Vis daugiau naujų lietuviškų aprangos ženklų deklaruoja meilę tvarumui ir klasikai. Pasak jų, ūžiant greitosios mados uraganui pats metas atsigręžti į koncentruotą kapsulinį garderobą, kuris bus nepavaldus laikui ir padės išvengti stiliaus klaidų.
Mados žurnalistės Deimantės Bulbenkaitės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
Vis tik kai visi kuria ir parduoda pagal tą patį konceptą sukurtus drabužius, natūraliai kyla klausimas, kiek vidutiniam lietuviui reikia juodų klasikinių švarkų, baltų marškinių, pilkų tiesaus kirpimo paltų ar smėlio spalvos megztinių. O gal kapsulinės kolekcijos, turėjusios pasiūlyti saugią užuovėją nuo tendencijų gausos, iš tiesų tampa nauja greitąja mada?
Nors Lietuvoje apie kapsulinį garderobą kalbėti pradėta maždaug prieš dešimtmetį, mados istorijoje šis terminas aktyviai šmėžuoja dar nuo Antrojo pasaulinio karo. Jo pamatinė reikšmė – mažas, kompaktiškas, tarpusavyje lengvai derinamų drabužių rinkinys, pasitarnaujantis bet kokioje situacijoje.
Tiesa, karo metais drabužių kapsulė pristatyta kaip praktiškas sprendimas taupant medžiagą ir pinigus, bet einant laikui vis dažniau kalbėta, kad tai – puiki atsvara greitai kintančiai madai, kurią pavyti ne taip ir lengva.
Viena žymiausių mados dizainerių, savo klientėms pasiūliusių visiškai suformuotą garderobą, buvo niujorkietė Donna Karan. Ji 1985-aisiais pristatė kolekciją „7 Easy Pieces“ (7 paprasti drabužiai), kurią sudarė tiesaus kirpimo juodos kelnės, susiaučiamas juodas sijonas, klasikinis juodas švarkas, maža juoda suknelė, balti marškiniai, kašmyrinis megztukas ir odinė striukė.
Kolekcijos pristatymas iki šiol vadinamas vienu efektyviausių istorijoje, mat Donnos Karan modeliai ant podiumo užlipo dėvėdami tik juodas glaustinukes ir mūvėdami juodas pėdkelnes, o tada patys nuo specialių pakabų ėmė kolekcijos drabužius ir rodė, kaip lengva juos derinti tarpusavyje ir kaskart atrodyti naujai, bet elegantiškai.
Dizainerė pasakojo, kad į darbo rinką sparčiai įsiliejančios devintojo dešimtmečio moterys savo išvaizdai negali skirti tiek laiko, kiek galėjo visą dieną būdamos namuose. Ne, D. Karan klientė siekė karjeros versle ar politikoje, daužė vadinamąsias stiklo lubas ir norėjo kokybiško, solidaus sprendimo, kuris kasryt padėtų sutaupyti bent keletą minučių ir išvaduotų nuo stovėjimo priešais spintą.
Žinoma, kolekcijos sėkmė nulėmė tai, kad atsirado gausybė imitacijų ir bandymų aiškiau apibrėžti, ko iš tiesų reikia moderniai moteriai. Kodėl būtent moteriai? Nes įprastas vyriškas garderobas ir yra kapsulė – atskiros kostiumo dalys, marškiniai, džinsai, megztiniai ir marškinėliai. O štai auganti moterų perkamoji galia ir kartu auganti mados pasiūla tikrai paskatino norą viską supaprastinti.
Vis tik auksinis kapsulių amžius visame pasaulyje prasidėjo apie 2009-uosius, kai finansinė krizė gerokai apkarpė vartotojų biudžetus. Kadangi drabužių kūrėjams ir gamintojams reikėjo išsilaikyti ir skatinti sustojusį pardavimą, daugelis atsigręžė į klasiką, kuri neva verta investicijos, nes gali būti ilgai dėvima ir puikiai derinama su viskuo, kas jau yra spintoje. Prasidėjusi minimalistinio dizaino banga dar labiau išaugino drabužių kapsulių aktualumą, o pasakymas „turėk mažiau, bet geriau“ tapo visos „millennialsų“ kartos mantra.
Lietuvoje viena pirmųjų, sugebėjusių sėkmingai pristatyti drabužių kapsulės idėją, buvo stilistė Agnė Gilytė, savo kuriamos drabužinės pagrindu kolekcijos idėją grindžianti klientų poreikiu pirkti mažiau, apsirengti geriau ir neabejoti dėl savo skonio ar stiliaus pojūčio, kai už nugaros nestovi profesionalus stilistas.
Kadangi Agnės vardas nuo kapsulės jau neatskiriamas, jos paklausiau, ar rinka netampa perpildyta panašių projektų. Mat žengti į mados verslą su išskirtiniu dizainu ar vienetiniais drabužiais gan rizikinga, o pasirinkus klasiką tavo klientu gali tapti bet kas, tad natūralu rinktis kelią, pažymėtą tarsi garantuotu pelnu.
Pasak A. Gilytės, pati paklausa diktuoja pasiūlą, tad jeigu pardavimas auga ir nauji prekių ženklai seka tavo pavyzdžiu, tai reiškia, kad esi reikalingas. Vis tik stilistė pabrėžė, kad viena kapsulinė kolekcija nelygi kitai, nes kapsulės kaip koncepto esmė yra gaminių kokybė. Kad ir kokie dailūs būtų balti marškiniai, jie neišspręs apsirengimo problemos, jei susidėvės per mėnesį ar neatlaikys nė vieno skalbimo. Tad įmanoma, kad greitosios mados gamintojų ar abejotinos kilmės vietinių prekių ženklų produkcija, neretai užsakoma internetu iš Tolimųjų Rytų ar paremta tik estetika, o ne kokybe, tiesiog neatliks esminės funkcijos.
Baigdama komentarą noriu pasakyti, kad kapsulinės kolekcijos nėra vienintelis būdas gerai apsirengti. Taip, tam tikri baziniai drabužiai būtini, jeigu rytais nenorite užtrukti prie spintos. Jie, ypač jei kokybiški, gali tarnauti metų metus. Vis tik pirminė edukacijos stadija jau beveik baigėsi, nes daugelis išmokome, jog juoda spalva dera prie visko, o klasikinis švarkas tinka ir į darbą, ir į teatrą. Miestų gatvėse atrodome vis vienodžiau, tad turbūt atėjo laikas drąsesniam žingsniui į individualumą ir skonio vystymą nebūtinai pilkos, juodos, mėlynos ir baltos paletės link.
O dizaineriams linkiu nebeskubėti vytis nuvažiuojančio traukinio ir surasti tiek individualų savo braižą, tiek klientą, prie mažų juodų suknelių jau galintį įsigyti ir vieną raudoną arba mėlyną.
Mados žurnalistės Deimantės Bulbenkaitės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
