Daugiau kaip 70 metų ir 5 tūkstančiai kilometrų – tiek lietuviškų ir lenkiškų šaknų turintį velsietį Michaelą Sagatį skyrė nuo pažinties su prosenele Jozefa Bujdo. 1940-ųjų balandį našlė šešių vaikų motina buvo suimta sovietų saugumo pareigūnų ir išvežta į Aktiubinsko pataisos darbų lagerį dabartinio Kazachstano teritorijoje. Po daugybės metų jos proanūkis Michaelas, kraustydamas mirusios tetos namus Velse atsitiktinai rado dvi dešimtis Jozefos dukroms siųstų laiškų.
„Kai teta mirė, turėjome iškraustyti jos namą. O ji buvo senutė, kuri gyveno viena ir ničnieko neišmesdavo, tad jos namas buvo prikimštas daiktų – dėžės buvo sukrautos vienos ant kitų iki pat lubų, o praeiti tarp jų galėjai tik siauru takeliu“, – pasakoja M. Sagatis.
Kaip pasakoja, laiškus jis rado bekraustydamas tas dėžes.
„Tiesą sakant, pamačiau juos maiše, kurį buvau ką tik įdėjęs į šiukšliadėžę. Jie buvo sudėti į neužklijuotą voką. Kažkodėl pamaniau, kad vertėtų jį išimti. Tada net nenumaniau nei kokie tai laiškai, nei kokia jų reikšmė“, – prisimena J. Bujdo proanūkis.
Smalsumas ir mintis, kad reikia užkamšyti spragas giminės istorijoje, paskatino Michaelą kuriam laikui nutraukti įprastus darbus ir atsidėti paieškoms. Jam pavyko sužinoti, kad Jozefa buvo ištekėjusi už ortodokso eigulio Konstantino, su juo augino šešetą vaikų ir dirbo didikams Stravinskiams, iš kurių buvo gavę nedidelį žemės sklypelį.
Likus metams iki karo jos sutuoktinis, o vėliau ir vienas iš vaikų mirė. Kiti buvo sukūrę šeimas ir ragino Jozefą kartu bėgti nuo karo, tačiau ši atsisakė ir galiausiai buvo ištremta į Kazachstaną, iš kurio ir siuntė laiškus dukroms vienerius metus, kol mirė.
Šiandien Jozefos laiškus Michaelas suguldė į knygą, skirtą daugiau kaip dviem šimtams po pasaulį išsibarsčiusių jos palikuonių, ir parengė specialią parodą keliomis kalbomis. Ji keliauja po nuo sovietų režimo nukentėjusias šalis.
Iki gegužės 21-osios Jozefos laiškus galima paskaityti parodoje Genocido aukų muziejuje Vilniuje.
Plačiau apie tai – Giedrės Baltrušytės reportaže.
