Esame liudininkai, kaip aktorė, Kovo 11-osios Akto signatarė Nijolė Oželytė tampa rašytoja, prozininke. Iš feisbuko komentarų sudarytoje knygoje „Atatrankos“ autorė, kaip ir dera valstybininkei, reaguoja į reikšmingiausius pastarojo dešimtmečio lietuvių visuomenės įvykius – nieko jautresnio neišleisdama iš akių. Dar 2014 metais nuspėja Putiną pradėsiant karą Ukrainoje. „Visą gyvenimą ieškojau prasmės. Tad ir šią knygą parašiau jos ieškantiems“, – LRT.lt sako prozininkė.
2011 metų spalis–2022 metų kovas... Tokį tarpsnį aprėpia „Atatrankos“ (išleido „Tyto alba“). Suprantama, – ir kur kas ilgesnį, nes tai išminties, paremtos daugybės metų patirtimi, konkrečiais gyvenimo įvykiais, knyga.
N. Oželytė turi ką pasakyti tikėjimo, feminizmo, LGBT, vyro ir moters santykių, „Me too“, smurto šeimoje, atminties įamžinimo, skiepų ir daugeliu kitų temų. O progų apie jas prabilti, perteikti, ką mano, Lietuvos visuomenės gyvenime per 11 metų radosi ne viena.
Ką nors pasakyti svarbaus, kasmet autorę paskatina ir reikšmingos datos – Sausio 13-oji, Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, taip pat rinkimų laikas, šventės. Ir tai natūralu, juk N. Oželytė – viena Lietuvos valstybės kūrėjų.
– Knygos nugarėlėje rašoma: „Atatrankos“ – pirmoji Nijolės Oželytė prozos knyga.“ Ar tai reiškia, kad bus ir antroji?
– Mano santykis su šia knyga toks: iš pradžių man buvo gėda. Kol vienas protingas ir žinomas žmogus, jaunas ir pats rašantis, pasakė: „Nesvarbu, iš kur paimti šie tekstai. Jie parašyti jūsų. Ir jie yra geri.“ Tikrai nustebau, kaip puikiai suformuluota, net ir tai, ką rašiau prieš 10 metų. Atsiprašau, bet turiu Dievo dovaną formuluoti mintį.
Rašau tik tai, kas man pačiai labai, labai rūpi. Nenoriu parodyti, kokia esu protinga. Neturiu nepilnavertiškumo komplekso, gyvenimas man pridovanojo žinomumo – ir artistinio, ir politinio.
Jaunystėje buvau beviltiškoje padėtyje, norėjau nusižudyti, nes nesuvokiau gyvenimo prasmės. Iš visur gaudžiau formuluotes, logiką, kodėl reikia būti, ko reikia ieškoti. Kai kurių žmonių netyčia pasakyta mintis mane tam tikrais laikotarpiais išgelbėdavo.
Dabar kiekviena mano formuluotė siunčiama tiems, kurie jaučiasi taip, kaip jaunystėje jaučiausi aš, – svečiams šiame pasaulyje. Noriu, kad kiekvienas ją lyg strėlytę gautų ir jam liktų mažiau nevilties.
Visą gyvenimą jaučiausi lyg ne visai gimusi. Ir staiga suprantu, kad teisingai jaučiausi, kad viskas yra kitaip, kad yra MATRICA.
– Jaunimo teatre statęs lenkų režisierius Krystianas Lupa sakė, kad aktorius kur kas geresnis žmogaus žinovas negu bet kuris psichiatras. Keisdamas vaidmenis, įsikūnydamas į skirtingus personažus, jis patenka į tokias gelmes, kurių nepasiekia joks sielos mokslas. Ką manote jūs?
– Absoliutus blefas. Nesąmonė, melas. Jei taip būtų, aktoriai nesikartų ir neprasigertų. Niekaip nesudera tas jų išorinis vertinimas, kai eina gatve ir yra dievai, o sėdi ant unitazo arba guli ligoninėje ir supranta, kad yra visiškas šlamštas.
Seniau kapinėse kartu su kitais nelaidodavo savižudžių ir artistų, nes buvo manoma, kad šie praradę sielą. Artistas turi būti kaip tuščia puodynė, taip man sakė nuostabioji Eugenija Pleškytė. Vieną dieną į jį įdedi komunizmo statytojo kodeksą, antrą – Romeo ar Džuljetą, o trečią – kokį traktoristą. Kuo tu tuštesnis kaip išlaižyta puodynė, tuo geriau vaidini, kas į tave įdėta. Tu pats turi būti niekas.
Kai pamačiau, kad aktorius yra niekas, daviau sau priesaiką, kurios laikiausi visą gyvenimą, – kurti tik pozityvius vaidmenis: Rožytė („Čia mūsų namai“), Adelė („Dičiaus karjera“), nors neigiami kur kas įdomesni.
– Knygoje mane labai nustebino vienas dalykas: jau 2014 metais neabejojote, kad Putinas pradės karą Ukrainoje. Tikrai tada tuo tikėjote?
– Ne tikėjau, o žinojau. Iš jaunystės patirties. Kai mane pradėjo kviesti filmuotis įžymūs sovietų režisieriai, kūrėme serijinį filmą apie ikirevoliucinę Rusiją. Filmavome Rusijos kaimuose. Tai prilygo katastrofai: daugybė babuškų, nė vieno vyro, viskas apleista, niekas nepasėta. Vienos geria, kitos stebi, jei kuriai sublogavusiai reikės kviesti kokį veterinarą. Klausiau, kodėl pas jus nieko nėra? Man viena babuška pasakė: „Eto vy pribalty s uma sšedšije celuju žizn za žopoj svinji polzajete (tai jūs, išprotėję pribaltai, visą gyvenimą paskui kiaulės užpakalį keliais vaikštot). Gyvenimą reikia švęsti!“
Paskui rimčiau paaiškino: kaip gali laikyti vištas, jei artimiausia parduotuvė už 15 kilometrų ir joje tik ryžiai, kainuojantys 80 kapeikų, o jos visa pensija 10 rublių. Žodžiu, š... Švenčia gyvenimą iki pasigėrimo ir degradavimo.
Vėliau filmavausi Ukrainoje, Odesoje, taip pat Kyjive. Nustėrau, jų kaimai buvo turtingesni negu mūsų! Jau tada skyrėsi, skyrėsi ir mentalitetas.
Kadangi moku lenkiškai, man nėra sunku klausytis ukrainiečių kalbos, nuo 2014 metų žiūriu jų TV kanalus ir „YouTube“, viską puikiai suprantu.
Vilniuje buvo paviešintas mėginimas įvykdyti perversmą Ukrainoje, norėta nuversti Zelenskį. Juos nufilmavo „Neringoje“, lankėsi pats galingiausias oligarchas Achmetovas, niekšas padugnė Gordonas...
– Žurnalistas Gordonas?
– Jis pseudožurnalistas. Jei esate žurnalistas, ar gyvenime krautumėtės pinigus su Kašpirovskiu reklamuodamas piramides, kurios neva gydo nuo vėžio? Tai slidi gnyda. Kaip ir Nevzorovas, Latynina.
– Kaip tik apie šį norėjau paklausti.
– Nevzorovas buvo paklaustas, kodėl iki šiol neišsibraukė iš Putino patikėtinių sąrašo. Sako, tai tokia smulkmena, neturiu tam laiko. Tai – narcizai. Jie genialiai kalba, bet tai narcizo kalbos. Tegul jis, svoločius, nors žodį pasako, ką veikė pas mus 1990 metais.
– Kalbėdama apie Ukrainą prasitarėte, kad be kraujo aukos nebus pastatyta pilis, kitaip tariant, valstybė.
– Žinote legendą, kad pilį pašventindavo nekaltos mergaitės krauju. Į sieną buvo dedamas aukos kūnas, kad pilis išliktų nepajudinama.
Iš tiesų kraujo auka suteikia realumo ir vertės tavo poelgiui. Tyčinė kančia yra ištvirkimas, o netyčinė tave tobulina, nes mėgini iš jos rasti išeitį. Supranti, kad tik save kiek pagerinęs, gali tą kančią sumažinti.
Kraujo auka įvykį paverčia simboliu. Šiandien (kalbėjomės birželio 30 dieną – LRT.lt) Aukščiausiasis Teismas atmetė Sausio 13-osios žudikų skundus. Tokių įvykių yra du lygmenys: vienas, kai yra likę artimieji ir žudikai, čia veiksmas lygus atoveiksmiui, yra praktinis pamatas vykdyti teisingumą.
O yra ir antras lygmuo, kitas – simbolinis – išmatavimas. Niekas nemini to šlamšto, išgamų, kurie žudė, nes tai istorijos šiukšlės, tačiau yra tautos didybė, kraujo auka ir per tai įprasmintas ir labai brangintinas rezultatas, perduotas ateities kartoms. Kasdienybė apsivalo ir kraujo auka tikrai tampa šventa. Taip atsitiko su Sausio 13-ąja, taip dabar vyksta Ukrainoje.
Juk Putinas šioje situacijoje yra net tiesesnis, teisingesnis: jis juos visus (Vakarų lyderius, – LRT.lt) pirko už 30 skatikų. Jie pasako gražią kalbą, o tas juos nuperka. Ir tie eina jam tarnauti. Juk Schroederis jam vyną padavinėjo – klausiausi baisingų dalykų, kokiu tarnu jis buvo Putinui. Nors ir milijonus uždirbo.
Putinas, tas pavartės banditėlis, nuorūka, kaip jį vadino, arba blyškioji kandis slopina savo menkystę žemindamas kitus, buvusius pasaulio vadus. Jis tiksliai žino, kad jie jokie vadai, jokie lyderiai, o parsiduodančios prostitutės. Tos bent orgazmą klientui suteikia. O ką suteikia šie?
– Gal po šių žodžių nebus nekorektiška paminėti Vincentą Sladkevičių. Kviečiama į pokalbį prisipažinote, kad tą akimirką staiga jums paaiškėjo kardinolo kažkada jums sakytų žodžių prasmė.
– Kartą esame kalbėjęsi. Savo maniera užsidegusi aiškinau, kokia niekinga lietuvių tauta, kaip ji galėjo nesipriešinti, sovietų režimą kentė tyliai, kažką darė vos keli disidentai. Jis atsakė: „Kada nors nustebusi suprasi, nuo kokių dalykų kartais mus apsaugo kalėjimas.“ Tada pamaniau – jis kagėbistas. Kaip gali įkalinimas mums suteikti didesnių sugebėjimų kurioje nors srityje?..
Tik vakar supratau jo žodžius: mes realybę suvokiame atvirai, Vakarai tai jau prarado. Dabar stebiu visą Europą. Manyti, kad jie tokie blogi ir tyčia myli fašistus, – ne. Tačiau jie nesusiliečia su gyvenimu. Tiek prisivalgę, aptingę savo gerovėje, ir jų savisaugos instinktas dingęs.
Žmogaus motyvacija gyventi, išlikti stipri tik tada, kai jis jaučia grėsmę. Vakarams atrodo, kad būsi laimingas, jei būsi sotus, turėsi automobilį. Bet tai visiškas akligatvis, tau nelieka motyvo gyventi, pradedi norėti seksuoti su vaikučiais ir panašiai.
O mes – kankinti, rūsy laikyti – dar turime iš ko vaduotis, ko siekti, nuo ko bėgti, mūsų motyvacija gyvenimui dar neišsikvėpusi. Vakaruose jos nebėra, tik nutukimo lygis. Todėl ten žmonės nežiūri, ką jie renka... Jei galima Prancūzijoje balsuoti už Le Pen, žinant, kad ją išlaiko rusai...
– 2014 metais rašėte apie Ukrainos pasirinkimą – arba pasiduoti, arba priešintis, „net jei besipriešinant tektų būti visiškai sunaikintai. Ir jokia trečia šalis negali tiesiogiai kištis ir reikalą išspręsti.“ Tai labai aktualūs žodžiai šiandien, kai svarstoma, ar Vakarai turi tiesiogiai įsikišti į karą.
– Kai feisbuke mūsiškiai rėkia ant NATO, kad nesiunčia kariuomenės ir pan., tokių klausiu tiesiai: „O jūs savo sūnų pasiųstumėt numirti už Ukrainą?“ „Tai kodėl jūs taip?! Kuo čia dėtas jis?!!“ O tuo! Kažkieno sūnus nori numirti už Ukrainą?..
Esame įpratę perkelti atsakomybę ir kaltinti kitus už tai, kad jie per lėtai reaguoja. Tačiau suprantu ir kitą dalyką – atsakomybę, gulančią ant Vakarų vadovų pečių: Putinas – realiai šizofrenikas, beprotis, kol jis juos pirko, jie darė gešeftą, viskas atrodė neblogai. Bet kas galėjo įsivaizduoti, kad kils tikras fizinis karas, kai žudomi žmonės? Visiška beprotybė.
O dabar, kai jis jau tą daro, įsivaizduokime, kokia atsakomybė tenka vakariečių vadovams. Juk tas beprotis panaudos atominį ginklą ir susprogdins visą pasaulį.
Visas suvokimas ateina per patirtį. Mūsų, lenkų patirtis dar tokia gyva, kad viską suprantame. Vis dėlto mane karas nustebino, maniau, kad taip bus, bet netikėjau. Viena yra galvoti, o kita matyti, kaip raketa teškiasi į žmones prekybos centre.
LRT.lt publikacijų cikle „Pokalbis karo fone“ meno kūrėjai, kultūros žmonės kiekvienas iš savo profesinės perspektyvos vertina Rusijos karo įtaką ir kylančius iššūkius.
