Karaimų kalba pasaulyje laisvai susikalbėti gali maždaug 30 asmenų. Visi jie gyvena Lietuvoje. Ši kalba įrašyta į UNESCO nykstančių pasaulio kalbų atlasą. Karaimų bendruomenei tai ne naujiena, o jau seniai žinomas faktas. Kalba, kurios beveik nebėra kam ir kur vartoti, rodos, turėtų būti pasmerkta išnykti. Tačiau paleisti jos anksčiau laiko karaimų bendruomenė nesiruošia, nes kalba yra savasties dalis.
Manoma, kad karaimai į Lietuvą atkeliavo apie 1397 metus, kai po žygio į Aukso ordos stepes Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas iš Krymo išsivedė kelis šimtus karaimų šeimų. Pasakojama, kad Vytautas karaimus pasiėmė kaip ištikimus sargybinius ir narsius karius ir visus apgyvendino Trakuose, gatvėje, vedančioje į salos pilį. Ši gatvė iki šiol vadinama Karaimų gatve. Su savimi karaimai atsivežė kalbą. Praėjus 625-eriems metams nuo atsikraustymo į Lietuvą, jų kalba vis dar gyva.
Bėda ta, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius dramatiškai sumažėjo karaimiškai kalbančių jaunų žmonių skaičius. Susidūrusieji su nykstančiomis kalbomis žino, kad pradėti nagrinėti kalbos gyvavimą reikia nuo vyriausių ta kalba dar kalbančių žmonių. Viena iš tokių – Halina Kobeckaitė – žurnalistė, Lietuvos diplomatė, vertėja, buvusi prezidento V. Adamkaus patarėja. Halina gimė 1939 metais.
„Mano vaikystė buvo čia, Trakuose. Čia gimiau ir užaugau. Kas buvo svarbu karaimų kalbos požiūriu, kad tada beveik visuose namuose šioje Karaimų gatvėje gyveno karaimų šeimos ir visose šeimose buvo kalbama karaimiškai. Mūsų karaimų kalbos namų universitetai prasidėjo beveik nuo gimimo. Taip ir išmokome, nes su draugais kalbėjome, su tėvais kalbėjome ir su kaimynais kalbėjome karaimiškai“, – pasakoja H. Kobeckaitė.
Nors Halina turėjo vieną seserį, vaikystėje ją supo labai platus karaimiškos giminės ratas. Moteris pasakoja turėjusi 17 pusseserių ir 17 pusbrolių – visi jie kalbėjo karaimiškai ir visi gyveno Trakuose.
Karaimai nuo seno glaudėsi išvien, buvo uždaroka bendruomenė, tačiau lietuviškos aplinkos neignoravo. Nuo pat jų atsikraustymo į Lietuvą kalbama apie išskirtinį gebėjimą draugiškai sugyventi su vietiniais. Šį faktą pažymi ne vienas keliautojas, lankęsis Trakuose.
Štai dailininkas V. Smakauskas, 1822 metais apsilankęs Trakuose, atkreipė dėmesį į tamsiaplaukius, neįprastai atrodančius ir tarp savęs sava kalba kalbančius žmones. „Ramus ir švelnus bendravimas, taip pat svetingumas, o ypač tai, kad jų padermė nėra padariusi pas mus jokio nusikaltimo, kiekvieną paskatina suartėti su jais“, – taip savo įspūdžius 19 amžiaus pradžios Trakuose aprašė dailininkas.
Toje pačioje Karaimų gatvėje, kur prieš 625-erius metus karaimus pakvietė apsigyventi Vytautas, dabar dailiame mediniame name gyvena Halinos dukra muzikologė Karina Firkavičiūtė. Karina pasakoja apie savo vaikystę, ji gimė sovietmečiu, 1971 metais.
„Kiti laikai, kitas kontekstas, kita politinė santvarka. Aš gimiau Vilniuje, nebe Trakuose. Net fizine prasme mano kaimynai jau buvo kiti žmonės, tikrai ne giminės. Tačiau aš turėjau privilegiją, nes abu mano tėvai mokėjo karaimų kalbą ir ja su manimi kalbėjo nuo pat gimimo“, – pasakoja K. Firkavičiūtė.
Karina teigia, kad tik tėvų pastangomis ji dabar gali susikalbėti karaimiškai. Panašiomis sąlygomis augo 2–3 jos kartos žmonės. Visi kiti, norėję išmokti karaimų kalbą, turėjo studijuoti savarankiškai.
„Natūralu, kad aš jau ir pusbrolių turėjau mažiau nei mano mama, ir pati esu vienturtė, o savo vaikų neturiu. Tad tie skaičiai ir kartos, žinoma, keičiasi“, – pasakoja K. Firkavičiūtė.
Beveik visi H. Kobeckaitės kartos žmonės, gimę maždaug Antrojo pasaulinio karo metais, mokėjo karaimų kalbą, tačiau nedaug kas pasirinko vėliau ja namuose kalbėti su savo vaikais. K. Firkavičiūtė sako, kad tokį elgesį nulėmė vyravusi santvarka.
„Tai buvo režimas, kuris žmonėms neleido būti savimi. Turėjai būti toks, kokio norėjo režimas. Tai reiškia, kad geriausia tada buvo pamiršti savo šaknis ir žiūrėti tik į šviesų komunistinį rytojų. Tad užmiršti karaimų kalbą buvo lengva. Sistema spaudė per įvairias puses, todėl buvo nemažai žmonių, kurie pasidavė tam spaudimui. Jų neįmanoma kaltinti, nes sisteminiai būdai buvo iš tiesų nepaprastai drastiški ir galingi“, – sako Karina.
Dėl šios priežasties karaimų kalbos žinias išsaugojo tik tie, kurie natūraliai jos išmoko šeimoje iš tėvų ar senelių.
„Tai visa mūsų tėvų karta, keli unikumai mano kartos ir dar vienas arba du jaunesni negu aš, ir viskas. Nes turėti tokias sąlygas, kad abu tėvai mokėtų karaimiškai ir dar drįstų su savo vaiku kalbėti gimtąja kalba, o ne galvotų, kad ji yra nieko verta, tokių žmonių buvo nelabai daug. Tą daryti irgi reikėjo turėti drąsos“, – svarsto muzikologė K. Firkavičiūtė.
Karaimų kalba priklauso tiurkų šeimos kipčiakų grupės kalboms. H. Kobeckaitė rašo, kad yra pagrindo manyti, jog karaimų kalba susiformavo 9–10 amžiuje. Kadangi karaimai gyveno gana nutolusiose viena nuo kitos teritorijose (Ukrainoje, Lenkijoje, Lietuvoje), jų kalba neįgavo bendrinės kalbos formos ir todėl paprastai apima 3 jos dialektus – Trakų, Galičo-Lucko ir Krymo. Iki mūsų dienų Lietuvoje išsaugotas karaimų kalbos Trakų dialektas.
H. Kobeckaitė pasakoja, kad Trakų dialektas ypatingas tuo, kad čia išlikę labai senų tiurkų kalbų žodžių. Dėl to karaimų kalba yra labai įdomi tiurkologams, kurie nagrinėja tiurkų kalbų istoriją bei kalbų tarpusavio ryšius.
„Dėl to mums labai svarbu išsaugoti kalbą jei ne žodine forma, tai bent rašytine“, – sako H. Kobeckaitė.
Sovietinis režimas žlugdė karaimų dvasinį ir bendruomeninį gyvenimą, nutraukė karaimų kalbos perdavimą iš kartos į kartą. Tuomet ir užsimezgė pirmieji pasipriešinimo daigai – siekis nepaleisti kalbos užmarštin.
„Išnykus namų universitetams, žmonės, kurie rūpinosi karaimų kalbos išsaugojimu, suprato, kad tai unikalus dalykas ir ėmėsi jos mokyti visus norinčius. Tuo pirmiausia užsiėmė mano vyras Mykolas Firkovičius. Jis pradėjo mokyti žmones karaimų kalbos pogrindžio sąlygomis. Ėmė kviesti karaimus į slaptas pamokas nuo 1970-ųjų metų. Visi susirinkdavo arba mūsų namuose, arba pas kokį kitą pažįstamą“, – prisiminimais dalijasi H. Kobeckaitė.
Diplomatė pasakoja, kad į slaptąsias pamokas susirinkdavo apie 10–15 žmonių – tiek jaunų, tiek vyresnių. Tačiau labai stigo literatūros, iš kurios būtų galima mokytis. Tai paskatino M. Firkovičių surinkti karaimų poetų tekstus į vieną leidinį ir išleidus padalinti mokiniams. Tokiu būdu iki šių dienų išsaugota ir dalelė karaimų grožinės literatūros.
„Pats brangiausia palikimas, kurį paliko mums protėviai, yra mūsų gimtoji kalba“ – tai pratarmės žodžiai iš pernai išleisto „Lietuvių – karaimų kalbų žodyno“. Jį sudarė Ana Špakovska, tačiau savo akimis išleistos knygos išvysti nebesuspėjo. Žodyno leidyba užsiėmė jos anūkė – aktorė ir gydytoja klounė Severina Špakovska.
„Mano močiutė augo Trakuose. Jos šeima kalbėjo namuose karaimiškai, todėl ir ji iki pat senatvės išlaikė tą kalbą. Ji ne tik pati mokėjo, bet ir galėjo laisvai mokyti kitus. Ji buvo matematikos mokytoja, tad turėjo pedagoginę gyslelę. Močiutė karaimų kalbos mokė ir mane su sese, ir bendruomenės vaikus“, – pasakoja Severina.
Severinos močiutė Ana norėjo išleisti leidinį, iš kurio karaimų kalbos galėtų mokytis jaunimas, nemokantis skaityti rusiškai. Mat leidinių rusų kalba buvo, o lietuviškai – ne tiek daug.
„Ji kartais užsimindavo apie savo sumanymą ir vienu metu tiesiog pradėjo versti kitus žodynus. Buvo 2 žodynai: rusų – karaimų ir rusų – lenkų – karaimų. Tas vertimas užtruko apie 10 metų. Tai buvo nuolatinis darbas laisvais vakarais, dienomis, kai jau buvo pensinio amžiaus, turėjo laiko ir sveikata dar leido. Labai džiugu, kad ji suspėjo pabaigti žodyną. Ją motyvavo jaunimas, ji norėjo jiems kažką palikti, nes jos kartos žmonės beveik visi kalbėjo karaimiškai. Nors mano močiutė vėliau jau mažai vartojo karaimų kalbą, tačiau ji buvo visiškai ją įvaldžiusi, tiek metų ja kalbėta, kad ji tiesiog liko su visam“, – prisimena S. Špakovska.
Severinos šeimos namuose nuo vaikystės tarpusavyje buvo kalbama lietuviškai. O karaimų kalbos ji pradėjo mokytis ankstyvoje vaikystėje, iš močiutės Anos, tačiau laisvai ja nekalba.
„Man patinka mintis, kad aš esu 100 procentų karaimė ir 100 procentų lietuvė. Vis tiek Lietuva man yra namai, visada buvo ir bus. Kartais pasidaro liūdna ir gaila, kad karaimų kalba nyksta, bet kartu man atrodo, kad tai yra labai natūralus procesas. Karaimų bendruomenės narių nėra likę daug. Tad manau, kad kažkiek metų mūsų kalba dar gyvuos, bandysime ją išsaugoti, bet nemanau, kad reikia kovoti su išnykimu. Net jeigu dabar padaugėtų žmonių, kurie laisvai kalba karaimiškai, tai vis tiek, kur tą kalbą vartoti? Gal nuskambės labai neviltingai, tačiau nemanau, kad ši kalba kada nors vėl bus gyva“, – sako S. Špakovska.
Sverina svarsto, kad reikalinga ir gražu būtų karaimų kalbą išsaugoti tradicijos palaikymui, žvelgti į ją kaip į relikviją, palikimą.
Aidaras Lavrinovičius – 22-ejų metų psichologijos studijas baigęs, o dabar reklamos srityje dirbantis karaimas, jis turi stiprų ryšį su karaimų kalba. Aidaras yra vienas iš jauniausių, o gal ir jauniausias laisvai karaimiškai kalbantis žmogus.
„Man karaimų kalba yra nostalgiška, nes man ji asocijuojasi su vaikyste, tyrumu, sakralumu. Mano seneliai skyrė gana daug laiko bendraudami su manimi karaimiškai tam, kad aš mokėčiau savo gimtąją kalbą. Pamenu, kai pradėjau eiti į mokyklą ir ėmiau vis daugiau kalbėti lietuviškai, natūraliai pradėjau užmiršti kai kuriuos karaimiškus žodžius. Atsimenu, kaip senelis tada mane pasisodino ir priminė, ką reiškia šitas ir anas karaimiškas žodis. Ir dar – prieš miegą labai mėgdavau klausytis pasakų ir prašydavau tėčio, kad man jas pasektų. Jis sekdavo paties išgalvotas istorijas karaimiškai apie šeimą, kuri turėjo beždžionę ir ta beždžionė visada įsiveldavo į visokius nuotykius. Man tai kelia tyrumo, nostalgijos jausmus“, – pasakoja A. Lavrinovičius.
Vaikinas prisimena, kad karaimų kalbos išmoko labai organiškai iš giminaičių. Jis augo apsuptas ne tik karaimų ir lietuvių kalbų, bet ir rusų bei lenkų. Kadangi Aidaras nuo pat vaikystės karaimų bendruomenėje buvo pažįstamas kaip jauniausias laisvai karaimiškai kalbantis vaikas, jam teko dalia kalbėti prieš kameras atvažiavus televizijai ar klausiant kitiems smalsuoliams.
„Buvau kelis kartus įvardintas kaip berniukas „fenomenas“, bet toks apibūdinimas man atrodė gana keistas. Man kaip tik atrodo keista, kad mes nešnekam ta kalba, o ne kad kažkoks vaikas šneka karaimiškai. Man neatrodo, kad mokėti savo gimtąją kalbą yra kažkas tokio įspūdingo. Kiekvienas tautietis turėtų jeigu ne laisvai šnekėti, tai bent jau būti suinteresuotas išmokti ir mėginti ją išsaugoti, nes tai yra jo kultūros dalis, jo istorija“, – taip kalba Aidaras.
Ne taip seniai Halina su dukros Karinos pagalba į karaimų kalbą išvertė A. de Sent Egziuperi filosofinę pasaką „Mažasis princas“. Tokio pasiūlymo sulaukta iš vienos vokiečių leidyklos, kuri specializuojasi vertimais į mažiau žinomas kalbas. Halina pasakoja susirinkusi „Mažojo princo“ vertimus į lietuvių, rusų, azerų, turkų ir lenkų kalbas. Peržiūrėjusi, kaip konkreti frazė išversta visomis šiomis 5-iomis kalbomis, Halina vertė knygą į karaimų kalbą. Savo rankraštį ji davė peržiūrėti dukrai Karinai, kuri moka prancūziškai, kad karaimiškas vertimas būtų sutikrintas su originalu. Ir štai, tokiu būdu knyga buvo išversta.
Rašomos ir verčiamos knygos, mokomoji medžiaga, rengiamos pavienės karaimų kalbos pamokos, bandoma atkurti tai, kas buvo prarasta sovietmečiu. O pastaruosius dešimtmečius karaimų bendruomenė vasaromis traukia į Trakus. Čia rengiamos Karaimų kultūros ir kalbos stovyklos, į kurias suvažiuoja karaimai iš viso pasaulio.
K. Firkavičiūtė pasakoja, kad susitikimai visuomet sukasi apie karaimų kalbą. Net ir tie, kurie kalbos nemoka ar nevartoja jos kasdien, išsineša bent šiek tiek naujų žinių, turi progą išgirsti kalbant karaimiškai.
S. Špakovska prisimena, kad stovyklose pradėjo lankytis nuo 6-erių metų. Ji pamena, kad karaimų kalbos pakaitomis mokydavo geriausiai ją mokantys bendruomenės nariai.
„Noro tarsi yra, bet kadangi tai labai fragmentiškas mokymasis, tai būdavo, kad vos ne kiekvieną vasarą tą patį ir mokydavomės. Vasarą išmokstame, paskui visi savo gyvenimus gyvena ir vasarą vėl susitikę supranta, kad reiktų vėl pasikartoti ir ką nors papildomai išmokti“, – pasakoja Severina.
Karaimų kalba dabar kalbama tik šeimose. Ir tai ne visuomet, o retkarčiais. Halinos ir Karinos šeimoje karaimų kalba gyva daugiausia buitiniuose pokalbiuose. Svarbu paminėti, kad karaimų kalboje nesama žodžių, kuriais būtų galima įvardinti pažangos daiktus, tokius kaip kompiuteris, automobilis ar lėktuvas. Tai sena kalba, neturėjusi sąlygų atsinaujinti.
Severinos gyvenime karaimų kalba „kaip gražus prieskonis, skirtas pabarstyti kasdienius pokalbius su šeima ar bendruomene.“
Aidarui liūdniausia, kad su laiku jis ima pamiršti rečiau vartojamus žodžius ir tuomet skolinasi juos iš kitų kalbų. Karaimų kalba tuomet tampa nešvari.
Yra suskaičiuota, kad laisvai karaimų kalba šiandien gali kalbėti maždaug 30 žmonių ir beveik visi jie gyvena Lietuvoje. Šiuos skaičius surinko Lenkijos karaimai, kurie ėmėsi įrašyti dar gyvą karaimų kalbą ir jos skambėjimą. Todėl prieš kelerius metus ir buvo suskaičiuoti visi karaimiškai kalbantys žmonės.
Kokios ateities prognozės karaimų kalbai, kuri į Lietuvą atkeliavo prieš 625-erius metus?
„Ką ten žinai. Aš manau, kad visada yra visokiausių galimybių ir viskas priklauso nuo noro. Jeigu ji išliktų bent šeimoje, tai jau būtų nepaprastai gerai. Kai paskaitau istorinę karaimų periodiką, kuri buvo išspausdinta 20 a. pradžioje, ten randu lygiai tokius pačius rūpesčius, rašoma, kad dingsta ir kalba, ir papročiai, ir kultūra, reikia stengtis, daryti. Lygiai taip pat ir šiandien galime pasakyti. Dedame pastangų tiek, kiek įmanoma, ir tikiuosi, kad ši nykimo kreivė turi potencijos kilti aukštyn. Reikia valios, noro ir sąlygų. Nesu labai pesimistiška, nes, kita vertus, jeigu jau taip pesimistiškai mąstytume, tai reikėtų viską uždaryti, jokių leidinių nebeleisti ir pasakyti – viskas, mes gyvi būdami numirėme. Šito sakyti tikrai nenoriu. Ir tikiuosi, kad viskas bus gerai“, – neslėpdama jaudulio dėl kalbos išsaugojimo sako muzikologė K. Firkavičiūtė.
Jos mama, karaimikos tyrėja ir saugotoja H. Kobeckaitė, kalbėdama apie kalbos ateitį, žvelgia į praeitį.
„Pragyvenau visus tuos etapus, apie kuriuos kalbėjome: kai buvo daug kalbančių, paskui jų mažėjo, mažėjo, mažėjo. Nepaisant to, aš prisimenu savo tėvelį, kuris prieš daug metų jau sakė, kad tai yra gęstanti žvakė. Tai štai, man labai malonu pasakyti, kad ta žvakė dar neužgeso ir aš tikiuosi, kad liepsnelė dar plevens. Nors žvakės šviesa nėra tokia didelė, kad apšviestų ištisus pasaulius, bet dalį patalpos, dalį žmonių simboliškai ji gali apšviesti“, – mintimis dalijasi H. Kobeckaitė.
A. Lavrinovičius į karaimų kalbos išsaugojimą žiūri rimtai ir įžvelgia atsakomybės stoką bendruomenėje.
„Tai bus tautos pralaimėjimas ir praradimas, jeigu žmonės patys nesusidomės. Taip, mes turime žmonių, kurie rašo, leidžia knygas, daro kitus dalykus. Tačiau nėra daug žmonių, kurie jaustų, lyg jiems reikėtų tą kalbą mokėti. Dėl to, kad nėra didelės reikmės, iš to neatsiranda atsakomybės. Tada automatiškai atrodo, kad na, kada nors išmoksiu. Bet tas kada nors niekada gal ir neateis. Tuomet negalėsi rodyti pirštu į 3 žmones ir sakyti, kad jūs kažko nepadarėte. Bet jei yra keli šimtai žmonių, tai kodėl tik 3 kažko nepadarė?“ – svarsto Aidaras.
Karaimas prisimena susitikimą su paskutine moterimi, dar kalbančia karaimų kalbos Galičo dialektu.
„Jos kalba buvo kitoniška – kitokie kirčiai, raidės, akcentai. Tos moters jau nebėra ir kartu su ja nebėra tos tarmės. Aš negaliu rodyti pirštu ir sakyti – nėra, nes ji nieko neišmokė. O kodėl mes nesimokėme? Galbūt kalbos neišsaugosime, kol žmonės neatsisuks patys į save ir nepaklaus, kodėl jie to nedaro“, – sako A. Lavrinovičius.
