Kultūra

2021.12.06 12:10

Grafičiai randa naujas erdves: garsiausi gatvės menininkai dažnai išauga iš vadinamųjų vandalų

LRT.lt2021.12.06 12:10

Gatvės menininkas Trexus, geriau žinomas kaip „Tas, kuris piešia“, sako pastebintis, kad Lietuvoje gatvės menas jau neabejotinai tapo mėgstamas ir pripažįstamas, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Anot kūrėjo, gatvės meno apraiškų dabar galima pastebėti ne tik žmonių namuose ar miesto viešose erdvėse, bet ir reklamoje ar komunikacijoje. Jis neabejoja, kad ši meno rūšis turi didžiulį potencialą kalbėti apie visuomenei svarbias problemas ir demokratiškai sujungti skirtingų požiūrių ar kartų žmones.

– Ar jau galima sakyti, kad gatvės menas nebeturi tiek neigiamų aspektų kaip anksčiau? Juk turime įvairių projektų Lietuvos miestuose, kuriuos inicijuoja ir palaiko miesto valdžia, o gyventojai mielai ten lankosi ir fotografuojasi.

– Viskas neabejotinai pasikeitę į gerąją pusę. Žmonėms vis dažniau norisi meno visur aplink: ant pilkų pastatų sienų, namuose, reklamoje ar ant prekių etikečių. Gatvės meno poreikis akivaizdžiai didėja, tikiuosi, kad dėl to lietuvių menininkai turės daugiau erdvės pasireikšti. Dar kol kas matau tendenciją, kad užsakovai dairosi į užsienį, nori ką nors iš svetur atkartoti su vietos kūrėjais, tačiau tai stabdo mūsų kūrėjų raišką.

– Gal pati visuomenė su laiku pradės labiau reikalauti vietos kūrėjų?

– Lietuvoje dažnai sakoma, kad vietiniai gatvės meno kūrėjai nėra pakankamai pažengę, tačiau kartu nenorima investuoti į kažkokias programas, kurios juos lavintų. Juk geriausi, garsiausi gatvės menininkai dažnai išauga iš vadinamųjų vandalų, grafičių piešėjų, kurių pirmieji kūriniai dažniausiai nėra labai priimtini akiai. Ir pirminė reakcija, kuri dar yra pas mus – čia yra vandalizmas, jį reikia stabdyti. Tačiau tos šalys, kurios pasirinko labiau šviesti, o ne bausti, iš tų neva vandalų išaugino žymius gatvės menininkus, kurie dabar prisideda prie gražesnės aplinkos kūrimo.

– O kaip viskas atrodė, kai jūs pradėjote savo gatvės menininko karjerą?

– Aš užaugau Naujoje Vilnioje, kur viskas buvo ganėtinai pilka ir vienintelės spalvos, kurias mačiau, buvo grafičiai. Aš pats pradėjau nuo tų nelegalių grafičių, elementarių užrašų ant sienos. Pats pirmasis, kiek pamenu, buvo „2Pac“. Tik po daug metu paieškų atradau savo saviraiškos būdą, kuris žmonėms keltų ne tik pyktį.

Net nepastebėjau, kaip mano noras kažką pateplioti peraugo į norą kažką sukurti. Dar vėliau supratau, kad galima ne šiaip kurti sau patinkančius dalykus, bet dar ir padaryti paslaugą visuomenei, sukurti kažką kas gal net pakeistų nusistovėjusią nuomonę ar iškeltų naujų klausimų.

– Ką jums tuomet sakė aplinkiniai, kurie žinodavo, kad piešiate grafičius?

– Man labai nesisekė dailės pamokose ir niekas nemanė, kad būsiu menininku. Kai pirmą kartą paėmiau dažų balionėlį į rankas ir užrašiau visiškai atsitiktinę frazę, supratau, kad tikrai noriu tai daryti, bet turiu mokytis ir tobulėti, jei tikrai noriu sukurti ką nors, kas turėtų vertę.

Kartu man tai buvo natūralus būdas pagerinti savo aplinką. Suaugę žmonės savaitgaliais išvažiuoja į savo sodybą, nusipjauna veją ir ja grožisi. O ką gali padaryti vaikas? Tuomet aš mačiau tik tokį būdą prisidėti prie miesto peizažo, man labai niežtėjo nagus.

– Ką atsakytumėte tiems kritikams, kurie gatvės meną sieja tik su chuliganizmu?

– Man nesinori labai su jais ginčytis, prieštarauti. Manau, kad bet koks menas kuriamas tam, kad apie jį šnekėtų. Lietuvoje dar labai painiojamos sąvokos: menas, gatvės menas, užrašai ant sienos, grafičiai. Visi skirtingai tai suvokia ir kas vienam patinka, nebūtinai turi žavėti kitus.

Mes, ypač Vilniuje, gyvename labai suspaustoje visuomenėje ir tiems vaikams, kurie visur paišalioja, paprasčiausiai nėra kur reikštis ir atsiskleisti. Aš juos labai gerai suprantu, nes ir pats toks buvau. Menas ir neturi būti visų mėgstamas, bet jei jis sukelia kažkokią emociją, vadinasi, jis veikia.

