Kultūra

2021.12.02 19:27

Tarpukario Kauno estrados legenda, kurią pražudė šalto alaus bokalas: atvykęs kaip svetimšalis, tapo savas

Kotryna Lingienė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2021.12.02 19:27

Jis gimė Vilniuje, Rusijoje koncertavo prabangiame Sankt Peterburgo restorane, kuriame mėgęs lankytis ir caro šeimos favoritas Grigorijus Rasputinas, vėliau iš Berlyno jis atsidūrė Kaune, čia, sulaukęs vos 40-ies, mirė persišaldęs gerklę šaltu alumi – prieš 90 metų Danielius Dolskis buvo laikinosios sostinės garsenybė.


Perdainuoti D. Dolskio kūriniai suskamba iki šiol, o dažnas klausytojas veikiausiai net nežino, jog jie skaičiuoja dešimtmečius nuo tada, kai buvo atliekami tarpukario Kaune. Iki galo neišskleista ir turinti mįslių lieka ir paties D. Dolskio biografija.

Gruodžio 3-iąją sukankantis 90-metis Kaune bus paminėtas diskusija ir muzikine programa. Renginio iniciatorius Algirdas Šapoka sako tarpukario muzika intensyviau pradėjęs domėtis tuomet, kai dirbo Kauno miesto muziejuje, o kuo giliau D. Dolskio biografiją narstė, tuo daugiau klausimų kilo.

„Norėjau surasti jo kapą, nes visą gyvenimą gyvenau Žaliakalnyje, visai netoliese, bet niekada jo neteko užtikti ir tai tikrai nebuvo paprasta. Kuo daugiau domėjausi, tuo labiau pastebėjau, kad nors nemažai faktų žinoma apie jo gyvenimą, kad jis nugyveno labai spalvingą istoriją – gimė Vilniuje, išvažiavo į Rusiją, įvykus revoliucijai išvažiavo į Berlyną, paskui vedė ir grįžo į Lietuvą, visa ta istorija, kurią apie jį pavyko rasti, parašyta tik prabėgomis. Kažkur užsimenama kontekste apie kitus tarpukario kūrėjus ir atlikėjus, kontekste apie kitus tarpukario žydų muzikantus, nors, mano manymu, tai yra viena iš pirmųjų tam tikros alternatyvos Lietuvos muzikos istorijoje užuomazgų. Alternatyvos oficiozinei, aukštuomenės scenai, kuria tuo metu buvo Valstybės teatras, mėgstamas ir valstybės vadovo Antano Smetonos“, – LRT RADIJO laidai „Kultūros savaitė“ sakė A. Šapoka.

Dar daugiau – D. Dolskį galima vadinti ir vienu pirmųjų, jeigu ne pirmuoju apskritai, stendapo žanro atlikėjų Lietuvoje, priduria pašnekovas.

„Mane kažkaip užkrėtė, pradėjau sirgti ta Dolskio liga, pradėjau klausyti ir klausyti, vaikščioti ieškodamas jo kapo, norėjau dar ir dar, kad jis liktų neužmirštas. Atsitiktinai prieš keletą mėnesių eilinį sykį apie jį skaitydamas pagalvojau, kad jis juk 1931 metais mirė, taigi šiemet – jubiliejus. Reikia pasitikslint, kada yra ta data, ar dar nepraėjo, žiūriu – dar nepraėjo, mirė gruodžio mėnesį. Tai ką, žmogus mėgo „patūsint“, numirė alaus išgėręs, tai gal ir mes galime taip paminėti, nemanau, kad jis būtų buvęs prieš, atrodė kaip žmogus su tikrai geru humoro jausmu“, – apie kilusią mintį pagerbti D. Dolskį pasakojo A. Šapoka.

Muzikologė, Kauno miesto muziejuje dirbanti Aušra Strazdaitė-Ziberkienė sako ir pati pastaruoju metu prisiminusi, kad D. Dolskį girdėjo vaikystėje.

„Danielius Dolskis ir mažoji scena nėra visiškai mano tyrimų tema, bet žydų muzikantai pirmojoje Lietuvos Respublikoje – taip, mano absoliutūs favoritai. Pagalvojau, kad reikia pasirašyti šiai avantiūrai paminėti mirties 90-metį bare – to dar nesu dariusi, tai kodėl gi ne. Kitas dalykas, man iš tikrųjų įdomu, kad kai pradėjau rinkti žinias apie Dolskį, supratau, kad aš iš tikrųjų girdėjau jį nuo vaikystės. Tėčiui teko prisiminti, kad tikrai – pas mus namuose buvo juostinis magnetofonas, buvo juostų ir jis įsirašė kažkokiais specialiais būdais Kaune, bet neatsiminė, kur. Kažkas ėjo susiorganizavęs, jis ėjo kartu“, – kalbėjo A. Strazdaitė-Ziberkienė.

