Nėra lengva daiktus vadinti tikraisiais vardais, prasiskverbti pro viešųjų ryšių ar talentingų rašytojų metaforų rūką. Kartais reikia prisidengti akis, kad pro išblizgintų sakinių spindesį galėtume matyti, kas iš tikrųjų dedasi aplink. Reikia laiko ir kantrybės, kad įsiklausytume į tai, kas svarbu, kad nepasiduotume lengvai įžiebiamai emocijai, bet reaguotume su pagarba ir atjauta.
Štai Marius Ivaškevičius savo „Facebooko“ įraše, kuris taip pat skelbiamas LRT.lt portale, kalba apie „vidutinybių revoliuciją“, reaguodamas į tai, kad, jo nuomone, didžiosios asmenybės, genijai ir talentai, yra atiduoti vidutinybių teismui.
Bet juk iš tiesų procesą, apie kurį kalba Ivaškevičius, galima pavadinti paprasčiau – kultūros ir viešojo gyvenimo demokratizacija. Demokratizacija yra iš pažiūros paprasta idėja, kurios pagrindu buvo sukurta mūsų moderni valstybė: kiekvieno būtis ir pasirinkimai, ar tu vidutinybė, ar „neordinari asmenybė“, yra vertingi, ir kiekvienas yra atsakingas ir atskaitingas už savo veiksmus bei žodžius.
Taigi tai, ką Ivaškevičius vadina vidutinybių dominavimu, galima pavadinti atskaitomybe visuomenei. Autorius teigia, kad dabar viešai kalbėti gali kiekvienas, ne tik didžiosios asmenybės. Kitaip tariant, kad žmonės, kurie anksčiau neturėjo balso visuomenėje, dabar lengviau gali išreikšti savo poziciją.
Atrodytų, autorius nori, kad balsų, kurie dalyvauja visuomeniniame, kultūriniame ir politiniame gyvenime, būtų mažiau. Bet jei vienų asmenybių nuomonė vyrauja visų kitų sąskaita, o visuomenė nereikalauja atskaitomybės, tokia situacija labiau primena didžiųjų asmenybių kultą, o ne demokratinę diskusiją.
Norisi tikėti, kad gyvename visuomenėje, kurioje kultūros ir politikos vedliai gali reflektuoti savo elgesį ir pripažinti klaidas. Bet Ivaškevičius atleidžia „genijus“ nuo atsakomybės už savo elgesį, nes šie neretai yra „nepataisomi individualistai“.
Šis neva pateisinimas iš esmės yra atsisakymas pripažinti bendruomenės egzistavimą, bendruomenės, kurios gėrybėmis naudojasi visi (net ir genijai), ar tai būtų materialusis gėris (keliai, mokyklos, restauruoti teatro pastatai), ar socialinis (visuomeninis statusas, kurį ta pati bendruomenė suteikia didžiosioms asmenybėms).
Juk iš pažiūros dar visai neseniai gyvenome santvarkoje, kurioje viena visuomenės dalis buvo atleista nuo bet kokios politinės ar moralinės atsakomybės. Demokratizacija iš esmės reiškia tokios hierarchijos pabaigą.
Rašytojas yra teisus, sakydamas, kad socialiniai tinklai prisideda prie viešosios diskusijos suprastėjimo. Su socialiniais tinklais yra daugybė problemų, bet juk nėra visiškai sąžininga krauti modernioms technologijoms visas visuomenės problemas ir neieškoti gilesnių priežasčių ar išeičių.
Atšaukimo kultūra taip pat nėra sveika praktika demokratinėje visuomenėje, bet šiandien paprasta užsiklijuoti aukos etiketę „atšauktasis“, užuot priėmus kritiką, ją apmąsčius ir atsakius prisiimant atsakomybę, kur ją dera prisiimti.
Juk šios „vidutinybių revoliucijos“ šerdyje yra klausimas apie tai, kokių autoritetų visuomenėje norime, kokių reikia. Ar galime leisti talentingoms asmenybėms laisvai ir kūrybiškai vystytis ir reikštis, bet tuo pat metu kelti joms bent minimalius elgesio ar moralės standartus? Kokie tie standartai turėtų būti? Ką daryti situacijose, kai šios „neordinarios asmenybės“, populiarūs rašytojai ar, tarkim, teatro režisieriai, neblaivūs duoda radijo interviu? Arba jei jie neatlieka savo darbo, už kurį moka mokesčių mokėtojai? Kiek galime atleisti toms „neordinarioms asmenybėms“, kiek galime toleruoti jų talento svorį ar naudoti jį kaip atleidimą nuo atsakomybės? Ar mūsų visuomenė nenusipelno kultūrinių ir moralinių autoritetų, kurie mažiau primena 19 amžiaus prasigėrusio egocentriško menininko stereotipą? Ivaškevičius klausia, ar kada nors dar grįš didžiųjų asmenybių laikai. Tikiuosi, ne. Tikiuosi, ateis atsakingų asmenybių laikai.
Šiandien didesnė problema ne tai, kad puolamos asmenybės, bet tai, kad tos asmenybės, autoritetai, kurie turėtų nušviesti visuomenei kelią į geresnę ir prasmingesnę ateitį, nebegali prisiimti atsakomybės už savo veiksmus.
Išties yra daug lengviau užsidėti aukos kepurę: bet tai yra pasyvi, nuo visko atsiribojanti pozicija. Viešojoje erdvėje trūksta principingų kultūros ir politikos autoritetų, kurių talentas ar moralinė lyderystė ne tik neapakintų visuomenės, bet, gal net svarbiau, neapakintų pačių autoritetų. Sėdėti savo paties talento skleidžiamoje šviesoje yra patogu, bet kas drįs atnešti tiems šviesuliams veidrodį, kad jie galėtų pasižiūrėti į save?
Mariaus Ivaškevičiaus komentaras publikuotas LRT.lt gruodžio 1-ąją:
