Ryčio Zemkausko „Pasivaikščiojimuose“ svečiuojasi Vilniaus universiteto (VU) profesorė, psichologė Danutė Gailienė, parašiusi daug monografijų apie visuomenės traumas bei savižudybių problematiką. Visai neseniai išėjo antrasis labai svarbios jos knygos, pavadintos „Ką jie mums padarė“, leidimas. Tačiau kaip teigia pati autorė, mūsų pačių asmeniškos istorijos taip pat pilnos praeities atspaudų.
Gimusi Vabalninke D. Gailienė nėrė į mokslo jūrą. Studijavo Vilniaus universitete, daktaro disertaciją apsigynė Maskvos universitete, o šiandien yra Vilniaus universiteto profesorė, taip pat Filosofijos fakulteto tarybos narė.
Pokalbyje D. Gailienė pasakoja apie savo santykį su gimtuoju miestu: „Ten nieko nelikę. Man buvo vieneri metai, kai mes išsikėlėme, bet mano namai, jeigu taip galima sakyti, yra Saločiai.“ Pašnekovė prisimena, kad vaikystėje dėl tėvo darbo dažnai tekdavo keisti gyvenamąsias vietas, o ryškiausi prisiminimai išlikę iš vasarų, praleistų Šventupėje. „Tai buvo mano vaikystės rojus“, – sako D. Gailienė.
Pasirinkusi eiti psichologijos keliu, profesorė pripažįsta, kad ir pačiai tenka lankytis pas šios srities specialistus.
„Teko ir man lankytis. Man labai gražu, pavyzdžiui, kad mūsų kolegos, jeigu turi sunkumų, eina terapijos, eina pagalbos, vaikus savo siunčia. O šiaip mums priklauso prie parengimo vadinamoji asmeninė terapija. Tai vieniems trunka ilgiau, kitiems trumpiau, bet turi savo kailiu patirti, ką paskui kitiems darai“, – tikina psichologė.
D. Gailienė džiaugiasi, kad COVID-19 pandemija davė ir gerų dalykų. Psichologės manymu, tai padėjo atsikratyti ilgą laiką vyravusios psichologinės sveikatos stigmos.
„Pandemija labai prisidėjo prie to, kad galutinai dingo stigma apie psichinės sveikatos pagalbą. Visai neseniai ir labai ilgai buvo neigiamas požiūris, nusistatymai. Pavyzdžiui, daugybę kartų iš savo pacientų esu girdėjusi: jeigu mano vyras sužinotų, kad aš lankausi pas jus, sakytų, kad esu psichė“, – aiškina profesorė.
Pašnekovė sako, kad žmonių sandūra su sovietiniu mentalitetu Lietuvoje nyksta. „Mes, kaip visuomenė su sovietine praeitimi, ir mes, kaip atskiri žmonės su sovietiniais įtakos perdavimais, esame sveikstanti šalis“, – tikina D. Gailienė. Tai, anot pašnekovės, puikiai atsispindi savižudybių statistikoje, kuri jau ne vienerius metus krenta žemyn. „Mūsų savižudybių rodikliai yra pradėję mažėti nuo 2004 metų ir mažėja toliau. Tiesa, situacija yra dar gana bloga, bet skaičiai mažėja“, – aiškina profesorė.
Kalbėdama apie sovietines visuomenės traumas D. Gailienė sako, kad lietuvių tauta išvengė „toksiškos terapijos“, nes sugeba prisiimti ne tik aukos, tačiau ir kaltininkės vaidmenį.
„Istorikas Markas Edele yra pavartojęs terminą apie visuomenes po okupacijų – „toksiška terapija“. Rusija yra geriausias to pavyzdys. Tai reiškia, kad apie praeitį kalbama netiesa arba vienpusiškai kuriami mitai. Toksiška terapija gali duoti tik toksiškus rezultatus. Labai blogai, kai atmintis iškraipoma, kai istorija iškraipoma, kai iš tikrųjų vyrauja ne praeities apmąstymas, o propaganda. Mes esame gana sveika visuomenė šiuo aspektu. Mes stengiamės nemeluoti sau. Drąsiau kalbamės, drąsiau rūpinamės savo psichologine sveikata ir psichologine gerove, drąsiau pripažįstame, kad esam ne tik stiprūs, bet ir silpni. Drąsiau sakome, kad nukentėjome, bet ir patys prisidėjome prie nusikaltimų ir kolaboravimo“, – tikina pašnekovė.
Pasakodama apie savo rašytojos kelią psichologė sako, kad viskas prasidėjo prieš 22 metus, kai nusprendė išsiaiškinti, kokias traumas patyrė lietuviai represijų metu.
„2000-aisiais mes pradėjome politinių represijų padarinių tyrimus. Pradėjome žiūrėti, kokios tos patirtos istorinės traumos, kokie yra padariniai, ir buvo aišku, kad visuomenė žodžio „trauma“ dar nelabai žinojo. Atsirado nuoširdus noras atsisėsti ir viską užrašyti“, – prisimena monografijos autorė.
Autorė pripažįsta, kad dėl knygos pavadinimo tikėjosi sulaukti prieštaringų nuomonių, tačiau jos noras viską perkelti į baltus popieriaus lapus buvo stipresnis.
„Aš negalėjau nerašyti. Čia buvo mano reikalas. Kai man toptelėjo tas pavadinimas, man pasidarė aišku, kad čia dabar jau gali mane ir pomidorais apmėtyti. Sakys: dar viena viktimizacija, mes vėl aukos, bet pamąsčiau, kas bus, tas bus. Tegu sako, ką nori, tegu reaguoja, bet aš turiu tai užrašyti“, – sako profesorė D. Gailienė.
Pašnekovė pastebi, kad, nepaisant visų visuomenės traumų, kiekvienas savyje turime praeities klausimų, į kuriuos vienaip ar kitaip ieškome atsakymų.
„Mūsų asmeniškose istorijose yra daug praeities atspaudų. Žmonės patys pradeda nagrinėti, pavyzdžiui, kodėl aš toks pasitikintis, kai pas mus buvo priimta neišsišokti, nekalbėti, nepasirodyti, buvo nepriimta kalbėtis, dalintis savo išgyvenimais, savo patirtimis. Kalbėjimas pavojingas. Namuose prikalbėsi, ko nereikia, vaikas mokykloje prasitars“, – sako psichologė D. Gailienė.
Monografijos autorė atskleidžia, kad prie knygos atsiradimo prisidėjo ir sovietinėje Lietuvoje užaugusi karta, kuri ėmė ieškoti, kas juos paveikė. „Iš dalies šitos knygos antras leidimas išėjo todėl, kad ta karta, jau užaugę žmonės, pradėjo patys atsisukti į praeitį ir klausti, kas aš esu, iš kur aš esu, kaip mane taip paveikė?“ – aiškina pašnekovė.
VU profesorė pripažįsta – didžiausia trauma yra prisitaikymas. O pirmieji atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad pagal kai kuriuos savijautos ir psichologinius rodiklius vadinamieji nenukentėję jaučiasi blogiau nei represuoti.
„Tie, kurie buvo represuoti, šiandien psichologiškai yra stipresni ir jaučiasi geriau nei to nepatyrę asmenys. Mes vis drąsiau pradėjome kalbėti apie tai, kad totalitarinė sistema veikia visus žmones. Vienus represavo tiesiogiai, o kitus ėmėsi perdirbti. Juk visa sistema buvo skirta pagaminti kitą žmogų – sovietinį“, – tikina psichologė D. Gailienė.
„Jeigu mes norime šviesaus gyvenimo, tikros laisvės, mums reikia vieniems kitus palaikyti, nusiteikti, kad čia ilgam, ir ištverti. Nepradėti vieniems kitų kramsnoti, nes atsibodo, viskas tęsiasi jau per ilgai, kad mes galėtumėm išbūti orūs, laisvi“, – aiškina VU profesorė, psichologė D. Gailienė.
Daugiau LRT PLIUS laidoje „Pasivaikščiojimai“.
Parengė Miglė Valionytė.
