Savaitgalį Vilniuje prie skirtingų pastatų vėl būriuosis žmonės, norintys geriau pažinti turtingą sostinės architektūrą ir už pastatų sienų slypinčias istorijas. Pasak į miestą grįžtančio festivalio „Open House Vilnius“ organizatorių ir jiems talkinančių architektų, pastatų istorijos leidžia suvokti, kad jie yra svarbi sudėtingos miesto istorijos ir gyventojų dalis, o ne izoliuotos architektūrinės struktūros, vertintinos pagal „gražu / negražu“ formulę.
Postmodernizmo architektūros palikimo aktualumas
Daugiasluoksnę sostinės architektūrą pristatantis „Open House Vilnius“ vyks trečią kartą – dviem dienoms savo duris atvers pusšimtis pastatų. Apie žmonių susidomėjimą jau nemažai pasako per pirmą dieną prie dalies pastatų nuotraukų festivalio svetainėje atsiradę užrašai „registracija baigėsi“. Tačiau dauguma pastatų bus lengvai prieinami be registracijos.
Pasak organizatorių, kadangi senieji barokiniai, klasicistiniai Vilniaus pastatai žmonėms žinomi geriau, festivalis daugiau dėmesio skiria kokybiškai XX-ojo amžiaus ir šių dienų architektūrai.
Viena festivalio organizatorių, „Architektūros fondo“ vadovė architektė Sandra Šlepikaitė teigia, kad visuomenėje ir tarp architektų jaučiamas sovietmečio modernizmo, postmodernizmo architektūros palikimo aktualumas, todėl svarbu apie tai kalbėti.
„Šis laikmetis dažnai siejamas su tam tikra negatyvia visuomenės patirtimi, ideologija, todėl to laikmečio architektūra nepelnytai nuvertinama. Bet mes stengiamės atskleisti tų objektų architektūrinę vertę, bandome tą daryti pateikdami laikmečio kontekstą, kad žmonės suprastų, kokiomis sąlygomis jie sukurti ir kokių ambicijų architektai turėjo juos kurdami. <...> Moderni, postmoderni ar šiuolaikinė architektūra žmonėms nebūtinai kelia pasigerėjimą, kaip ir bet koks šiuolaikinis menas. Už to yra istorija, filosofinis kontekstas. Tą supratęs, pastatus vertini visai kitaip“, – sako S. Šlepikaitė.
Architektūros istorikė Marija Drėmaitė atkreipia dėmesį, kad šiemet nugriovus vieną reikšmingiausių postmodernizmo objektų – Kelių policijos pastatą Giraitės gatvėje, pradėta daugiau diskutuoti apie postmodernizmo architektūrą.
„Europoje, ir ypač JAV, šiuo metu tai yra „karštoji tema“, šie objektai jau saugomi ir restauruojami, įtraukiami į valstybės saugomų objektų sąrašus“, – pastebi istorikė.
Šių metų programoje yra du ryškūs postmodernizmo objektai – Krašto apsaugos ministerijos pastatas ir Kultūros paveldo centras. Be to, tuo besidomintiems gali būti aktualus šį mėnesį vykstantis „Architektūros fondo“ organizuojamas pokalbių ciklas „Post-architektūra“, dedikuotas postmodernizmo architektūros apžvalgai ir analizei, o balandžio 19-ąją atsidarė paroda „Giraitė yra gražu“, skirta garsiajam Giraitės gatvės pastatui aptarti.
„Naujokai mieste“
Kalbėdamos apie neseniai mieste iškilusius objektus, įtrauktus į renginio programą, organizatorės S. Šlepikaitė ir Vita Soltonaitė išskiria tokius verslo centrus kaip „Quadrum“ ir „Baltic hearts“, taip pat lankytojų akį gali patraukti išskirtinis pastatas Kairėnų botanikos sode.
„Asmeninis favoritas – rekonstruotas VU Kairėnų laboratorijos pastatas. Jo koncepcija – pastatas-augalas botanikos sode. Istorija tokia, kad tai buvo sovietmečiu pastatytas nedidelis silikatinių plytų pastatas, o dabar Rolando Paleko studija jį rekonstravo pritaikydama naujoms funkcijoms. Smagu, kad jiems pavyko išlaikyti pradinę pastato-augalo koncepciją – sukurti žaliuojančias kolonas pastato fasade“, – pasakoja S. Šlepikaitė.
Lenkiškasis laikotarpis ir šiaurės modernizmo įtaka
Kalbant apie Lietuvos tarpukario modernizmą, neretai pabrėžiamas unikalus Kauno paveldas, tačiau „Open House Vilnius“ kviečia atkreipti dėmesį ir į Vilniaus tarpukario modernistinius pastatus. M. Drėmaitė pažymi, kad šie objektai kartu supažindina su vilniečiais, kūrusiais miestą ir neretai užmirštais, ištrintais iš miesto istorijos. Anot jos, kai kas vis dar bijo lenkiškojo Vilniaus laikotarpio, nors tarpukario Vilniaus modernistinius pastatus, kurie buvo valstybinių įstaigų filialai, projektavo žymūs Varšuvos modernistai ir šie objektai tikrai gali pasirodyti įdomūs. Be to, pasak istorikės, ir vietiniai Vilniaus architektai 4-ajame dešimtmetyje suprojektavo nemažai jaukių ir elegantiškų modernistinių vilų, kurios iškilo Naujamiestyje, Čiurlionio gatvės rajone, Antakalnyje, Žvėryne.
Nuo Lietuvos kooperatyvų sąjungos pastato stogo – vaizdas į lenkų modernistų – Le Corbusier mokinio Jerzy Soltano ir Stanislawo Murczynskio – projektuotus buvusius Visuomeninio draudimo bendrovės rūmus.
Tuo pačiu festivalio lankytojams siūloma geriau pažinti ir pokario modernistų perlus. Anot M. Drėmaitės, sovietmečiu dirbusiems architektams nebuvo lengva dėl informacijos srauto ribojimo, todėl jiems didžiausią įtaką darė įvairiais būdais gaunami Vakarų Europos ir JAV architektūros žurnalai, vėliau – skandinavų (visų pirma – Suomijos) architektūra.
„Nuo 1959 m. architektams po truputį atsivėrė keliai į Europą ir čia neabejotinai didžiausią susižavėjimą kėlė Suomijos regionalistinis modernizmas. Lietuvos architektai turėjo galimybę gana gausiai ir gana dažnai lankytis šioje šalyje, ir galima sakyti, kad tai, ką jie pamatė, atitiko jų lūkesčius apie modernizmą išsaugant nacionalinį savitumą, kurį jiems buvo svarbu išsaugoti Sovietų Sąjungos sudėtyje. Manau, kad tai ir tapo tuo baltiškojo modernizmo požymiu“, – sako istorikė.
Dėmesys interjerams ir iššūkiai
Nors laikmetis – vienas svarbesnių kriterijų, organizatorės teigia, kad atrinkdamos pastatus festivaliui nemažai dėmesio kreipia ir į funkciją bei interjero niuansus.
„Mums svarbi funkcija. Tarkime, skulptoriaus Gedimino Jokūbonio dirbtuvės yra išskirtinis pastatas, nes jis buvo suprojektuotas būtent kūrybinėms dirbtuvėms, konkrečiai skulptoriui, ir visa pastato forma, apšvietimas, langai yra padaryti tam, kad tas žmogus ten galėtų dirbti. Taigi mes sakome, kad labai įdomi yra ir funkcija, interjeras irgi yra architektūros dalis, tad norime papasakoti ir apie tai“, – sako V. Soltonaitė.
Tiesa, anot organizatorių, tikslas į programą įtraukti daugiau interjerų kelia ir nemenkų iššūkių.
„Visada norime įtraukti gyvenamųjų namų interjerų. Bet labai sunki dalis – pakviesti žmones sudalyvauti ir parodyti savo namus. <...> Tarkime, Kražių kvartalas, projektuotas Augusto Kleino, yra tikrai įdomus. Apie jį tikrai galime papasakoti ir mielai norėtume užeiti ir parodyti kokį nors savitą interjerą, bet gali būti, kad autentiškų interjerų tiesiog nėra išlikę“, – sako V. Soltonaitė.
Pasakoja komplikuotą Vilniaus istoriją
Architektūros istoriją tyrinėjančios M. Drėmaitės teigimu, dabar svarbiausia papasakoti sostinės pastatuose slypinčias istorijas.
„Ilgą laiką apie architektūrą buvo pasakojama ir rašoma formaliai – aukštų, langų skaičius, kampų užapvalinimai. Sovietinė istoriografija apskritai vengė socialinės architektūros istorijos. Tad visus šiuos pamiršimus tenka kompensuoti dabar. Po truputį atverdamas architektūros objektų duris, atviros architektūros festivalis atskleidžia ir jų istorijas. Tai leidžia suvokti, kad pastatai yra miesto istorijos ir gyventojų dalis, o ne kažkokios izoliuotos architektūrinės struktūros, vertintinos pagal „gražu / negražu“ formulę“, – sako istorikė.
Jos teigimu, pastatai gali papasakoti komplikuotą Vilniaus istoriją ne blogiau nei jo gyventojai. Vienas pavyzdžių – Venclovų namai-muziejus.
„Šiemet atveriama 1938 m. Antakalnio ligonės komendanto Antoni Kiakszto šeimos vila, geriau žinoma kaip Venclovų namai. Tačiau nedaugelis žino, kad lojalus režimui rašytojas Antanas Venclova į namą buvo įkeltas tik 1945 m., o kokiomis aplinkybėmis savo šeimos namą paliko savininkas? Kaip elegantiška vila buvo padalinta į du butus (įprasta sovietinė sutankinimo politika) ir niokojama? Dar vėliau šis namas jau buvo susijęs su disidentiška Tomo Venclovos kultūrine veikla, tad pasakoja vėl naujas istorijas“, – pastebi istorikė.
Pasak M. Drėmaitės, savo istorijos, kokia ji bebūtų, bijoti nereikėtų – ją reikia priimti ir analizuoti. Vienas iš kelių pradėti pažintį – sudalyvauti „Open House Vilnius“ ekskursijose.