D. Dolskis į Kauną atvyko gerai nemokėdamas lietuvių kalbos, o mieste praleido tik beveik trejus metus, bet spėjo palikti ryškų įspaudą. Kaip aiškina A. Strazdaitė-Ziberkienė, kai kurie kūriniai – ne Lietuvoje sukurti, tačiau kokybiška poetine kalba išversti šlageriai, D. Dolskis turėjo gerą dikciją ir kalbos spragas greitai užglaistė. A. Šapoka sako, kad kitas jo kūrybinis palikimas – ne muzikiniai, o humoristiniai kūriniai – sugebėjo pagauti tarpukario Lietuvos dvasią, nors D. Dolskis laikinojoje sostinėje gyveno trumpai ir brendo kitoje kultūroje.

D. Dolskis nusifilmavo ir kine – Veimaro Vokietijoje 1929 m. sukurtoje juostoje „Der Adjutant des Zaren“ (liet. Caro adjutantas), tad jo pavardę galima aptikti ir filmų platformoje IMDB.

„Jame jis vaidino caro, pagrindinio veikėjo, pagalbininką, kuris rūpinosi jo ūkiu“, – sakė A. Šapoka.

Tais pačiais 1929 m. D. Dolskis atvyko į Lietuvą.

„Į Kauną jis grįžo išsiskyręs su žmona Olga Čechova. Ilgainiui ji tapo nacistinės Vokietijos elitinio sluoksnio dalyve, bendravo su Hermanno Göringo žmona, su Eva Braun ir taip toliau“, – pasakojo A. Šapoka.

D. Dolskio kūrybos ir istorijos entuziastas norėtų, kad kultūros paveldo objektu pripažintas estrados atlikėjo kapas Kauno Žaliakalnio žydų kapinėse, kaip ir visa jų teritorija, būtų deramai sutvarkyta. Šių kapinių tvarkymo darbai pamažu vyksta, bendradarbiaujant su Lietuvos žydų bendruomene. Šią vasarą kapines lankė ir siekį jas sutvarkyti išreiškė litvakai iš Jungtinių Valstijų.

Oficialiai D. Dolskio kapą atrado Kauno fotožurnalistas Modestas Patašius, o ryškiausias atminimo ženklas šiam žmogui yra Laisvės alėjoje – prieš 14 metų bronzinę skulptūrą sukūrė Romualdas Kvintas. Vienas idėjos autorių – Vytautas Kernagis, perdainavęs kai kuriuos D. Dolskio šlagerius.

Kaune D. Dolskis dažnai koncertuodavo „Metropolyje“, jo pasiklausyti įvairiomis progomis buvo galima ir kino teatre „Triumfas“, „Versalio“ viešbutyje. Būtent pastarajame įvyko ir paskutinis jo pasirodymas, po kurio, kiek žinoma, sukaitęs D. Dolskis išgėrė šalto alaus, netrukus susirgo plaučių uždegimu ir vos po kelių dienų mirė. A. Strazdaitė-Ziberkienė priduria, kad žinučių apie jo pasirodymus ir kituose Lietuvos miestuose galima rasti to meto spaudoje.

Štai laikraštis „Karys“ 1931-aisiais rašė, jog Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulkui D. Dolskis „sutiko nemokamai kareiviams padainuoti ir pakrėsti pokštų“, taip jis tapo vienu pirmųjų artistų, kurie, nežiūrėdami savo naudos, „suteikė kareiviams malonią pramogą“.

Atlikėjui mirus, žurnalistas Augustinas Gricius jam skirtame nekrologe rašė, kad dažnas „bastūnas“ į Lietuvą atvažiuoja ir išvažiuoja, nepalikęs pėdsako, tačiau D. Dolskiui nutiko kitaip: „Tas atsibastėlis virto labai savas. Kaip vešlus medis jis per trumpą laiką mūsų žemėje įleido gilias šaknis.“

A. Šapoka atkreipia dėmesį, kad nors gimė Vilniuje, D. Dolskis dažnai buvo pavadinamas svetimšaliu.

„Tas laikotarpis labai skirstė – mes ir visi kiti. Galbūt tai lėmė tokį apibūdinimą“, – sakė A. Strazdaitė-Ziberkienė.

D. Dolskiui skirtas vakaras gruodžio 3-iąją, nuo 19 val., vyks kultūros bare „Godo“, esančiame šalia Kauno valstybinio muzikinio teatro.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Kultūros savaitė“ įraše.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt