Kultūra

2021.12.07 20:15

Moderni koncertų salė išdygo Bavarijos glūdumoje: apie žilus plaukus, kuriuos operos solistui kainavo ši avantiūra

Rasa Murauskaitė, Julijus Grickevičius, LRT KLASIKOS laida „Pakeliui su klasika“ , LRT.lt2021.12.07 20:15

Nedideliame Blaibacho miestelyje, Bavarijos glūdumoje, prieš septynerius metus išdygo moderni koncertų salė, į ją šiandien plūsta ryškiausios muzikos pasaulio žvaigždės. Didžiulio entuziazmo apimtas, šį projektą inicijavo ir salę 25-erius metus valdyti įsipareigojo operos solistas, kultūros vadybininkas Thomas Baueris.

Apie milijoną, kurį salei pastatyti turėjo rasti pats pašnekovas, žilus plaukus, kuriuos jam kainavo ši avantiūra, ir kodėl Blaibacho koncertų salėje bilietai gali būti brangesni negu Miuncheno filharmonijoje – Julijaus Grickevičiaus ir Rasos Murauskaitės pokalbis su T. Baueriu.


Julijus Grickevičius: Pradedant nuo pradžių, gal galėtumėte papasakoti apie save? Apie savo profesinį gyvenimą?

– Tiesą sakant, esu gana paprastas vaikinas, gimęs čia, Bavarijos miškuose, labai sename name, kuriame nebuvo vandentiekio. Dėl daugybės sėkmingų atsitiktinumų vėliau Rėgensburge, kuris yra arčiausiai šių vietų esantis didelis miestas, gavau gerą muzikinį išsilavinimą.

Studijavau dainavimą, tad tapau operos solistu, taip pat kamerinės muzikos atlikėju, galiausiai – ir vokalo dėstytoju. Šiandien dar vadovauju savo akademijai Darmštate, kur mokosi apie 2 tūkstančius studentų. Na, ir turiu keistų pomėgių, tokių, kaip, pavyzdžiui, koncertų salių statymas (juokiasi). Dėl to nuolatos patenku į bėdą, bet būtent to rezultatas yra tai, kad čia, Blaibache, galime klausytis nuostabių koncertų.

Rasa Murauskaitė: Kadangi jau paminėjote savo keistą hobį statyti koncertų sales, turiu pasakyti, kad nepaprastai keista rasti tokią koncertų salę mažame miestelyje, vidury Bavarijos miškų. Papasakokite apie šios idėjos gimimą. Kodėl nusprendėte, kad čia, Blaibacho miestelyje, kuriame gyvena apie 2 tūkstančius žmonių, reikalinga koncertų salė?

– Prieš 50 metų, kai gimiau, situacija kaimiškose vietovėse buvo visiškai kitokia. Manau, taip buvo todėl, kad skyrėsi žmonėms prieinami informacijos šaltiniai. Nesvarbu, kurioje Europos vietoje, žmonės, gyvenę kaime, turėjo mažiau informacijos nei didelių miestų gyventojai. Jų aplinka, gyvenimo būdas buvo kitokie. Manau, kad šiandien šio skirtumo nebėra. Nesvarbu, gyveni Vokietijoje ar Lietuvoje, net ir mažame kaimelyje gyvenantys žmonės turi internetą ir žino, kas vyksta pasaulyje, jie dirba, prisideda prie visuomenės gerovės.

Būtent todėl, mano nuomone, jiems turi būti pasiūlomas ir tikras, kokybiškas menas. Žmonės turi teisę gauti visas gėrybes, kurias tik visuomenė gali pasiūlyti – tokias kaip medicinos paslaugos ir panašiai. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl nusprendžiau, kad ir aš turiu padaryti ką nors gero visuomenei. Kadangi esu gimęs šiuose kraštuose, mačiau, kaip smarkiai jie pasikeitė, kaip sparčiai viskas vystosi. Tačiau, kalbant apie meną, čia jis vis dar apsiribodavo liaudies dainomis, kurios yra nuostabi tradicinio meno dalis, bet tikiu, kad visoje Europoje aukštosios kultūros pasiekiamumas kaimo vietovėse turėtų būti geresnis – ne tik muzikos, tačiau ir literatūros, vizualiųjų menų.

J. Grickevičius: Pasikalbėkime apie praktinę pusę. Taigi, gimsta idėja – ir kas po to? Kaip jūs argumentavote, kad koncertų salė čia turėtų būti pastatyta? Kaip jūs gavote pinigų? Mes skaitėme, kad salei reikėjo maždaug 2,5 milijonų eurų. Jums juk buvo reikalingas architektas, projektas, paskui tą projektą turėjote integruoti į miestelio aplinką. Papasakokite trumpai apie šiuos procesus.

– Spėjau suprasti, kad koncertų salę pastatyti, rasti tam pinigų yra lengva. Gerokai sunkiau salę valdyti ir tuoj pasakysiu kodėl. Per pirmuosius dvejus metus sužinojau, kad, jeigu nori veikti sėkmingai, investuoti turi dvigubai tiek, kiek atsiėjo pastatas. Tą privalu turėti galvoje. Jeigu esi pakankamai protingas, visose civilizuotose Europos šalyse yra galimybių teikti pasiūlymus įvairioms programoms, kurios skirsto valstybės rėmimą miestų ar kaimų restruktūrizacijai. Pilna tam skirtų fondų.

Mes visų pirma teikėme projektą fondui dėl paramos miestelio centro rekonstrukcijai, kadangi kaip ir daugelyje kaimo vietovių daugybė namų čia, Blaibache, buvo tušti arba juose gyveno tik vyresnio amžiaus žmonės – miestelis neatrodė patrauklus jaunimui, kad jis čia apsigyventų. Tai buvo pirmas dalykas, kurį mūsų architektas Peteris Haimerlis padarė pirmiausia. Priežastis, kodėl aš pats esu čia, yra tai, kad nusipirkau patį seniausią Blaibacho namą, kuris skaičiuoja maždaug 500 metų. Pats gimiau panašiame name ir kadangi daugiausia laiko praleidžiu Berlyne, vis pagalvodavau, kad mano vaikai net negalės įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti gyvenimas tokioje vietoje.

Tad nusipirkau čia atostogų namą, kuriame galėčiau kartais apsilankyti. Tačiau nuo tada, kai tai padariau, tapau šios vietos dalimi ir gimė mintis imtis infrastruktūros atnaujinimo programos. Mums pasisekė ir laimėjome finansavimą, tai reiškė, kad projektui galėsime gauti nuo 60 iki 80 proc.reikiamų pinigų. Tačiau visų šių programų problema yra tai, kad vis vien turi sugalvoti, iš kur gauti likusius 20 ar 40 proc. O dar sunkiau buvo dėl to, kad mums prašyti tebuvo leista pusantro milijono, nors reikėjo dviejų su puse. Aš asmeniškai įsipareigojau surasti visus likusius pinigus. O mums reikėjo surinkti gerokai daugiau nei vieną milijoną eurų... Jeigu atidžiau į mane pažiūrėtumėte, pamatytumėte, kad turiu šiek tiek žilų plaukų. Jie visi atsirado būtent dėl to (juokiasi).

Turėjau rasti žmonių, kurie galėtų projektą paremti. Pats irgi atidaviau didžiąją dalį savo santaupų, surinktų per pastaruosius dešimtmečius. O svarbiausia, kad garantavau, jog valdysiu šią salę artimiausius 25-erius metus. Visiškai normalu, kad vietinė bendruomenė tokios salės negali valdyti, juk kyla klausimų, kaip tai padaryti, kaip rasti finansų? Didelė dovana bendruomenei buvo tai, kad ji gali naudotis sale, tačiau jai nereikia mokėti už šildymą, tualetinį popierių ir panašiai.

Pradedant kažką panašaus, privalu suprasti, kad prisiimi atsakomybę labai ilgam laikui. Mano nuomone, tik tada, jeigu pats esi įsitikinęs, kad toks projektas turi prasmę, gali taip rizikuoti. Jeigu nesi tikras 100 proc. ir tiesiog nori pabandyti paprašyti valstybės šiek tiek pinigų ir pažiūrėti, kaip pasiseks, – geriau to nedaryti.

Tiesą sakant, iš pradžių čia gyvenantys žmonės nebuvo patenkinti. Koncertų salės projektas jų nedžiugino – netgi vyko demonstracijos, balsavimas prieš. Tad, norėdamas pastatyti ką nors panašaus, turėjau daug ko išmokti apie politiką – regionų, Bavarijos žemės ir visos Vokietijos politiką. Manau, Lietuvoje politikai taip pat daug dėmesio skiria regionų plėtrai, tai labai madinga tema. Taip pat turėjau išmokti neargumentuoti kaip menininkas – tai klaida, kurią dariau projekto pradžioje. Vėliau su politikais ėmiau kalbėtis, lyg būčiau kas nors kitas.

J. Grickevičius: Pavyzdžiui kas?

– Reikia suprasti politikų kalbą. Tai, ką jie sako, ir tai, ką tu supranti, nėra tas pats. Žinoma, viskas dažniausiai sukasi aplink pinigus – nekalbama apie menines programas ar ką nors panašaus. Taip pat labai svarbi pati filosofinė idėja – ką tu nori pasiekti kaip politikas? Iš tikrųjų politikai tiesiog nori būti perrinkti – tai jiems svarbiausia.

Kai turėjome problemų dėl vietinių žmonių nepasitenkinimo, politikai buvo labai atsargūs. Jie sakė man: „Čia tavo reikalas. Pats turi viską išspręsti.“ Bet supratę, kad greičiausiai koncertų salės projektas bus sėkmingas, visi žymūs politikai iškart atvyko ir pradėjo garsiai kalbėti, koks tai puikus regionų plėtros pavyzdys.

Patrauklesnis miestelio centras sulaukia daugiau žmonių. Vien į koncertų salę per metus atvyksta apie 30 tūkst. lankytojų. Jie ne tik lankosi koncertuose, bet ir apžiūrinėja apylinkes, geria čia kavą, išsinuomoja nakvynę. Beje, nekilnojamojo turto, kuris dabar tapo „kažkuo ypatingas“, kainos pakilo – taigi, yra daug teigiamų pasekmių.

Bet kuris menininkas pasakytų, kad kiekvienas į menus investuotas euras sugrįžta dvigubai ar net trigubai, o politikai tik linkčioja galvomis, tarsi sutikdami, nors iš tikrųjų tuo netiki. Tam, kad jie tai suprastų ir patikėtų, turi jiems parodyti, turi eiti dar toliau ir rizikuoti tiek kaip privatus asmuo, tiek kaip menininkas, o ir finansiškai. Tada politikai tavimi pasitikės, nes paprasčiausiai galvos „jeigu jis toks pamišęs, arba išprotėjo, arba jo idėja iš tikrųjų turi racijos“.

R. Murauskaitė: Man labai patiko jūsų mintis, kad kaimo vietovėse gyvenantiems žmonėms turi būti prieinamos visos gėrybės, kuriomis gali džiaugtis miesto gyventojai, tokios kaip kokybiškas menas. Tačiau taip pat minėjote, kad daug žmonių buvo prieš šios koncertų salės atsiradimą. Kaip greit jums pavyko rasti auditoriją, kuri, kaip jau spėjome suprasti, šiandien yra gana didelė?

– Manau, kad geros idėjos bet kuriame sektoriuje pritraukia žmones. Visiškai nesireklamuojame – vienintelis dalykas, ką darome, tai išspausdiname koncertų programą. Nesutinku su tradicine kultūros vadybos samprata, esą, turi analizuoti tikslines grupes, suprasti, ko jos nori, ir tada dėlioti programą, tarkim, kad ji patiktų muzikos mylėtojams, jauniems žmonėms, šunų mylėtojams ar kam tik nori. Galvoju visiškai kitaip. Mano nuomone, svarbiausia suformuoti gerą programą. Labai labai gera programa randa savo publiką.

Nereikia formuoti į publiką orientuotos programos, reikia ruošti programą, kuri pritrauktų publiką. Normaliu metu, jei ne koronavirusas, vidutinis atstumas, kurį įveikia mūsų žiūrovai, yra 200 km. Svarbu suprasti – mano vizija ir tikslas buvo ne edukuoti vietinius žmones. Aišku, jeigu jiems įdomu, salėje laukiami visi, mes stengiamės juos prisikviesti. Tačiau mano iškeltas klausimas buvo, kaip pritraukti žmonių į šį miestelį, esantį pasaulio pakrašty, naudojant kitokius traukos objektus – ne viešbučius, ne SPA ir pan. Per meną taip pat galime traukti žmones, turistus – mums tai buvo labai svarbu.

J. Grickevičius: Norėčiau pasikalbėti apie ryškiausius jūsų programos aspektus, kadangi viename puslapyje matome vietinius ansamblius, o kitame – Pierre`ą Laurendą Aimardą ar Aleną Bashkirovą. Kaip formuojate programą? Kaip pritraukiate tokius žmones į tą, kaip pats sakote, „pasaulio kraštą“? Juk net ir kai kurie didieji festivaliai negali jų prisikviesti, kada tik panorėję, o čia mes matome P. L. Aimardą 200-ams žmonių... Beveik privatus koncertas.

– Pas mus atvyksta patys žymiausi pianistai, pavyzdžiui, Sokolovas, Uchida ir kiti. Netrukus pas mus lankysis Gidonas Kremeris – žodžiu, visi garsiausi menininkai, kuriuos esame įpratę girdėti didžiausiose pasaulio koncertų salėse. Kalbant apie vietinę bendruomenę, jiems yra leidžiama surengti apie 20–25 koncertus per metus ir aš su tuo visiškai nesusijęs. Arba organizuoji aukštos klasės koncertus, arba sakai – tai jūsų reikalas, skirtas vietinei auditorijai, o ne mano. Mano darbas yra pritraukti į Blaibachą pačius geriausius menininkus. Kaip tai padaryti?

Aišku, svarbu yra tai, kad pats esu menininkas. Manau, kad dėl to daug žymių muzikų manimi pasitiki, kai pristatau projektą. Ne visi juk dirba tik dėl pinigų. Žinoma, jiems vis tiek yra mokami geri honorarai, nors ne tokie, kaip, pavyzdžiui, Miunchene. Galiu jiems pasiūlyti bet kokias datas, kadangi mano rankose – 365 dienos metuose. Dažniausiai mano pasiūlymas skamba taip: „Galite atvykti bet kada, kada tik norite. Galbūt turite vienintelę dieną, kuri tinka? Galbūt yra tarpelis tarp koncertų ar kitą dieną ruošiatės koncertuoti Zalcburgo festivalyje ir jums reikia prieš tai apsigroti programą? Prašau!“ Ir žmonės sutinka.

Jiems patinka atmosfera čia, ji yra kitokia nei didžiosiose salėse. Kitas dalykas – mes jiems gerai mokame. Nuo tada, kai pradėjome koncertų salės projektą, daugeliu atžvilgių mano nuomonė pasikeitė. Iš pradžių galvojau, kad bilietų kainos turi būti visiems prieinamos, kad bet kas galėtų sau leisti ateiti į koncertą. Bet vėliau supratau, kad žmonės, kurie iš tikrųjų nori atvykti, sutinka sumokėti daugiau. Kartais mūsų kainos didesnės nei Miuncheno filharmonijoje. Bilietai į žymiausių menininkų koncertus gali kainuoti 90 ar 100 eurų ir normaliu metu viską išparduodame.

Taip pat turime pritraukę rėmėjų. Žinoma, su kiekvienu turi kalbėtis. Mecenatystė – specifinis dalykas. Neužtenka susidaryti auksinių, sidabrinių ir bronzinių rėmėjų sąrašo ir prašyti jų, kad duotų pinigų. Metų metais su jais kalbuosi, kviečiuosi, vaišinu gėrimais. Pirmiausia niekada neprašau pinigų – laukiu, kol patys pasiūlys. Jeigu matau, kad jie pasiruošę, tuomet jau tiesiai sakau – „nagi, jūs juk galite mums duoti daug pinigų“. Net ir per koncertus juokauju visų klausdamas – „kas turite pinigų?“.

Parodau į vieną ar kitą sakydamas, kad jis turi pinigų. Tada žmogus suglumsta, kažką numykia: „Taip, gal....“ Gerai, juk galime pasikalbėti vėliau. Tai tik juokeliai, bet praktiškai po kiekvieno koncerto kas nors prieina ir sako: „Gerai, nesu toks jau turtingas, bet duosiu jums 1000 eurų.“ Surenkame pinigų beveik po kiekvieno koncerto. Galbūt taip yra todėl, kad čia atmosfera šiek tiek atpalaiduojanti. Žmonės čia gerai jaučiasi.

J. Grickevičius: Norėčiau grįžti prie skaičių. Galbūt galite pasakyti, koks yra Blaibacho koncertų salės visų metų biudžetas? Kokios salės priežiūros išlaidos? Tam, kad įsivaizduotume, kiek kainuoja jos metinis išlaikymas.

– Tiesą sakant, tai nėra tiek daug, lyginant su tuo, ką darome, – pastaruosius dvejus–trejus metus per metus suorganizuojame apie 100 renginių. Planuodamas koncertą, kišenėje turiu 0 eurų, kadangi biudžeto neturime. Visus pinigus turiu surinkti. Procedūra atrodo taip: sukuriame mums patinkančią programą ir tada turime rasti pinigų. Tai rizikinga.

Jei norite skaičių, aišku, žinodamas, kokių nori menininkų, žinai ir kiek pinigų tau reikia. Kiekvienais metais mums prireikia šiek tiek daugiau nei 1 milijono eurų. Tai atrodo labai daug, kai neturi biudžeto. Žinoma, turime padengti tokius kaštus kaip šildymas, elektra ir taip toliau. Kita vertus, mums nereikia nuomotis salės. Kaip jau turbūt matėte, darbuotojų komanda taip pat labai maža – Aloyzia biure, aš ir dar keli žmonės, kurie mums padeda. Komanda turėtų dar šiek tiek paaugti, bet vis vien sutaupome nemažai.

Apie 90 proc. mūsų surenkamų pinigų yra tiesiogiai investuojami į koncertus. Jeigu pažiūrėtumėte į festivalius ar didžiąsias koncertų sales, pamatytumėte, kiek pinigų jiems kainuoja išlaikymas, ir kiek lieka menininkams. Suprastumėte, kad procentai visai kitokie nei pas mus.

R. Murauskaitė: Ar pastebėjote, kad tokios idėjos kaip jūsiškė – pastatyti puikią koncertų salę regione – rezonuoja. Pavyzdžiui, galbūt ir kiti regionai sako „ei, mes irgi turėtume padaryti tą patį“. Ar tai vyksta? Girdėjote apie tai?

– Tai vyksta nuolatos. Aš pats šiuo metu statau naują koncertų salę Miunchene, daug didesnę. Mūsų istorija, jeigu apie ją skaitai madinguose žurnaluose, skamba maždaug taip – „2,5 milijono ir didžiulė sėkmė“. Dėl to daugybė nedidelių Vokietijos bendruomenių lankosi pas mus. Kartais, kai vyksta koncertai, ateina burmistras, susirenka vietinis parlamentas, o mūsų svečiai sako „žiūrėkite, turime seną fabriką, gal vienuolyną ar dar ką nors. Turime 80 proc. paramą renovacijai, rėmėją – norime tokios pačios sėkmės kaip jūsiškė, norime to paties, ar galite mums patarti?“.

Visuomet atsakau jiems klausimu – kokią investiciją jau turite? Jie sako 10, 20 milijonų, o aš atsakau – gerai, pirmam dešimtmečiui padvigubinkite šią sumą, žinodami, kad jūsų nerems valstybė. Jeigu esate nusiteikę tokius pinigus investuoti ar juos kaip nors surinkti, nesvarbu kaip, tada jūsų projektas pasiseks. Turime daugybę kultūros centrų visoje Europoje, bet tik dalis jų yra aktyvūs ir siūlo įdomias programas.

J. Grickevičius: Taigi, teisingiau būtų sakyti „geriau neturėkite visų tų milijonų, bet turėkite vieną Thomą Bauerį, visų šių projektų judintoją“?

– Jeigu kalbame apie pastatą, reikia ir to, ir to. Reikia salės ir žmonių, kurie ją valdytų. Vienas be kito neegzistuoja. Kylant naujoms koncertų salėms, iškyla akustikos klausimas – labai mažai kas tai išmano. Kalbame apie išlaidas, kur ir kodėl tą salę statyti, bet nekalbame apie tai, kaip sukurti aplinką, kuri trauktų menininkus.

Aš stengiuosi pradėti būtent nuo to ir tik tada galvoti, kokios man reikia infrastruktūros. Pagrindinė žymių kultūros vadybininkų klaida, mano nuomone, yra pirmiausia mąstyti, kaip pastatyti salę, analizuoti ir ieškoti publikos. Nemanau, kad tai tinkamas mąstymas.

R. Murauskaitė: Čia, Blaibache, lankomės paskutinį Lietuvos kultūros sezono Bavarijoje savaitgalį. Jei neklystu, būtent jūsų kvietimu čia viešime, todėl labai įdomu būtų sužinoti apie jūsų ryšį su Lietuva, kadangi esate mūsų šalyje lankęsis keletą kartų, pažįstate mūsų menininkų. Pakomentuokite.

– Lietuva yra muzikų šalis. Negaliu pasakyti, kodėl, bet Lietuvos menininkų kūryba paliečia mano emocijas. Kalbu ne tik apie muziką, bet ir apie kitas meno rūšis – sunku tai apibūdinti žodžiais, bet dievinu tai. Jeigu esi dainininkas ir atidžiai seki, kur yra gerų dainininkų, gerų chorų, tada Lietuva nebeatrodo tokia maža šalis – šiuo atžvilgiu ji didžiulė. Pavyzdžiui, kai studijavau Miunchene, mokiausi kartu su Violeta Urmana.

Gal prieš dešimtmetį Lietuvos muzikos ir teatro akademija pasikvietė mane vesti meistriškumo kursų – tema buvo vokiečių „Lied“, Schubertas, Schumannas, Brahmsas ir panašiai. Keletą kartų buvau atvykęs dirbti su studentais, taip pat su vietos orkestru. Tiesiog įsimylėjau šią šalį! Kai tik išgirdau, kad Lietuva planuoja renginius Bavarijoje, ir pirmąkart užmezgiau kontaktą su partneriais iš jūsų šalies, iškart pasakiau „valio, jie privalo atvykti pas mus!“. Turiu pasakyti, kad santykis tarp organizatorių iš Lietuvos ir Bavarijos atstovų buvo toks pozityvus, kad visi organizuoti renginiai tapo didžiuliu malonumu.

J. Grickevičius: Paskutinis klausimas – apie planus, susijusius su lietuviais. Girdėjome gandus, kad norite pasikviesti į Blaibachą Violetą Urmaną.

– Norėčiau ją pasikviesti, bet kol kas neturiu kontakto. Kalbėjomės apie tai šiandien, nes partneriai iš Lietuvos manęs paklausė, ar žinau apie ją. Aš atsakiau, kad žinoma, norėčiau ją čia išgirsti. Jeigu tik bus įmanoma, mes bandysime Violetą pasikviesti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt