Kultūra

2021.12.04 16:41

Domas Boguševičius. O jeigu uždarytume Švietimo ministeriją?

Domas Boguševičius, istorikas, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2021.12.04 16:41

Mokyklų tinklo optimizavimas, kaimo mokyklų uždarymas, universitetų susiliejimas – žodžių junginiai, pagimdyti Volano gatvės kuluaruose ir Gedimino prospekto „trotuaruose“, juos išradusiems politinių švietimo sprendimų priėmėjams iki galo net nesuvokiant, kad institucijų optimizavimo žaidimą galima žaisti dviese.

Tai ir pabandykime pafantazuoti, kas nutiktų, jei piliečiai, vykdydami savo, t. y. valstybės savininko, valią, nuspręstų uždaryti Švietimo ministeriją.

Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros dėstytojo, istorijos mokytojo eksperto Domo Boguševičiaus komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“:


Kas gi leidžia rastis tokiai politinei erezijai? Atsakymo reikėtų ieškoti pačios ministerijos nerangioje, infantilioje ir autokratinėje laikysenoje, kuri neretai įgyja tragikomiškų pavidalų.

Štai nesenas skandalas, būti ar nebūti (o jei būti, tai kaip) keturiems Europos literatūros klasikams Lietuvos mokyklos literatūros programoje, yra vienas simptomiškiausių ministerinio autoritarizmo pavyzdžių. Viena vertus, naudodamas visus savo administracinius išteklius, institucijas ir biurokratines procedūras sudarai darbo grupę ir jos darbą organizuoji taip, kad nevyktų jokia tikra diskusija su tais, kuriuos tiesiogiai palies nauja programa, ir taip sukuri prielaidas skandalui.

Ir tuomet, kai viešumoje nepatenkintųjų nebeįmanoma nutildyti, imiesi vaidinti demokratą, Europos literatūros mylėtoją ir absurdiškos situacijos, dėl kurios pats kaltas, arbitrą. Ironiškiausia, kad ministrė imasi ginti Kafkos kūrybą, kurios vienas reikšmingųjų impulsų buvo Habsburgų imperijos biurokratinis absurdas. Norisi viltis, kad šis rūpestis kyla iš ministrės skaitymo preferencijų. Nors neaišku: žinome, ką skaito premjerė, ką skaito sveikatos apsaugos ministras, o štai ką ir kaip skaito švietimo ministrė – niekur viešai neskelbiama. O švietimui gyvybiškai svarbu, kaip ji skaitytų Kafką – kaip įspėjimą ar kaip vadovėlį.

Antras nerimą keliantis liguisto švietimo organizavimo simptomas – aukščiausio lygio administracinis infantilumas, pasireiškiantis nenoru ar negebėjimu priimti rimtų ir apgalvotų sprendimų. Suklusti verčia nacionalinio transliuotojo žurnalistų klausimai švietimo ministrei apie netinkamų sprendimų priėmimą valdant koronaviruso plitimą ir nuolatinį greitą jų atšaukimą, keitimą naujomis tvarkomis. Ir čia ministrei lieka tik nuolankiai prisipažinti, kad geriau klysti ir taisytis, o ne slėpti savo klaidas. Savo nerangumo pripažinimas tinka pavieniam individui, bet nedera politikui ir administratoriui.

Politikui po tokio išsitarimo dera tik išeiti. O ministerijos nesiorientavimas situacijoje ir vaikiška nuostaba dėl to, kaip čia viskas įdomiai ir netikėtai liūdnai susiklostė, kyla veikiau iš ydingos autokratinės biurokratų praktikos primesti sprendimus, pagal kuriuos turi „išsilankstyti“ jų vykdytojai – švietimo įstaigų vadovai, mokytojai, mokiniai, tėvai. Nors išeitis labai paprasta: užuot isteriškai siekiant aplenkti laiką, planuoti kelis veiklos scenarijus, palikti laiko bendruomenių atsiliepimams ir pagal juos pakoregavus teisės aktus priimti sprendimus. Bet taip veikia demokratija, o infantilūs mūsų švietimo politikai demokratai būti nenori – jie nori būti smėlio dėžės diktatoriai.

