Kultūra

2022.01.15 13:30

Toma Gudelytė. Neapolio gidas pagal Sorrentino: „Po tėvų mirties išgelbėjo miestas, kinas ir Maradona“

Toma Gudelytė, vertėja, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2022.01.15 13:30

Šių metų Italijos kandidatas siekti „Oskaro“ tarptautinių filmų kategorijoje – autobiografinė Paolo Sorrentino kino juosta pavadinimu „Tai buvo Dievo ranka“ (it. „È stata la mano di Dio“, 2021), kurį dar būtų galima išversti kaip „Tai buvo Diego ranka“.

Nors kiek pažįstantys Neapolį ir neapoliečius žino: šio miesto garsenybių panteone viešpatauja ne kas kitas, o Diego Armando Maradona, vienas garsiausių visų laikų futbolo žaidėjų, pramintas būtent Mano de Dios, Dievo Ranka. Tokią pravardę argentinietis pelnė 1986-ųjų pasaulio čempionate dėl nepamirštamo įvarčio ranka į Anglijos rinktinės vartus. Pateisindamas savo neleistiną smūgį, Maradona tada pareiškė: ten buvau ne aš, o Dievo ranka.

Naujame P. Sorrentino filme režisieriaus alter ego Fabietto Schisa su broliu nekantriai laukia žinių apie Maradonos prisijungimą prie „Napoli“ klubo ir, įsilieję į sirgalių minią, skuodžia gyvai išvysti pirmųjų futbolo dievuko treniruočių San Paolo stadione, šiandien pervadintame Maradonos garbei. Būtent jis – Dievo Ranka – išgelbsti filmo protagonistą, ir jaunąjį Paolo Sorrentino, nuo mirties: užuot važiavęs su tėvais į užmiestį, jis vyksta į Empolį žiūrėti rungtynių. Tą dieną tėvai žūsta apsinuodiję smalkėmis nuo kūrenamos krosnies.

Tomos Gudelytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“


Tie, kas viliasi išvysią dar vieną sorentinišką „Didį grožį“ (it. „La grande bellezza“), 2014-aisiais pelniusį italų režisieriui pirmąjį „Oskarą“, veikiausiai kiek nusivils. Pasakojimo ritmas čia lėtesnis, personažai ne tokie ryškūs ir šaržuoti, nors pietietiško kolorito tikrai netrūksta: Fabietto mama mėgsta pajuokauti ir iškrėsti kaimynėms ne tokių jau nekaltų pokštų. Apie šį mamos bruožą režisierius yra pasakojęs pusiau autobiografinėje knygoje „Tony Pagoda ir jo bičiuliai“ („Tony Pagoda e i suoi amici“, 2012), kupinoje melancholiško humoro ir meilės vaikystės miestui.

„Didis grožis“ vaizdavo sapnišką, nuo konkretaus laiko atitrūkusią Romą su jos didingais pastatais, barokiniais fontanais ir Karakalos termų griuvėsiais, po kuriuos vaikštinėja feliniškoji žirafa ar šėlsta dekadentiška sostinės aukštuomenė, o „Dievo rankoje“ kuriama kitoniška, intymesnė potyrių erdvė – pinama savita miesto mitologija ir asmeninė režisieriaus šeimos drama. Nors nepamirškime, kad atsiimdamas savo pirmą „Oskaro“ statulėlę P. Sorrentino už įkvėpimą dėkojo būtent Diego Maradonai. Futbolo žaidėjas, beje, yra vaidinęs Sorrentino filme „Jaunystė“ („Youth“, 2015) – interpretavo save.

„Diego mėgo sakyti, kad futbolas – tai žaidimas, paremtas triukais: apsimeti judąs kairėn, o tada staigiai pasuki į dešinę. Lygiai tas pas ir kino mene“, teigia P. Sorrentino. Naujasis režisieriaus darbas – kaip tik toks, tik spėkite paskui varinėjamą kamuolį. Filmo pradžia suklaidins ne vieną.

Pirma pasakojimas įveda mus į išties magišką atmosferą: teta Patricija, belaukdama autobuso, sutinka šventąjį Januarijų, Neapolio globėją, ir šis prabangiu automobiliu ją nuveža pas munaciello, vaiką vienuoliuką, tūnantį apleistuose baroko rūmuose. Munaciello palaiminimas leis vaikų susilaukti trokštančiai moteriai pagaliau pastoti. Scena hipnotizuoja savo stilistika: personažus nušviečia ant medinių grindų gulintis žaižaruojantis šviestuvas, menantis senojo Neapolio ir jo aristokratijos prabangą.

Vaikas vienuoliukas yra viena iš unikalaus neapolietiško folkloro būtybių, miesto požemių vaiduoklis ar savotiškas namų kaukas, mėgstantis lankytis senuose griuvėsiuose ir apleistose abatijose. Munaciello įkūnija prietarų ir religingumo sampyną, o jo kilmė siejama su senuoju požeminių cisternų šulininkų (it. pozzari) amatu: pogrindžių tuneliuose didžiają gyvenimo dalį praleisdavę darbininkai tapdavo kuproti, pusakliai ir luoši.

Požeminis Neapolis nėra šiaip pramanas turistams – tai savotiška šio miesto kvintesencija: paklaidžioti jo požeminiais urvais ir katakombomis, menančiomis dar senovės graikų laikus, netgi įdomiau nei brautis pro lankytojų srautus centrinėse gatvėse, užverstose prakartėlėmis ir suvenyrais.

Šią vasarą man nusileidus į įspūdingas Šventojo Januarijaus katakombas atmintyje iškilo Italo Calvino „Nematomi miestai“. Neabejoju, kad aprašydamas įsivaizduojamas Izaurą, Laudomiją ar Bersabėją I. Calvino mąstė būtent apie Neapolį ir jo unikalią urbanistinę bei religinę tapatybę. Neapolį išties sudaro du – gyvųjų ir mirusiųjų, tamsos ir šviesos – miestai, glaudžiai susiraizgę ir papildantys vienas kitą.

„Gyvųjų Euzapija ėmėsi kopijuoti savo pačios požeminę kopiją. Sakoma, esą taip nutinka ne pirmą kartą – iš tiesų viršutinę Euzapiją pagal savojo miesto pavyzdį pastatė mirusieji. Sakoma, esą šiuose miestuose dvyniuose jau neįmanoma atskirti, kurie iš gyventojų yra gyvieji, o kurie – mirusieji“ (I. Calvino). Ir nors I. Calvino Markas Polas perspėja totorių imperatorių Kublai Chaną, kad nederėtų painioti miesto su jo aprašymu, ryšys tarp vieno ir kito egzistuoja.

Dar senovėje žmonės tikėję greta Neapolio esant įėjimą į Hado karalystę, antikos pragarą, pasak Vergilijaus, stūksantį priešais Averno ežerą. Pats Vergilijus, beje, taip pat ilsisi Neapolio Piedigrottos kvartale. Vokiečių etnologas Ulrichas van Loyenas, vienas žymiausių Skaistyklos sielelių kulto Neapolyje tyrinėtojų, pastebi, kad mirusiųjų garbinimas sietinas su ypatinga geografine miesto padėtimi: gyvenimas šalia grėsmingojo Vezuvijaus neišvengiamai paženklino vietinius trapumo nuojauta, o drauge – fatališku gyvenimo džiaugsmu.

Tai patvirtina ir gausiai po senamiesčio skersgatvius ir kiemelius išsibarstę tabernakuliai ir šventųjų skulptūrėlės. Vezuvijus neapoliečiams yra rūsti, aikštinga, bet sava dievybė, kuriai meldžiamasi ir atnašaujama ir kurios mirtį po paskutinio išsiveržimo 1944 metais taip įtaigiai aprašė Curzio Malaparte romane apie Neapolį „Oda“.

„Tai buvo Dievo ranka“ yra filmas mirusiesiems atminti. Režisierius įvairiuose interviu prisipažįsta, kad tėvų netektis paauglystėje jam buvo sukrečiantis lūžis, skausmingas ir baisus suvokimas. P. Sorrentino tvirtina: „Mane tada išgelbėjo Neapolis, kinas ir Maradona.“ Jo kartai futbolas buvo mistinė ir gelbstinti patirtis, turint omenyje tuo metu vykusias mafijos klanų kovas ir camorra viešpatavimą, aprašytus kito neapoliečio Roberto Saviano.

Viena skaudžiausių filmo scenų – ligoninės morge pratrūkstantis Fabietto, rėkiantis „jie neleidžia man jų pamatyti!“ Išgedėti mirusiuosius apraudant jų kūnus – sena išlydėjimo ritualo dalis. Nesudalyvavus šiame rituale atsisveikinama tik iš dalies.

Kartais ne iki galo atsisveikinama ir su gyvaisiais, juk mirtis būna ne tik fizinė: gražuolė teta Patricija, filmo pradžioje palaiminta munaciello, galiausiai atsiduria psichiatrijos ligoninėje ir virsta tolimu vaikystės miražu. Ši ekscentriška moteris – taip pat savotiška dievybė, deivė, priklausanti antgamtiškam Neapolio pasauliui, besiblaškanti tarp mirtingųjų, lyg nerastų sau vietos. Būtent ji yra pirmoji Fabietto mūza ir slapta meilė.

Šeimai atostogaujant Kaprio saloje, Patricija išsirengia nuogai ir kaitinasi saulėje ant jachtos denio, kol apstulbę namiškiai varsto ją priekaištų ir nuostabos žvilgsniais. Tą akimirką Patricija yra laisva undinė, homeriškoji sirena Partenopė, kurios bangų išmestą kūną kadaise, anot legendų, rado Neapolio žvejai ir palaidoję paskelbė miesto globėja gerokai anksčiau už šventąją Bažnyčios vyriją. Neapolio žmonės dar ir šiandien vadina save partenopiečiais, o Kaprį – undinių žeme.

Lankydamas tetą ligoninėje, Fabietto sakosi tikįs ją sutikus šventąjį Januarijų, tikįs stebuklu. Nes riba tarp tiesos ir vaizduotės galop ne tokia jau svarbi. Svarbi mūsų pačių susikurta mitologija ir tikėjimas kūrybinėmis galiomis. Sorrentino Neapolis yra subtili kinematografinė vizija, vedanti mus fragmentiškais atsiminimų pakraščiais, kur susilieja meilė futbolui, prietarai ir paauglystės traumos.

Išvykdamas iš Neapolio Fabietto taip pat sulaukia savojo stebuklo: jam pravažiuojant traukiniu vienoje iš Romos provincijos stočių apsireiškia – lyg pažadas – tas pats vienuoliukas – drąsi ir kiek nutrūktgalviška jaunojo Sorrentino svajonė tapti kino režisieriumi netrukus išsipildys.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt