintis senu ligotu tėvu, bet, kad galėtų tai daryti, turi užsidirbti pragyvenimui skerdykloje, žmona jį paliko...
Be to, jis – kapitalizmo sūnus, o kapitalizmas mus moko natūralizuoti žiaurumą. Man neįdomūs šimtu procentų geri arba blogi veikėjai – tikrovėje taip nebūna. Visi turime hipokritišką, tamsią pusę ir šviesią taip pat.
Tačiau nepaisant visko, žmonija aš tikiu. Tikiu, kad daugybė žmonių daro gera. Manau, kad kaip tik todėl, kad tikiu žmonėmis, parašiau šią knygą – nes pastebiu neteisybę ir tą kanibalizmą – perkeltine prasme, – kuriame visi dalyvaujame.