Pagal galiojančius nuostatus Švietimo ministerija atlieka galybę funkcijų, kurios telpa į veiksmažodžius analizuoja, planuoja, rengia, teikia, valdo, vykdo, kontroliuoja, koordinuoja, tačiau svarbiausias jų – formuoja. Formuoja valstybės švietimo politiką. Pirmas ryškus dabartinės nepriklausomybės bandymas formuoti švietimo politiką buvo tautinės mokyklos koncepcija. Visus kitus biurokratinius perstumdymus vadinti švietimo politikos formavimu gali tik visiškas optimistas arba pats jų sumanytojas.

Sprendimų ir jų motyvų eklektika, diktatūrinės veiklos priemonės ir rinkodarinis tuščiažodžiavimas pranešimais spaudai ne tik rodo politikos nebuvimą, bet ir iš anksto užkerta kelią bet kokioms diskusijoms dėl jos krypties. Nes keista ir neprasminga ginčytis dėl pastato sienų spalvos, kai vietoj sumanyto vaikų dienos centro jame įkurtas (atsitik tu man taip!) irgi centras, bet prekybos. Toks prieštaravimas tarp pseudopolitikos ir švietimo realybės lemia, kad ministerija ir likusioji Lietuva atsiduria paraleliniuose nesusisiekiančiuose pasauliuose, iš kurių vieną, biurokratinį, piliečiams išlaikyti yra per didelė prabanga. Reikia optimizuoti.

Vis dėlto priekaištaujant ministerijai dėl įsisenėjusių ydų reikia nepamiršti ir pačios visuomenės atsakomybės. Diktatūra kyla ne tik iš diktatorių noro sutelkti savo rankose visą įmanomą valdžią ir taip paversti visuomenę savo perversinės politikos įkaitais, o piliečius pažeminti iki valdinių. Diktatūra kyla ir iš pavienių individų bei masių nevilties, abejingumo, noro atsikratyti atsakomybės už viešuosius reikalus naštos, iš nesupratimo, kad demokratijos garantas yra bendrojo gėrio gynimas net tada, kai ima sekti paskutiniai valios likučiai. Taip ir švietimo biurokratų autoritarizmas auga mažosioms švietimo bendruomenėms atsisakant viešojo veikimo ambicijų ir įrankių, vis efektyviau numarinant savivaldą, dažnai dar embriono fazės.

Tad ar įmanomas švietimo Lietuvoje egzistavimas be Švietimo ministerijos mašinos? Veikiausiai taip, jei būtų žengiama bent dalinės decentralizacijos kryptimi. Švietimo politika turėtų sugrįžti ten, kur ir turi būti formuojama – į tautos atstovybę, į Seimą, su visais jo pranašumais ir trūkumais; švietimo rodiklių rinkimas ir analizė – į statistikos institucijas; finansai – ten, kur yra ir dabar, į Finansų ministeriją. Pats bendrojo lavinimo mokyklų veikimo užtikrinimas turi būti patikėtas savivaldos struktūroms, kurios suinteresuotos mokyklų veikimo efektyvumu ir arčiausiai esančių piliečių poreikių tenkinimu (o jei nesuinteresuotos, vadinasi, pats laikas atnaujinti ir savivaldą).

Savo ruožtu visoms švietimo įstaigoms (nuo mokyklų iki universitetų) turėtų sugrįžti reali autonomija. Ir taip išskaidžius funkcijas tiems, kam jos priklauso pagal kompetenciją, pasirodytų, kad ministerijos aparatas su 240 darbuotojų (be pavaldžių įstaigų) ne toks gyvybiškai būtinas, kaip esame įtikėję, o dažnai, kaip paaiškėja, netgi žalingas. Konstitucijoje esame parašę, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Žmonių reikalas padaryti viską, kad nebūtų atvirkščiai.

Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros dėstytojo, istorijos mokytojo eksperto Domo Boguševičiaus komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt