Kauno choralinėje sinagogoje gegužės 1-ąją įvyko koncertas „VYTENIS DANIELIUS & LEONARDAS BĖKŠA“, jo akivaizdoje, Kaune nuaidėjus 32-ojo „Kaunas Jazz“ festivalio garsams, pokalbis su Vyteniu Danieliumi, ką ir kaip byloja džiazo improvizacijos – muzika kaip kūryba šią efemeriškai dūžtančią akimirką.
– Vyteni, pradėkime pokalbį nuo įvykusio koncerto, kurio programa – prancūzų džiazo vargonininko Eddy Louiss ir italų kilmės prancūzų akordeonisto Richard Galliano kompaktinė plokštelė „Face to face“ („Dreyfus jazz“, 2001), joje – prancūzų muzikos klasikos kūriniai, perteikiami džiazo kalba, taip pat – džiazo improvizacijų standartai bei Eddy Louiss autorinės kompozicijos, pasidalinkite skambėjusios muzikos reikšminiu ir kūrybiniu skambesio pradu, jūsų pajauta.
– Ši muzika atskleidžia dviejų giminingų instrumentų: „Hammond“ vargonų ir akordeono tembrinius panašumus, kas leidžia šiuos du instrumentus grojant sujungti į tembrų vienį. Nuo seno žaviuosi Richard Galliano, jis – vienas mano idealų, įkvėpusių mane patį džiazuoti. Svarbiausia šioje programoje – gyvybė. Kiekvienos improvizacijos, solinio grojimo skambesys nėra iš anksto sugalvotas, numatytas, todėl verčiau netobulas, be „teisingai“ atliktų natų, o paisant spontaniškumo prado.
– Kaip suponuoja koncerto pavadinimas, klausytojai išgirdo du muzikantus: Vytenį Danielių ir Leonardą Bėkšą, Vyteni, kaip gimė jūsų duetas su gerbiamu Leonardu?
– Mes su Leonardu pažįstami nuo tada, kai jis atvyko dėstyti į Kauną. Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos koridoriuose šnekučiuodavomės, o prieš pusantrų metų Leonardas davė paklausyti jo kelerius metus klausomą albumą „Face to face“ ir pasiūlė kada nors parengti bendrą projektą. Pagalvojau, kad man būtų tikra garbė eiti į sceną su tokiu profesionalu, kaip Leonardas, tačiau supratau, jog turėčiau gerokai pasistiebti, kad gročiau su juo.
Idėja nebuvo įgyvendinta, kol štai prieš kelis mėnesius Leonardas vėl prakalbo apie ją. Supratau, kad, norėdami realizuoti projektą, turime surengti koncertą. Tą patį vakarą parašiau „Kaunas Jazz“ festivalio įkūrėjui gerbiamam Jonui Jučui apie mūsų idėją, ir mums pasisekė! „Kaunas Jazz“ festivalio programoje buvo numatytas ir mūsų koncertas! Tai buvo pradžia. Leonardas ėmė rašyti temų transkripcijas, kadangi beveik nė vieno kūrinio natų nebuvo galima rasti internete, ir ėmėme kurti šį projektą.
– Vyteni, kaip manote, išpildydami programą, kuris įprasminate labiau Eddy Louiss, kuris – Richard Galliano? Kodėl?
– Manau, visiškai tapatinomės pagal instrumentus: Leonardas su Eddy Louiss, aš su Richard Galliano, stengėmės perimti kai kurias manieras, pajausti, kaip jie tembriškai sujungia vargonų ir akordeono sąskambius.
– Koncertas surengtas Kauno choralinėje sinagogoje, tai – šventovė, vieta – pati savaime turinti ypatingą prasminę aurą, kaip jus, muzikantą, veikia, keičia supanti aplinka? Prašyčiau galvoti abstrahuotai, o taip pat ir koncentruotis į konkrečią gegužės 1-osios koncerto patirtį, muzikuojant sinagogoje.
– Vieta labai veikia muzikantą, ypač, kai vyrauja improvizacija, kuri yra jaučiamų emocijų atspindys. Sinagogos erdvė mane tiesiog pakylėjo, atrodo, kūriau tokias melodines linijas, kokių norėdamas niekada nesukuriu. Grodamas šventovėje, prisiminiau savo amžinatelį profesorių Kazį Stonkų ir pasiunčiau jam keletą improvizuotų melodijų dangun.
– Šiuolaikiniame pasaulyje konkreti vieta, rodos, viena vertus, nebeturi reikšmės, yra išsitrynusi, kadangi bet kurį pasaulio tašką pasiekti yra labai lengva ir paprasta, tačiau, kita vertus, ypač pastaraisiais metais, kada išgyventa ir vis dar jaučiama COVID-19 viruso sukelta pandemija, jos grėsmės alsavimas, o vasario 24-ąją prasidėjo Rusijos karas prieš Ukrainą, vieta, kaip namai, kaip gimtinė, Tėvynė, įgavo, ko gero, jau seniai visiems ir visų taip aiškiai suprastos vertės prasmę.
Vyteni, Jūsų, kaip muzikanto, pajauta ir suvokimu, kas yra namai, gimtinė, Tėvynė? Kiek Jums ją (su)teikia muzika, leidžianti jaustis saugiam, kada visą pasaulį krečia išorinės ir vidinės, žmonių sukeltos ar net ir dėl nežinomų priežasčių kylančios grėsmės, kaip iššūkiai ir išbandymai kiekvienam asmeniškai ir kartu visai žmonijai?
– Namai ten, kur mano šeima ir mylimi žmonės, o tėvynė – tai, kas esu aš, mano šaknys.
Muzika – sielos atgaiva, emocinis skersvėjis, leidžiantis perteikti džiaugsmą, liūdesį, skausmą ir kitus jausmus. Muzika teikia man ir saugumo jausmą. Kai prasidėjo karas, buvau Ispanijoje, tikrai kilo minčių, kad galiu ir nesugrįžti namo.
Nerimavau dėl artimųjų, tačiau dėl savęs jaučiausi ramus: bet kurioje šalyje, manau, galėčiau gyventi iš muzikos, rengdamas koncertus vietiniuose restoranuose. Taip pat mano gebėjimas groti skirtingais instrumentais stiprina manąjį saugumą – rasiu gitarą, fortepijoną ar dainuosiu ir gyvensiu. Bet, žinoma, vos tik susitaupęs pakankamai pinigų, nusipirkčiau akordeoną. (Juokiasi.)
– Esate jaunosios kartos muzikantas, multiinstrumentalistas ir vokalistas, žinia, 2021-aisiais laimėjote pirmąją vietą Castelfidardo konkurse suaugusiųjų pramoginio žanro kategorijoje, skaičiuojama, kad jau esate pelnęs daugiau nei trisdešimtį apdovanojimų pasauliniuose akordeonistų konkursuose, Vyteni, kas Jūsų dabartyje ir numatomoje, planuojamoje ateityje – ko siekiate, ko tikitės, viliatės, linkite sau?
– Ypatingai sau linkiu vertinti tai, ką turiu: savo šeimą ir antrąją pusę; džiaugtis svajonėmis, kurias jau įgyvendinau ir kurių dar siekiu. Tai, apie ką svajodavau kaip muzikantas paauglystėje, per dešimt koncertinės veiklos metų jau realizavau ir labai tuo džiaugiuosi kasdien. Dabar labiausiai motyvuoja ambicija kuo geriau įvaldyti papildomus instrumentus, taip pat noras plėsti koncertinę veiklą ir populiarinti akordeono muziką.
Linkiu sau degti muzika, trokšti žinių ir nuolat mokytis. Nauji iššūkiai, papildomi instrumentai stiprina muzikinę aistrą, gyvenimą (su) ja. Paėmęs į rankas savo pagrindinį instrumentą – akordeoną, suprantu, kaip mano muzikinį išprusimą paveikė naujai išmokti vokaliniai ir saksofono technikos įgūdžiai. Dabar kaip tik Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje studijuoju džiazinio vokalo bei saksofono specialybes, nes įgijęs magistro diplomą, nutariau tęsti mokymąsi muzikos meno, vėl esu bakalaurantas.
– Vyteni, kas jums yra džiazas?
– Man teoriškai džiazas labiausiai siejasi su bebop muzikos elementais, bet praktiškai džiazą jaučiu bet kurioje muzikoje, kai tik galima improvizuoti ir pasireikšti džiazo harmonijos alteracijomis.
– Jūsų žodis visai džiazo bendruomenei, idant ji vėl ir vėl stebintų pati save.
– Nesistenkime būti geresni už kitus. Kiekvienas muzikantas yra savitas, originalus, įdomus. Tiesiog stenkimės būti geresni nei buvome prieš metus.