– Kaip tu manai, kada ir kodėl situacija pradėjo keistis?

– Man atrodo, kad vienas didesnių lūžių buvo, kai vyko pirmasis „Vilnius Street Art“ festivalis ir čia atvažiavo Ernestas Zacharevičius, kuris išpaišė tuometinį Lietuvos kino teatro pastatą. Jis tuomet jau buvo išdekoruotas įvairias grafičiais ir Ernestas aiškiai deklaravo, kad geriau nevalyti jų, o sukurti tokį piešinį, kuris derėtų ir įsikomponuotų šalia jų.

Tačiau Vilniaus valdžiai tai nepatiko ir grafičiai buvo nuvalyti, o Ernesto piešinys naujais grafičiais apipaišytas buvo labai greitai. Ernestas tuomet sėdėjo ir kikeno iš šitos situacijos, o tas pastatas stovėjo kaip pamokantis monumentas, koks gatvės menas yra gyvas. Jis visiems tarsi parodė, kad gatvės meno ir grafičių santykis yra mūsų susiskaldžiusios visuomenės atspindys.

Taip pat labai daug prie pokyčių prisidėjo Kaunas, kuris gatvės meną pradėjo kurti ir įsileisti į savo erdves didžiuliu mastu. Dabar Vilnius dar tik bando pasivyti Kauną. Ketinimai grafičius dengti visokiais vijokliais, vadinti juos miesto liga, kaip daro Vilniaus meras, arba juos uždažyti kito, labiau priimtinesnio menininko piešiniais man atrodo keistai. Tai tikrai nesprendžia tikrųjų problemų, o tik stabdo visuomenės pokyčius.

– Kaip apskritai transformuojasi gatvės menas? Į kokias gyvenimo sritis jis persikelia?

– Gatvės menas dabar yra visur. Jis gali būti ir kaip kūrinys pas kažką namuose ant sienos, ir kaip traukos objektas mieste, ir būdas kalbėti apie savo vertybes. Dabar gatvės menas keliasi ir į reklamos sritį.

Labai tikiuosi, kad reklamos agentūros ir verslai ilgainiui taip ir rinksis kūrėjus – pagal jų braižą, stilių, suteikdami visišką kūrybinę laisvę. Lietuvoje tikrai yra daug talentingų menininkų, kurie galėtų tuo užsiimti, o verslai savo užsakymais padėtų jiems išgyventi, ypač dabar – pandeminiais laikais.

– Ką gatvės meno atėjimas į reklamą rodo apie pačius verslus ir prekės ženklus?

– Matau, kad kol kas Lietuvoje reklamos srityje dar vyrauja tendencija rinktis saugius variantus, bijoma eksperimentuoti. Tikrai ne kartą esu gavęs pasiūlymų iš prekės ženklų, kurie giria mane, mano stilistiką bei siūlo bendradarbiauti. O kai pateikiu eskizus, paklausia, gal galima paišyti kita stilistika. Aš suprantu, kad reikia drąsos pasitikėti kūrėjais, tačiau tai yra būdas pasiekti savo klientus ir vartotojus.

Reklamoje matome daug gėlyčių, saulyčių, tačiau didelė visuomenės dalis su tokiais elementais savęs neasocijuoja. Raginčiau verslus atidžiau pažinti savo vartotojus ir pasitikėti kūrėjais. Juk jei norite pasiekti jaunus vartotojus ir komunikacijai turite rinktis jaunus kūrėjus, nes jie geriausiai vienas kitą supranta.

– Ar galima sakyti, kad gatvės menininkas jau neabejotinai tapo darbu, profesija, iš kurios galima uždirbti?

– Ar įmanoma iš to užsidirbti priklauso nuo to, kas tau yra išgyvenimas. Kažkam gal tai yra darbas nuo 9 iki 5 valandos, penkias dienas per savaitę ir močiučių paskolų padovanota mašina, tačiau man tai nėra išgyvenimas. Aš neturiu pinigų, bet turiu, kur gyventi ir studiją, turiu darbą, kurį noriu dirbti kiekvieną dieną ir man tai yra didžiausias išgyvenimas, kokį galiu turėti.

Viskas, ką aš uždirbu yra iš mano rankų darbo, norėtųsi vaikščioti nedažuotais rūbais ir nesitampyti dažų į objektus dviračiu, bet mano įkvėpimas dažnai ateina ne iš gero gyvenimo. Kaip senelis sakydavo: „Sotus meno neprikursi“. Manau, komforto viršus, kurio visi vaikomės, yra kūrybos apačia.

– Kokius kitus darbus dirba tavo draugai, pažįstami, kurie kažkada piešė gatvėse?

– Labai daug iš jų tapo tatuiruočių meistrais, vienas draugas kuria scenografiją lėlių teatrui, kitas dirba filmų industrijoje. Žmonės išaugo į skirtingų sričių profesionalus, kurie randa erdvę saviraiškai. Daugelis iš jų šiuo metu paišo didelius pastatus ir kai kurie jų jau savo dviračius išmainė į gražesnes mašinas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt