„Pagalvokite: Kaune tėra tik viena tarptautinio masto galerija! Ar jums tai atrodo normalu, ypač Kauno – Europos kultūros sostinės metais?!“ – sako Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Kauno skyriaus pirmininkas Ignas Kazakevičius. Erdvių tinkamai rodyti profesionalų meną kultūros sostinei apskritai trūksta. Ir šiandien Kauno menininkų vadas gali pelnytai didžiuotis per 6 mėnesius miestui atvėręs naują galeriją. Vadina ją dešimtuoju deimantu LDS karūnoje.
Dailininkų sąjungos galerija „Drobė“ įsikūrė Žemųjų Šančių mikrorajone, buvusiame „Drobės“ fabrike. Čia po 32 metų iš Rotušės aikštės persikėlė ir LDS Kauno skyriaus būstinė. Galerijos atidarymo renginiu tapo paroda simbolišku pavadinimu „Paroda Nr. 1“.
– LDS Kauno skyrius nuo 1989 iki 2021 metų veikė šalia Rotušės aikštės. Šiemet perkėlėte būstinę į „Drobės fabriką“ ir čia atidarote naują galeriją. Kaip Kauno menininkų vadovas vertina šį pokytį?
– Senoji vieta jau netelkė kūrėjų, ji buvo lankoma tik „iš prisiminimų“. Pokyčių reikėjo ne vien dėl blausaus apšvietimo, gremėzdiškų, nefunkcionalių baldų, pereinamojo biuro su nuomininkais, vietos bendrauti, rengti susitikimus trūkumo ir baimės ką nors keisti. Juk tai kainuoja! Reikia taupyti! Taip, labai reikia. Tačiau taupyti neinvestuojant į komunikaciją reiškia merdėjimą.
Tokia situacija iš pažiūros atrodo stabili, niekam nekliūva, niekas jos nepastebi. Deja, LDS Kauno skyriaus iš tiesų niekas nepastebi. Jo veiklos akcentu ilgainiui tapo galerija „Meno parkas“, kuris telkiasi tik į parodinę veiklą.
Tai labai gerai, galerijai – labai gerai. Vis dėlto Dailininkų sąjunga – pirmiausia jos nariai: asmenybės, turinčios savo kūrybos braižą, techniką, išpažįstančios tam tikras vertybes. Tai klubas, kurio narius sieja noras kurti ir bendrauti.
Dailininkų sąjunga turėtų veikti kaip meno agentūra: ne tik užsiims parodine veikla, bet ir kiekvienam nariui padės ją įgyvendinti, atsižvelgdama į autoriaus poreikius; deramai reprezentuos kartas, perduos patirtį, skatins jaunųjų menininkų eksperimentus. Tokie mano siekiai.
– Nauja galerija, nauja vieta. Ką tai reiškia LDS Kauno skyriui, miestui, šaliai?
– Kaune trūksta parodinių erdvių, kuriose būtų tinkamai pristatomas profesionalus menas. Vakuumo neužpildo nei Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus padaliniai su ribotomis eksponavimo galimybėmis, nei vienintelė profesionali jau 25 metus veikiantis „Meno parkas“.
Pagalvokite: Kaune tėra tik viena tarptautinio lygio meno galerija! Nekalbu apie erdves, apsimetančias meno galerijomis, o iš tikrųjų tiekiančias turinį interjerams, ar juolab dizaino butikus. Ar jums tokia situacija atrodo normali? Ypač įžengus į Kauno – Europos kultūros sostinės (KEKS) metus?
KEKS, beje, nepastatys nei galerijos, nei parodų rūmų, kurie atitiktų šiuolaikinius meno standartus. 2022-ųjų Europos sostinės idėja yra kelionė iš „laikinosios“ į „šiuolaikinę“. Bendruomenė sujudinta, tas tiesa, tačiau kur ji galės ateiti? Atgal į praeitį?
Mano tikslas kandidatuojant į LDS Kauno skyriaus vadovo pareigas buvo įkurti naują meno erdvę skyriaus narių kūrybai. Po 6 mėnesių sumanymas tapo realybe.
– Kodėl pasirinkote „Drobę“, gana atokų Šančių mikrorajoną. Kodėl ne „gliancinę“ Laisvės alėją?
– Todėl kad vietą, skirtą meno parodoms, praeivių žvilgsniams ir pokalbiams su smalsiausiais, jau turime. 2022 metais čia planuojame surengti 6 parodas. Jas pamatys ir kauniečiai, ir miesto svečiai. O balandį ketiname atverti dar vieną erdvę.
„Drobės“ galerija yra kūrybos laboratorija, vieta pačioms naujausioms kauniečių iniciatyvoms, prieš jiems jas paskleidžiant plačiau.
Profesionali meno galerija įsikūrė gyvybingame kūrybinių industrijų centre, lyg savotiškame mieste. Jis suteikia visa, ko reikia meninei veiklai. Greta darbuojasi architektai, dizaineriai, Kauno miesto kamerinis teatras, fotografijos ir meno studijos.
Tai pirmoji galerija Kaune, įsikūrusi ne miesto centre. Pasirinkome vietą, kur matyti spartus miesto vystymasis. Savotišką kultūros sankryžą. Kūryba gyvas pastatas didina mikrorajono vertę, sukuria kultūros nišą, daro miestą įdomų.
Mikrorajonas sparčiai valosi nuo industrinių pastatų vaiduoklių. Šalia – menininkų dirbtuvių kompleksas A. Juozapavičiaus prospekte, aktyvi Žemųjų Šančių bendruomenė. Naujosios LDS Kauno skyriaus erdvės augs su „Drobės fabriku“, fabrikas – su Žemųjų Šančių rajonu, o rajonas – su miestu.
Svarstau inicijuoti Kauno meno fondą. Jį sudarytų skyriaus narių kūriniai, kuriuos autoriai leistų reprodukuoti, naudoti jų fragmentus plakatų, suvenyrų, aksesuarų gamybai LDS ir Kauną pristatančiuose leidiniuose, reklamoje.
– Galeriją atidarėte paroda pradžią simbolizuojančiu pavadinimu „Paroda Nr. 1“? Kokias idėjas įgyvendinote?
– Netradicinę parodą tradiciškai kuravo menotyrininkai – aš ir parodos koncepcijos autorė Violeta Jocienė. Ilgai diskutavome, kaip pristatyti visus Kauno menininkus – buvusius, išėjusius ir dabartinius skyriaus narius nuo 1989-ųjų. Tais metais Kauno skyrius įsikūrė Rotušės aikštėje, ten pragyveno įdomų, reikšmingą tarpsnį.
Kadangi galerijoje neįmanoma sutalpinti daugiau kaip 300 narių kūrinių, nusprendėme menininkams įteikti po baltą lapą ir paprašėme jame prisistatyti taip, kaip norisi. Kartu tai ir mano artimesnė pažintis su visais Kauno skyriaus nariais.
Sepijos arba pablukusių nuotraukų spalvos lapais ekspozicijoje pristatomi į amžinybę išėję nariai. Šios spalvos simbolizuoja archyvą, juk išėjusiųjų kūriniai ir šiandien įtraukiami į bendras parodas.
Vieni autoriai tiesiog perspausdino savo kūrinį, kiti specialiai kūrė, rašė, ant balto lapo dėjo fotodokumentiką, darė koliažus, dalijosi erdviniais sumanymais. Yra ir ironiškų autoportretų, kritinių tekstų, mielų kasdienybės detalių, atsiminimų fragmentų.
Ekspozicijoje lengvai mezgasi dialogai tarp kūrėjų ir menotyrininkų, menininkų ir žiūrovų. Kiekvienas dalyvis gali koreguoti, pildyti savo kūrinį, o galerijos svečias gali rašyti pastabas ar komentarus. Visa tai suguls į „Gyvo archyvo“ knygą, spalvingai apžvelgiančią nueitą kelią.
Pasakojimus apie laiką papildo unikalūs Lino Citvaro ir Henriko Gulbino archyvai. Juose – kadrai iš menininkų dirbtuvių, atidarymų ir vakarėlių, oficialių prezentacijų. Čia ir pirmieji performansai, ir erotinės parodos, pirmosios Kauno galerijos, anuometė publika. Tam tikras Kauno meno nacijos gimimas.
Ekspoziciją suformavę architektai Linas Tuleikis ir Kęstas Vaišnoras kartu su skulptoriais Kęstučiu Lanausku ir Mindaugu Jurėnu siekė minimalizmo ir balto lapo estetikos, panašu, kad ją įveikė menininkų ekspresija.
