Kultūra

2021.12.05 16:15

Kaip pasaulį mato džiazo paradoksas Juozas Milašius: dabartiniai laikai ir jų vaikai žymiai smalsesni – tai kelia nuotaiką

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.12.05 16:15

„Klasika ar džiazas – labai malonus dalykas, bet teko juos palikti po devyniais užraktais, nes jie piktybiškai vogdavo mano laiką. Kaip virusas įsisukdavo į galvą, projektuodavo minčių srautą, kasdienę elgseną“, – prisipažįsta viena paradoksaliausių Lietuvos džiazo figūrų, gitaristas konceptualistas Juozas Milašius.

LRT.lt publikacijų cikle „Menininkai kalbasi“ kūrėjai atsako į kolegų klausimus ir patys kalbina pašnekovus, kuriuos pasirinko savo nuožiūra. Juozas Milašius atsako į kompozitoriaus Gintaro Sodeikos klausimus.

– Juozai, kodėl muzikos kelio pradžioje pasirinkai džiazą, o ne klasikinę muziką? Kodėl pasirinkęs džiazą ir vėl tolai nuo jo link konceptualaus muzikavimo?

– Pradžioje buvo garsas. Paskui klasikinis fortepijonas, o jį pakeitė rokas. Vėliau – džiazas. Praėjus 18 metų nuo gimimo, viskas pakrypo į noise, akademinę šiuolaikinę muziką, avangardą ir šiaip visokius eksperimentus. Truputį vėliau – į performance art. Kartais grįždavau prie klasikinės gitaros ar džiazo muzikos repertuaro, flamenko. Taip viskas ir sukosi ratais, kol galų gale išsigryninau, kuo mane varžo įprasti žanrai, stiliai.

Klasika ar džiazas – labai malonus dalykas, bet teko juos palikti po devyniais užraktais, nes jie vogdavo mano laiką.

Klasika ar džiazas – labai malonus dalykas, bet teko juos palikti po devyniais užraktais, nes jie vogdavo mano laiką. Piktybiškai vogdavo visą laiką ir kaip virusas įsisukdavo į galvą, projektuodavo minčių srautą ar kasdienę elgseną.

Koks savidresūros tikslas? Kodėl reikia senti šiose žaidimų taisyklėse? Kodėl reikia stengtis imituoti kažkokius reiškinius ar buvimo modelius?

Tam nėra laiko. Ačiū Dievui, ištrūkau iš tų smegduobių.

Mėgstu klausyti klasikinės muzikos, kartais ir džiaziuko, bet tai lyg nerūpestingas poilsis. Juolab kad turiu imunitetą.

Likau tik su tais reiškiniais, kurie suteikia galimybę judėti įvairiomis kryptimis. Dažnai esu gitaros spindesy. Juolab kad tai lydi mane nuo gyvenimo pradžios ir jau perėjau visus etapus, atsirasdamas paraštėse. Patinka matyti ir justi šio reiškinio virveles.

Gitarizmas žmonių gyvenime lenda iš visų kampų, nors tai palyginti labai jaunas muzikos instrumentas. Kur bepažvelgsi – visur gitaros, žmonės su gitarom... Ne su kokiais klarnetais ar kastanjetėmis. Na, dar matyti su saksofonais... Yra net atsiradusi sąvoka „investicinės gitaros“. Kaip koks investicinis vynas ar investicinis viskis... Yra žmonių, kurie vien tik perka gitaras, medžioja jas po visą pasaulį, prisiperka šimtus gitarų, jas glosto, fotografuojasi su jomis ir t. t.

Gitarizmas – lyg lėtas šokis su anakonda. Labai pavojinga. Bet užčiuopus dresūros pagrindus atsiveria įdomesnė veikimo galimybė. Galimybė manevruoti. Dabar man patinka būtent šis labiau socialinis arba elgsenos ir kontakto pjūvis. Tai yra kūryba įprastinėmis arba žmonėms pažįstamomis priemonėmis, perkeliant svorio centrą į jų pačių nepatirtas ar nepažintas reakcijas arba sintezes. Tai gal ir galima pavadinti konceptualiu muzikavimu.

– Konceptualioje muzikoje nutinka daug netikėtumų. Kaip vystėsi Tavo dialogas su klausytojais? Nes jie kartais ir „pomidorų“ atsineša…☺

– Netikėtumas veja netikėtumą. Lengvai kontroliuojamų netikėtumų virtinė. Bet tobula – atsidurti netikėtumuose, kurie vyksta savaime. Jie virsta vienas per kitą, laikydami tave už rankos...

Jie rieda kaip našlaičiai tamsiame kambaryje nuo kalno.

Dialogas su klausytojais vyko dinamiškai... Man patinka stebėti klausytojų buvimą laike, gana ilgame laike. Jų kismą. Jie rieda kaip našlaičiai tamsiame kambaryje, nuo kalno. Ir taip jie turi visokių gyvenimiškų rūpesčių, ko dar norėti iš jų?

Nebūtinai klausytojas turi suprasti ar išjausti tai, ką aš darau. Apskritai visi neturi laiko kreivėms, stengiasi viską optimizuoti tiesėmis.

Visokių istorijų buvo. Tikrai yra ką prisiminti. Galiu tik pasidžiaugti, kad dabartiniai laikai ir šių laikų vaikai yra žymiai tolerantiškesni, smalsesni. Tai tikrai pakelia nuotaiką ir suteikia džiaugsmo.

Koncertas. Juozas Milašius, Dalius Naujokaitis, Skirmantas Sasnauskas festivalyje Kaunas Jazz 1993

– Esi konceptualistas ne tik muzikoje, bet ir vizualiuosiuose menuose. Kaip gimsta tokios instaliacijos kaip „Plastikas. Kartonas. Electric & Acoustic“?

