Kultūra

2021.12.09 13:11

Įgimta plaštakų liga panevėžiečiui nesutrukdė tapti talentingu dailininku

Vesta Tizenhauzienė, LRT TELEVIZIJOS laida „Labas rytas, Lietuva“, LRT.lt2021.12.09 13:11

Panevėžietis Aurelijus Sabaliauskas gimė turėdamas retą apsigimimą, vadinamą ektrodaktilija (bedelnyste). Tai yra įgimtas plaštakos nesuaugimas, kai žmogui trūksta vidurinių rankų pirštų, o likę šoniniai – suaugę. Ši fizinė negalia, dar vadinama krabo žnyplių sindromu, Aurelijaus šeimą persekiojo iš kartos į kartą.

Tačiau net ir turėdamas šią ligą panevėžietis sako visuomet svajojęs piešti, o labiausiai jį įkvėpė dėdė, kuris taip pat buvo gimęs su šia negalia.

Negalia neužtemdė kūrybinio talento: plaštakos pirštų neturintis Aurelijus kuria įspūdingus portretus

„Mano mamos brolis, dabar jau iškeliavęs anapilin, labai gražiai piešdavo. Būdamas vaikas, dažnai lankydavausi jo namuose ir negalėdavau atsistebėti jo talentu taip piešti. Su baltu pavydu stebėdavau tą procesą. Kai dėdė iškeliavo, tik tada išdrįsau pabandyti ir aš. Net neabejoju, kad talentą paveldėjau būtent iš jo“, – pasakojo 44-erių A. Sabaliauskas.

Nors vaikystėje Aurelijus vis dažniau paimdavo pieštukus ir piešdavo pasakų personažus ar kopijuodavo veiksmo filmų herojus, tačiau savo kūrybos taip ir nedrįsdavo niekam parodyti. Viską aukštyn kojomis apvertė įvykis trečioje klasėje, kai už neatliktus namų darbus mokytoja jam įrašė dvejetą.

„Dar ir dabar pamenu, kaip tada supykau ant mokytojos. Kai ji per pertrauką išėjo iš klasės, aš paėmiau ir nupiešiau jos portretą, palikau jį ant mokytojos stalo. Aš ją nupiešiau gražiai, tikrai kūrinyje pykčio neliejau, – juokėsi Aurelijus. – Grįžusi mokytoja paklausė, kieno tai darbas, prisipažinau. Ji liko labai sužavėta, o tąkart aš supratau, kad tikrai noriu piešti, ir man tai buvo tarsi paskatinimas.“

Aurelijaus piešiniai akivaizdžiai pralenkdavo kitų bendraklasių piešinius. Paauglystėje jis stebino kaimynus kreida pieštais įspūdingo dydžio paveikslais ant asfalto, visi lipdavo jų žiūrėti iš viršutinio daugiabučio aukšto. Tačiau vėliau, pradėjęs mokytis ir dirbti, Aurelijus nuo šios veiklos atsiribojo. Ir tik praėjus kuriam laikui, paskatintas artimo žmogaus, panevėžietis vėl pradėjo piešti.

„Po septynerių metų pertraukos paėmiau vėl pieštukus. Maniau, kad reikės visko mokytis iš naujo, tačiau jau po pirmo prisilietimo prie popieriaus supratau – įgūdžių nepraradau. Nusprendžiau pieštus portretus įkelti į socialinius tinklus ir net pas netikėjau, kad pradės plaukti tiek užsakymų iš visos Lietuvos“, – džiaugėsi vyras.

Aurelijus taip pat sulaukė daugybės pasiūlymų dalyvauti įvairiose šventėse ir ten piešti žmonių šaržus. Ypač tokia paslauga populiari vestuvėse. Tačiau dažniausiai vyras piešia namuose iš nuotraukų, o didžiausiu įkvėpimu tampa tuo metu skambanti roko muzika.

„Piešti tiesiogiai reikalauja labai daug kantrybės, ne man, o klientui. Išsėdėti kelias valandas vienoje vietoje ir išlaikyti žvilgsnį nėra lengva. Piešiniuose visada siekiu tiksliai perteikti žmogaus emocijas ir bruožus, todėl piešti iš nuotraukų man labiau priimtina“, – tvirtino dailininkas.

Iš Aurelijaus piešinių tikroviškai žvelgia vyrai, moterys, garbaus amžius sulaukę senoliai, vaikai, įvairių profesijų žmonės, žinomi verslininkai ar politikai.

„Akimis nuskenuoju veidą, pajaučiu, koks tai žmogus. Tada mane užplūsta emocijos ir pradedu piešti, veda pati ranka. Nespalvotą portretą nupiešiu per vieną ar du vakarus, spalvotas užtrunka šiek tiek ilgiau“, – pasakojo panevėžietis.

Aurelijus neslepia dažnai sulaukiantis smalsių žvilgsnių į jo rankas. Neretai pasipila ir klausimai, kaip jam pavyksta piešti praktiškai neturint pirštų. Tačiau vyras visuomet turi pasiruošęs atsakymą.

„Aš tada paklausiu jų, o kaip jums taip nepavyksta, juk jūs pirštus turite, – juokėsi Aurelijus. – Mano negalia visiškai netrukdo nuveikti gyvenime gražių dalykų. Visada sakau, jei tavyje gyvena noras, viską gali pasiekti, žinoma, čia nemažai prisideda ir paveldėtas talentas“, – šypteli Aurelijus.

Įgimtą ligą paveldėjo ir Aurelijaus dukra Rusnė. Mergaitei dabar penkeri, tačiau ji taip pat jau seka tėčio pėdomis ir visus stebina savo piešiniais.

„Man, kaip tėčiui, begalinis džiaugsmas stebėti, kad mano dukrytė taip anksti pradėjo piešti. Labai dažnai tenka sulaukti pagyrų tiek iš darželio auklėtojų, tiek iš draugų, kad ji savo kūryba jau pralenkia bendraamžius ir jai negalia visai netrukdo“, – džiaugėsi dailininkas.

A. Sabaliauskas pasakoja labai mylintis vaikus, ypač sergančius, likimo nuskriaustus. Dailininkas neslepia turintis ir svajonę, susijusią su vaikais, kurią norėtų įgyvendinti televizijos projekte.

„Labai svajoju apie projektą televizijoje. Pieščiau žymių žmonių portretus, paskui gali būti aukcionas, ar žiūrovai norės įsigyti, o galbūt ir pats piešinyje pavaizduotas žmogus. Norėčiau, kad visos šios lėšos būtų pervestos į fondą vaikams, sergantiems vėžiu ar likusiems be tėvų“, – apie savo svajonę pasakojo Aurelijus.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt