Kultūra

2021.12.06 16:53

Mirė žinomas Kėdainių krašto istorikas, archeologas Algirdas Juknevičius

Eglė Kuktienė, rinkosaikste.lt2021.12.06 16:53

Kėdainius šiandien sukrėtė skaudi žinia – Anapilin iškeliavo žinomas krašto istorikas, archeologas, Krašto kultūros premijos laureatas Algirdas Juknevičius. Tikras savo srities specialistas, nepaliaujamai ir giliai nagrinėjęs mūsų krašto archeologiją ir istoriją, A. Juknevičius bus atsimenamas kaip vienas iškiliausių šių laikų kraštiečių.

Savo mintimis apie Algirdą Juknevičių, kaip žmogų, kaip draugą, kaip kolegą, dalijasi istorikas Vaidas Banys.

„Labai sudėtinga apie Algį kalbėti. Viskas taip netikėta, dar nesusigulėjo ta žinia, tas faktas, kad jo jau nebėra su mumis.

Atrodo, kad čia pat grįšiu, įžengsiu į kabinetą, o jis ten lauks. Pakels akis, paklaus manęs, ką manau apie vieną ir kitą problemą. Į vieną numos ranka, kitą įvertins, kaip nuostabų ir svarbų dalyką.

Pasėdėsim, pasiginčysim, ieškosime diskusijose tiesos.

Algis buvo vienas iš nedaugelio žmonių, su kuriuo buvo galima pasikalbėti apie istorinius, archeologinius reikalus. Pirmiausia, jei iškildavo koks klausimas, jei gimdavo kokia mintis ar idėja – eidavau pas Algį.

O ką dabar reikės daryti? Sunku net suvokti, kaip reikės dirbti toliau…

Algis turėjo savo tvirtą charakterį. Visi, kas su juo yra bendravę, pasakys, kad jis buvo turintis labai tvirtą, aiškią savo nuomonę, kartais net kategorišką ir užsispyrusią.

Tačiau jis buvo argumentų žmogus.

Mudu dažnai su juo ginčydavomės, bet tie ginčai būdavo nepaprastai konstruktyvūs ir našūs. Su juo buvo galima sėdėti valandų valandas, ginčytis, diskutuoti, nagrinėti.

Jei argumentai būdavo tvirti ir pagrįsti, Algis, jei ir nepakeisdavo savo nuomonės, tai bent jau ją sušvelnindavo, ir visuomet įvertindavo kito žmogaus pastangas pagrįsti savo požiūrį.

Kaip žmogus jis visuomet buvo pasiruošęs padėti. Nuoširdus. Nepaprastas optimistas.

Jei manęs kas kada gyvenime paklaus, ar pažinojau tikrą optimistą – įvardysiu Algį.

Kad ir kas benutiktų, kad ir pats matydavo, jog jau nieko gero nėra, situacija bloga iki negalėjimo, jis vis tiek sugebėdavo rasti ten kažką gero.

Visuomet labai žavėjausi ta jo savybe.

Jis buvo optimistas iki kaulų smegenų, tikėjo, kad gali pakeisti nepakeičiamą, pajudinti nepajudinamą. Turbūt tai ir buvo jo stimulas eiti pirmyn.

Jis nebuvo technologijų žmogus, nors naudojosi jomis tiek, kiek reikia darbui, ir buvo joms gana imlus.

Telefoną jis įsigijo, o gal jam padovanojo, kai buvo pirmoji nelaimė su koja. Norom nenorom teko jam susidraugauti su tuo telefonu, ir tai įvyko gana neseniai.

Iki tol jis ir automobilio atsisakydavo, keliaudavo dviračiu.

Nepripažino tų socialinių tinklų, bendravimui naudojo „Skype“ programą, net tada, kai ją jau išstūmė kitos susirašinėjimo programėlės.

Jis atsisakydavo tos technologijos pusės, kuri tapo popsu, atsidavė pigumu.

Apie Algį kalbėti galima ilgai. Jis yra tokia asmenybė, kad apie jį norint papasakoti neužtektų ir visos savaitės.

Aš negaliu apsakyti, koks didžiulis nuostolis visiems Kėdainiams, visai istorijai, Kėdainių pažinimui, yra jo netektis. Ji tiesiog neišmatuojama, protu nesuvokiama, neįmanoma jos nusakyti.

Matau prieš akis jį, jo knygų spintą, rankraščius, brėžinius. Jam dar 100 metų gyventi reikėjo, kad jis perduotų savo sukauptas žinias, viską, ką per tuos metus ištyrė, atrado ir sužinojo.

Jam pati branda tik atėjo, tik neseniai jis ėmė rašyti knygas, kelias išleido, bet… Tai tebuvo pradžia. Jis tik pradėjo savo didelį darbą, o jo jau nebėra…

Ši netektis yra tiesiog neaprėpiama. Labai užjaučiu jo šeimą, artimuosius, draugus ir visus Kėdainius, nes netekome nepaprastai didžio žmogaus“.

Apie Algirdą Juknevičių

Algirdas Juknevičius gimė 1954 m. gruodžio 20 d. Aukštųjų Kaplių kaime, Kėdainių rajone. Baigė Kėdainių antrąją vidurinę mokyklą. Vilniaus universitete 1977–1982 metais studijavo istoriją ir archeologiją. Apgynė diplominį darbą „Vilniaus Žemutinės pilies senojo arsenalo archeologiniai tyrinai“. Jo mokytojai buvo garsūs istorikai ir archeologai – prof. E. Gudavičius, prof. P. Dundulis, doc. P. Kulikauskas.

Baigęs universitetą, archeologo karjerą pradėjo Paminklų restauravimo ir projektavimo institute, Kauno skyriuje: kasinėjo Pažaislio vienuolyno, Šv. Gertrūdos bažnyčios, Kauno pilies prieigose, taip pat tyrė XVI–XVII a. namų kompleksą Daugirdo gatvėje, Šeduvos (Radviliškio r.) senąją turgaus aikštę ir tame pačiame rajone esantį etnografinį Kleboniškių kaimą.

1985–1987 m. A. Juknevičius dalyvavo Maskvos MA organizuotoje ekspedicijoje Vidurinėje Azijoje. Ten kasinėjo antikos laikų Ajaz-Kala miesto, buvusioje Chorezmo valstybėje, liekanas.

1984 m. A. Juknevičius pradėjo kasinėti Kėdainių senamiestį, o nuo 1991 metų jį kasinėja sistemingai. Nuo 1995 metų dirba archeologu Kėdainių krašto muziejuje.

Kėdainiai archeologą domino todėl, kad yra specifinis Lietuvos miestas, kuris kūrėsi ir augo LDK didikų Radvilų ir Kiškų privačios iniciatyvos dėka, kad miestas formavosi tenkinant didikų ekonominius, politinius ir dvasinius interesus bei ambicijas, kad jame buvo puoselėtos protestantiškos vertybės ir tuo Kėdainiai išsiskiria iš kitų Lietuvos miestų. Be to, Kėdainiai buvo vienas racionaliausiai planuotų ir geriausiai tvarkomų miestų LDK.

Miestų archeologijoje A. Juknevičiui patiko tai, kad ji turi taikomąjį pobūdį – atkastus pamatus, rūsius, gatvių ir kiemų grindinius galima restauruoti ir pritaikyti naujai paskirčiai.

A. Juknevičius dalyvaudavo respublikinėse ir tarptautinėse archeologų konferencijose, yra 50-ties mokslinių ir populiarių straipsnių autorius. Istoriją ir archeologiją populiarinančius straipsnius daugiausia skelbė vietinėje žiniasklaidoje, nes buvo įsitikinęs, kad kėdainiečiai turi žinoti savo miesto ir krašto istoriją.

Archeologas tikėjo, kad publikacijos iš dalies padeda ugdyti kraštiečių pilietinę savimonę.

A. Juknevičius buvo kelių edukacinių projektų bendraautoris. Projektą „Nevėžio lygumos kraštovaizdis, senieji keliai ir dvarvietės“ paruošė su Kėdainių dailės mokyklos pedagogais ir moksleiviais, o projektą „Žinomi, bet nepažįstami“ – su Lenkijos paribio fondu.

Pagal pastarąjį projektą su Kėdainių mokyklų moksleiviais kasinėjo žydų ritualinio pastato, vadinamojo „skerdiko namo“, liekanas.

1999–2001 metais dėstė archeologijos kursą Kauno aukštesniosios technikos mokyklos statybininkų-restauratorių specializacijos studentams.

1999 metais jam įteikta Krašto kultūros premija už 15 metų archeologinius kasinėjimus Kėdainių senamiestyje, miesto istorijos tyrinėjimą ir populiarinimą, už dalyvavimą mokslinėse konferencijose ir edukacinę veiklą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt