Sostinės erotinio meno galerija „11“ siūlo apsilankyti latvių fotografijos korifėjaus Gunaro Bindės pasaulyje. Portretais ir aktais plačiai pagarsėjęs kūrėjas LRT.lt prisipažįsta labiausiai besižavintis moterimis, tačiau jam įdomu ir gėjai, ir lesbietės. „Tai normalūs pasaulio reiškiniai“, – tvirtina fotomeno didžiūnas.
Pačios naujausios ir prieš 50 metų G. Bindės (g. 1933) sukurtos fotografijos eksponuojamos parodoje „Troškimai (mitologija)“. Latvio bičiulis fotomenininkas Romualdas Požerskis LRT.lt pasakoja, kad kolega labai glaudžiai susijęs su Lietuva, pirmoji jo autorinė paroda „užsienyje“ sovietmetį buvo surengta Kaune.
Fotografuoti pradėjo būdamas 25-erių, apie 1958–1959 metus. Dirbo šviesų dailininku Valmieros ir Rygos jaunojo žiūrovo teatruose, tai lėmė netradicinį požiūrį į šviesą fotografijoje. Dabar gyvena Mūzų gatvėje šalia Rygos, rytais žūklauja ežere. Iš esmės gyvena gamtoje.
Anot R. Požerskio, G. Bindės kūryba darė didžiulį įspūdį Aleksandrui Macijauskui, Vitalijui Butyrinui, Vitui Luckui, Viliui Naujikui.
„Jo fotografija režisūrinė, bet ne reportažinė kaip daugelio to meto spaudoje dirbusių lietuvių. Ji labai tolima sovietinei ideologijai, telkiasi į egzistencines žmogaus vienatvės, konflikto, melancholijos, meilės, jaunų ir vyresnių žmonių santykių temas. Tai, sakyčiau, poezijos kūriniai, o mes, lietuviai, ėmėme „rašyti “ romanus – didžiulius fotografijos ciklus“, – teigia R. Požerskis. Anot jo, latvio kūryba padarė įtaką ir Sovietų Sąjungos fotografijos meno raidai.
G. Bindė kartu su Egonu Spuriu ir Vilhelmu Mihailovskiu sudaro žymiausių Latvijos fotomeno kūrėjų triumviratą. „Gunaras labai žinomas. Kai pasakau, kad jį pažįstu, Latvijoje man visur atsiveria durys“, – juokiasi Romualdas.
Atėjęs iš vaikystės
LRT.lt kalbinamas menininkas pirmiausiai nusako savo kūrybos filosofiją, estetiką ir kuo ji nepanaši į lietuvių humanistinę fotografiją.
„Kažkas yra manęs paklausęs, iš kur esu. Atsakiau: „Iš vaikystės.“ O kur eini? „Į vaikystę“, – teigia latvių fotomenininkas. Nuo mažų dienų jis sako atkreipęs dėmesį į harmoniją, dėsnį, pagal kurį sukurta gamta.
Nuo šešerių ganė karves ir gamta, teigia, tapusi jo įkvėpėja, pirmąja estetikos formuotoja. Tai suvokė ne protu, o vaikiška nuojauta. „Harmonijos jausmas labai geras, keliantis susižavėjimą“, – sako G. Bindė.
Kiek ūgtelėjęs atrado, kad viskas pasaulyje sistemiška. Racionalus sistemiškumo suvokimas buvo antrasis postūmis po gamtos.
„Tada supratau, kad pasaulis sudarytas iš priešybių: moteris ir vyras, mama ir tėvas, diena ir naktis, viršus ir apačia, šilta ir šalta, karas ir taika“, – vardija G. Bindė.
Kai įvyksta tam tikra kolizija, atsiranda trečiasis, nereikalingas. Pavyzdžiui, meilėje atsiradus trečiam, vienas tampa nereikalingas. Anot fotomenininko, tai – geras dalykas, nes tas trečias sutvirtina priešybių sistemą.
„Šis schematizmas irgi įsitvirtino mano sąmonėje. Kai visos žmogaus juslės prisiliečia prie harmonijos, siela staiga ima dainuoti – tada prasideda kūryba. Tokios mano kūrybos ištakos. O socialinė aplinka, ideologijų ar religijų kova – tik antraeiliai dalykai“, – įsitikinęs G. Bindė.
Jo fotografijose, esą, reikia kreipti dėmesį ne į patį objektą, o kaip fotografija padaryta. Svarbu procesas ir kūrinio forma. Savo mokiniams jis liepia orientuotis ne į objektą, o į meninius sprendimus, kaip tą objektą pavaizduoti.
„Svarbiausia mano fotografijoje ne turinys, o vaizdinys. Jį sudaro ne tik objektas, bet ir sampratos, išgyvenimai. Pagrindinis dalykas fotografijoje ne informacija. Lietuvių fotografijoje matau gyvenimišką išmintį, teisingumo siekį, gilų tikėjimą, gerumą. Tačiau abstraktaus pojūčio joje nėra. Tikrasis fotografijos menas Lietuvoje prasidėjo nuo Kauno fotoklubo ir Rimanto Dichavičiaus bei Birutės Orentaitės kūrybos. Jie tada jau suvokė vaizdinio meninę prasmę. Iki tol Lietuvių fotografija buvo išskirtinai taikomoji“, – mano G. Bindė.
Pasak jo, Antanas Sutkus su bendražygiais pakreipė Lietuvos fotografijos estetinę raidą reportažo, dokumentalumo link. Tik vėliau, Gunaro teigimu, Sutkus pamažu ėmė suprasti, kad meninėje fotografijoje vaizdinys nemažiau svarbu.
Suprato gyvenimo ir mirties alternatyvą
Paauglystėje atradęs sistemiškumą, G. Bindė kaip priemone juo pasinaudodavo ir susidūrimuose su sovietų režimu.
„Buvau jam ir visai priimtinas, ir kartu visiškai nepriimtinas. Laviravau. Dariau, kaip reikia, pats suvokdamas, kad darau tai tik dėl to, kad galėčiau daryti, ko pats labiausiai noriu. O kad daryčiau, ką noriu, pirmiausiai turiu būti gyvas, o ne išsiųstas į Sibirą ar pasodintas į kalėjimą. Supratau alternatyvą. Tačiau nejaučiau nė trupučio simpatijos socializmui ir komunizmui. Net tyčiodavausi“, – sako G. Bindė.
7-ojo dešimtmečio viduryje radosi proga sukurti filmą apie Maskvą. Jis sumanė parodyti miestą per fotografijas: kaip, esą, gera jame gyventi. Tačiau neatskleidžiant jokių asmeninių jausmų, savojo požiūrio į objektą. 10 minučių trukmės filmas „Hello, Moscow!“ buvo sukurtas iš esmės užsienio žiūrovams, jo premjera 1957 metais atidarytas Maskvos tarptautinis kino festivalis. Montevidėjuje G. Bindės kūrinys pelnė diplomą.
Antisovietinių pareiškimų meninėmis formomis latvis sako tikrai nedaręs, tačiau kūryboje glūdėjo slaptas troškimas būti nesovietiniu, antisovietiniu.
„Mano filosofijoje, fotografijoje įdėtos humanistinės temos: žmonių, vyro ir moters santykiai, žmogaus reiškinys. O komunizmo statyba ir pergalė man kėlė pasibjaurėjimą“, – teigia latvių fotografijos klasikas.
Kai žiūrovas pajunta jaudulį
G. Bindė save iki šiol laiko seksualiu žmogumi. Seksualiu iš prigimties. Taip jam lėmusi gamta. Net ir dabar, eidamas 90-uosius, sako susijaudinąs, kai išvysta patrauklią merginą. Užplūsta meilė, potraukis jai.
Dalį, galbūt pačią svariausią, jo kūryboje sudaro moterų aktai. Tačiau įdomu, kad pirmiausia nuogą nufotografavo vyrą, savo bičiulį. Tai buvo sportiškas, išvaizdus miesto komjaunimo organizacijos instruktorius.
„Galima pamanyti, kad esu gėjus. Ne, nesu. Bet man nepaprastai įdomu ir gėjai, ir lesbietės. Tai normalūs pasaulio reiškiniai, nors moterys man įdomiau“, – nusijuokia latvių fotomeno didžiūnas.
„Aktas visų pirma yra erotika. Be erotikos aktų nebūna“, – teigia G. Bindė. Iki 25 metų negalėjęs priimti minties, „kad taip kvailai, kažkur kišant savo kranelį“ pratęsiama žmonių giminė. Toks žemas veiksmas, manė, gali būti būdingas tik gyvuliams. Kaip tai daro jo ganomi galvijai, matė ne kartą. Tačiau ne žmogus...
„Suprantama, aš suvokiau, kaip žmogus pradedamas ir pagimdomas, bet kelis pirmuosius dešimtmečius man tai atrodė nepriimtina, atgrasu“, – prisipažįsta G. Bindė. Vis dėlto erotinių pojūčių, sako, patyręs dar ankstyvojoje paauglystėje. Pirmuosius lytinius santykius prisipažįsta patyręs 26-erių. Tuokėsi tris kartus, susilaukė vaikų ir anūkų.
Dažnai girdi kritikus sakant, kad jo aktuose jokios erotikos nėra. Ir LRT.lt pripažįsta, kad kritikai teisūs.
„Labai reta fotografijų, kuriose atsiskleidžia erosas ir žiūrovas pajunta jaudulį. Nėra mano kūrybos kraityje tokių nuotraukų. Daugiausia – tik gražios formos, linijų harmonija, apibendrinimai. O erotikos mažoka“, – atvirauja G. Bindė.