– Savaime. Kartais negaliu jų sustabdyti. Materializuoju tik labai mažai to, kas sukasi galvoje, nes ir taip eteris perkrautas, o kur dar sėlinanti tinginystė.

Ši konkreti instaliacija gimė dalyvaujant laidotuvėse prieš kokius 25 metus. Išgirdau varpo dūžius. Jie buvo kažkokie kitokie. Tobuli. Tokie reti ir orūs. Iš karto išgirdau tai atliekant gitara. Bet reikėjo nueiti nemenką kelią, kad suprastum ir išjaustum vieno akordo grojimą laike.

Turiu didelę vinilinių plokštelių ir kompaktinių diskų kolekciją. Patinka ne tiek klausyti, kiek žiūrėti ar čiupinėti tuos leidinius. Man tai kaip meditacija – žiūrėti į tą visą materializuotos saviraiškos gausą, kuri lekia į pražūtį, tolsta laike ir erdvėje. Patinka kartu su ta plokštelių „raudų siena“ liūdėti, matyti egzistencinį trapumą...

Kam to reikėjo? Šitiek pastangų ir kraujo... Koks tikslas?

LP formatas – tai praėjusio amžiaus vidurio laikmena. Jos charakteristikos visiškai neatitinka šios dienos realijų. Šiandiena – labiau fetišas. Socialinės elgsenos elementas. Žmonėms patinka plokšteles liesti, uostyti, valyti, archyvuoti arba kaupti, ir tai niekaip nesusiję su garso kokybe ar esamo laiko iššūkiais.

Vieno akordo grojimą laike būtinai turėjau išleisti LP formatu kaip zombišką, prikeltą iš numirusių ne šio laiko reliktą.

Vieno akordo grojimą laike būtinai turėjau išleisti LP formatu kaip zombišką, prikeltą iš numirusių ne šio laiko reliktą. Klausydamasis tylos, akompanuodamas gitara vinile, tu girdi plastmasę, jos traškesius ir visą šį praėjusio amžiaus „netobulumą“ šiame Marso užkariavimo amžiuje.

Saugodamas šiandienos gamtą savo leidiniui panaudojau senų plokštelių vokus – „second hand“, t. y. į originalius praėjusio amžiaus vokus sudėjau savo naujas plokšteles. Truputėlį nušveičiau senus pavadinimus, vardus ir užrašiau savo.

Šis momentas man labai patiko. Kažkokia reinkarnacija.

Taip ir gimė ši instaliacija, kurios kulminacija buvo mirštantys du kalnai – vienas plokštelių, kitas – jų vokų. O dviguba kulminacija – visko utilizavimas.

Džiazo vakaras. Petras Vyšniauskas ir Juozas Milašius festivalyje Vilnius Jazz 2011m.

– Vienas Tavo performansų – „VINDOUZ“ – prieš keletą metų baigėsi policijos įsikišimu. Ar dažnai teisėsauga „dalyvauja“ Tavo pasirodymuose, gal teko už išraiškos laisvę mokėti baudą?

– Baudos mokėti dar neteko. Bet šiuo atveju man gal ir pasisekė, praslydau. Kol kas, nes su policija ar praeities milicija, visokiais tramdytojais, teisybės ieškotojais po meno skraiste tikrai yra tekę susidurti ne vieną ir ne du kartus. Jie visi lyg ir įvykių dalis. Netikėtumai, kurie nežino, kad yra netikėtumai. Iš anksto to nekomponuoju, konflikto neieškau. Bet ir vėl – kartais įdomu stebėti savo raiškos ir sociumo elgsenos standartų neatitikimo atvejus. Arba reakcijas į tai. Nors specialiai to nesiekiu. Tiesiog taip matau pasaulį ir esu. Turbūt.

Policijos pareigūnų pasirodymas paskutinę įrašo minutę:

Juozo Milašiaus klausimai menininkui Evaldui Jansui:

Kaip sekasi bitininkystė? Kiek šiuo metu turi avilių? Kur jie išdėstyti? Kiek bičių šeimų? Kiek medaus prisukai per praėjusį sezoną? Kiek jo suvalgai per metus? Medus labiau sau ar draugams?

Kas labiau traukia – miestas ar kaimas? Kur labiau šiuo gyvenimo etapu norėtum gyventi? Gal kur miške, gamtoje, toliau nuo civilizacijos, žmonių, informacinių srautų, kažkokių karjerų? Ar vis dėlto mieste, ant asfalto, miesto įvykių sraute?

Kiek tau svarbu piešimas kaip piešimas, tapyba kaip tapyba? Ar verta tam gaišti laiką?

Kaip šiandienos žmogui nepasiklysti komercinių teplionių pasaulyje? Šiandiena – visi menininkai, „teisingai“ produktyvių vidutinybių gaišalas. Kaip savyje atrasti priešnuodį arba kaip atskirti kas yra kas?

Man labai patinka tavo galerijos „MOrka“ konceptas. Kaip manai, ar ateityje meno eksponavimo kultūra bus aktualesnė, kai labiau links į neįprastas erdves su realaus gyvenimo prieskoniu? Pavyzdžiui, realus blokinis namas Karoliniškėse, realus gyvenamasis butas su visu „buitiaku“: katinu ir jūros kiaulytėmis, uošviene, buto rūsys, metalinis garažas (ir t. t.) ar visokios „sukramtytos“, „suvirškintos“ vietos kaip Šiuolaikinio meno centras, MO muziejus ir t.t.?

Visos ciklo „Menininkai kalbasi“ publikacijos.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt