Kultūra

2022.01.13 21:13

„Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ režisierius apie tikrąjį Gorbačiovo veidą, pagyras Lietuvai ir padėtį Ukrainoje

Deividas Jursevičius, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2022.01.13 21:13

Sausio 13-ąją Lietuvos kino teatruose imamas rodyti režisieriaus Sergejaus Loznicos filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Apie filmo kūrimą, Lietuvos istorijoje užkoduotą norą priešintis ir Michailo Gorbačiovo tikrąjį veidą LRT laidoje „Dienos tema“ – pokalbis su režisieriumi S. Loznica.

– Nuo šiandien (sausio 13-osios – LRT.lt) filmas yra prieinamas plačiajai Lietuvos auditorijai, bet premjera įvyko prieš porą dienų Vilniuje, kaip jūs jautėtės po premjeros?

– Visiškai laimingu žmogumi.

Dienos tema. „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ režisierius Loznica – apie premjerą, Gorbačiovo mitą ir padėtį Ukrainoje

– Kodėl?

– Nežinau, nes tai buvo tikrai laiminga diena. Aš žiūrėjau filmą auditorijos akimis ir jaučiau auditoriją. Jausmas – kaip įtempta styga. Aš išgyvenau tai, ką išgyveno žmonės, sėdintys šalia manęs. Iš premjeros išėjau kupinas didelių įspūdžių. Tai viskas, ką galėčiau pasakyti. Man atrodo, kad filmas taip palietė, sujaudino visus, kad sudėtinga po filmo ir kalbėti. Buvo labai jausminga atmosfera ir didelis įspūdis, jį sudėtinga perduoti dabar.

– Esate kalbėjęs, kad vienas iš jūsų tikslų kuriant filmą, kad tas keturias valandas, kol trunka filmas, nesvarbu, kokios tautybės žmogus žiūrėtų jį, kad jis pasijustų lietuviu. Ar jums pavyko pasiekti šį tikslą?

– Lietuvoje – taip, bet užsienyje – man sudėtinga pasakyti. Amsterdame buvo taip, bet pažiūrėsime. Filmas dar bus rodomas visame pasaulyje. Pamatysime, kaip bus. Dabar turiu daug kvietimų į įvairius festivalius, norime parodyti ir per televiziją. Tai ne tik Lietuvos istorija, filme paliečiamas globalus klausimas – kodėl mes gyvename, kam gyvename, dėl ko, kas svarbu šiame gyvenime?

Tai ne tik Lietuvos istorija, filme paliečiamas globalus klausimas – kodėl mes gyvename, kam gyvename, dėl ko, kas svarbu šiame gyvenime?

– Viename interviu esate sakęs, kad skirtingos tautos, žlungant Sovietų Sąjungai, elgėsi skirtingai. Kuo ypatingas yra lietuvių elgesys?

– Jūs žinote istoriją – Lietuva pirmoji paskelbė, arba atkūrė, nepriklausomybę ir kartu tam tikra prasme sugriovė Sovietų Sąjungą. Dar daugiau – pakako sugebėjimo, kultūros, kantrybės, gilaus mąstymo pusantrų metų pasipriešinti. Pasipriešinti tam negailestingam, žiauriam, klastingam režimui, išgyventi esant situacijai, kai armija, tankai, šarvuočiai nuolat šmirinėjo jūsų akyse, taip pat sugebėti nepaversti šios zonos į karo veiksmų zoną ir išsaugoti savo tautą, kas ne visada vyko kitose šalyse. Tikrai buvo verta ir tai yra pasaulio politika, sugebėjimas, kova, tai buvo priešprieša. Ir ši priešprieša baigėsi pergale.

Tai iš tikro retas atvejis, kai trijų milijonų tauta stojo prieš didžiulę imperiją ir pasiekė savo tikslus. Aš suprantu, kad tuo metu susiklostė tam tikros aplinkybės, bet buvo ir sugebėjimas, intelektas ir tikrai reikia vertinti žmones, kurie tuo metu vadovavo valstybei. Ne tik Vytautas Landsbergis, bet ir kiti žmonės, kurie buvo greta jo, kurie buvo parlamente, kitose svarbiose valstybės valdymo vietose, postuose, ir tauta, kuria rėmėsi šie žmonės, – jie visi buvo vieningi, jie visi siekė savo tikslų ir norėjo būti laisvi. Man atrodo, tam tikra prasme ši istorija ateina iš tolimos praeities, iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, iš to amžino pasipriešinimo Maskvos Kunigaikštystei, Žečpospolitos, iš kitų laikų. Tai svarbu istorijai.

Aš suprantu, kad tuo metu susiklostė tam tikros aplinkybės, bet buvo ir sugebėjimas, intelektas ir tikrai reikia vertinti žmones, kurie tuo metu vadovavo valstybei

– Filmas ekranus pasiekė būtent dabar, kai Rusija demonstruoja agresiją prieš Ukrainą, kelia savo saugumo reikalavimus Vakarų pasauliui. Jūs pats esate ukrainietis, ar bijote Rusijos?

– Žinote, yra toks rusiškas posakis – bijai vilko, neik į mišką. Ką galėčiau jausti pastaruoju metu? Svarbiausia, kad priešas visuomet stengiasi tave įbauginti ir būtent tuo paveikti, bet reikia suvokti, kad tai viso labo tik gąsdinimai. Drąsa nugali baimę. Reikia nebijoti, reikia žinoti, ką darai ir ką daryti. Aš V. Landsbergiui uždaviau klausimą ir filme tas yra – ar buvo baisu? Ir jo atsakymas buvo „Ne. Buvo skaudu, kai mes sužinojome, kad žūsta žmonės, bet baisu nebuvo. Jeigu būtų buvę baisu, nieko nebūtų pavykę.“

– Jūs filme paneigiate Vakaruose įsišaknijusį mitą apie Michailą Gorbačiovą kaip netobulą, bet kažkuria prasme kilnų politiką. Kokį jūs pamatėte Gorbačiovą?

– Aš nieko nepaneigiu, aš tik sakau tai, kas buvo. Tai buvo tam tikras mitas, jis buvo sukurtas ir yra vis dar palaikomas, o Gorbačiovas ir pats apie save kalba. Jis kalba apie tai, kaip jį iš Stavropolio pakvietė į Maskvą 1980-aisiais, jis sako: „Sėdžiu aš viešbutyje Maskvoje ir klausiu savęs, ką aš čia veikiu. Ten aš buvau caras ir Dievas, o čia aš kas?“ Ir tai sako žmogus, kuris buvo perestroikos įkvėpėju, žmogus, kuris atvedė Rusiją į viešumą. Tai juokinga. Man atrodo, jis paprasčiausiai atliko tam tikrą vaidmenį, kaip ir kiekvienas toje sistemoje. Jis atliko savo vaidmenį ir atkreipkite dėmesį, kad po to, kai jis neteko valdžios, o ją atidavė savanoriškai, jis prarado viską. Jis nustojo būti politiku, jis net bandė tapti Rusijos prezidentu, dalyvavo rinkimuose, bet jo reitingas buvo 5 proc. Tai juokinga. Jo populiarumas – paprasčiausia propaganda. Jo populiarumas dar rėmėsi tuo, kad labai daug žmonių buvo papirkti to, kad ši Kremliaus siena staiga pasiūlė žmogiškąjį veidą, kaip sakoma. Jis šypsosi, kalba, turi žmoną, yra įdomus žmogus, o ne kažkoks pilkas asmuo iš Stanley Kubricko filmo „Daktaras Streindžlavas“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt