Kultūra

2021.12.26 17:59

Teatro mamutas Saja apie žinomiausią savo kūrinį: kai rašiau, atrodė, kad tai nieko ypatingo

LRT RADIJO laida „Pirmas sakinys“, LRT.lt2021.12.26 17:59

Vieniems jo pjesės skambėjo pernelyg buitiškai ir paviršutiniškai, kiti jose įžvelgdavo subtilių poteksčių ir drąsią sovietinės tikrovės kritiką. Jo „Mamutų medžioklė“ ir „Šventežeris“ tapo Kauno valstybinio dramos teatro legendomis, jo „Paršo gaudynes“ vienas po kito statė mėgėjų teatrai.

Apie trisdešimt pjesių sukūręs Kazys Saja praėjusiame amžiuje tapo ryškiu grotesko, absurdo ir satyros autoriumi, tačiau jau pirmaisiais nepriklausomybės metais jo dramaturgija nutilo – rašytojas pasinėrė į vaikystės, paauglystės prisiminimus ir prabilo jauniesiems skaitytojams.

LRT RADIJO laidoje „Pirmas sakinys“ – Antakalnis, Kazio Sajos namai ir Tomo Vaisetos bei Mindaugo Nastaravičiaus pokalbis su rašytoju apie jo kūrybą.


M. Nastaravičius: Norėtųsi kalbėti ne tik apie dabartį, bet ir apie atmintį, ne tik apie esamąjį, bet ir apie būtąjį laiką. Ir lipdami pas jus į ketvirtą aukštą prisiminėme turbūt vieną svarbiausių jūsų kūrinių – „Mamutų medžioklę“, parašytą 1967 metais, statytą, spausdintą, daugybę kartų aptartą.

Teatro kritikai ją vis iš naujo mato šalia lietuvių absurdo, grotesko, satyros dramaturgijos klasikos. Tuo laikotarpiu tokio žanro kūrinių Lietuvos teatre ir mūsų literatūroje nebuvo daug. Kaip jums, šiandien puikiai prisimenančiam, ką rašėte ir kodėl, atrodo – ar šiandienis žiūrovas tas sovietmečio realijas ir jūsų būdą apie jas kalbėti suprastų ir atpažintų?

K. Saja: Turbūt sunkiai, pirmiausia dėl to, kad nelabai noriai kalbu ir atsakinėju į klausimus, nes pats rašydamas tiek „Mamutų medžioklę“, tiek ankstesnius arba vėlesnius kūrinius visada taisau, rašau iš naujo, kartoju. O to, ką pasakei, iš naujo nebepakartosi, tai jau paleista per radiją ar kaip nors kitaip, taigi savęs pataisyti jau negalėsiu.

Taigi, „Mamutų medžioklė“. Kai rašiau, man atrodė, kad tai nieko ypatingo. (...) Ji turbūt nebūtų buvusi tokia įspūdinga, jeigu Jurašas nebūtų Kauno dramos teatre priglaudęs uždaryto Pantomimos teatro, kuriam vadovavo Modris Tenisonas, jis labai papildė spektaklį. Pasakyčiau, kad kaip dramaturgas buvau šiek tiek nusivylęs.

Sovietų laikais mes gerbėme zongų kūrėją Bertoldą Brechtą, galvojau, kad aš įdėsiu čia zongus, kaip ieško žiūrovai šventės kaip laimės, jos nesuranda – per tuos zongus bus daug pasakyta. Bet tų zongų niekas nesudainavo, užtat kaip gražiai šį spektaklį papildė pantomimos aktoriai. Todėl gražių prisiminimų apie „Mamutų medžioklę“ nereikėtų priskirti tik man, bet toms aplinkybėms, kuriomis ji labai įdomiai pasakyta.

Ir dar įdomu, kuo viskas baigėsi. Net (Lionginas) Šepetys priėmė tą sąlygiškumą. Kad sovietinė valdžia neįtartų žodžiuose „mes ieškome šventės“ kokios nors religinės šventės, kurios jau neberandama, pavyzdžiui, atlaidų, pakeičiau į žodį „fiesta“. „Mes ieškome fiestos.“ Kaip žinome, „fiesta“ yra Lotynų Amerikoje įprastas žodis, ir ko čia ieškoti fiestos Lietuvoje? Šepetys, tuometis kultūros ministras, šitą sąlygiškumą priėmė kaip neišvengiamą būtinybę ir praleido spektaklį.

Paskui pasipylė skundai, gal saugumui, gal į Maskvą. Ir Maskva specialiai atsiuntė iš Kultūros ministerijos žmogų. Jis, pažiūrėjęs spektaklį, pasakė: „Tai yra antitarybinė pjesė, uždaryti be jokių kalbų.“ Ir pašalino tą spektaklį, turėdamas įgaliojimus kaip visasąjunginės Kultūros ministerijos atstovas, Žukovas. Toliau įvyko tai, kad Šepetys, kuris draugavo ir labai sutarė su Furceva, visos Tarybų Sąjungos kultūros ministre, apskundė Žukovą. Ir Žukovas buvo pašalintas iš Kultūros ministerijos, bet „Mamutų medžioklės“ jau neatnaujino. (...)

T. Vaiseta: Skaitydamas jūsų atsiminimus apie „Mamutų medžioklę“ ir kitas pjeses vis ieškojau atsakymo, kodėl jaunas dramaturgas laikais, kai į bet kokias modernizmo apraiškas žiūrėta įtariai visame mene, vis dėlto pasirenka rašyti tokio žanro pjeses – absurdo, grotesko.

Ir ne tik dėl to, kad jos paskui įgauna labai aiškias politines potekstes, bet apskritai tokio žanro kelias, man atrodo, buvo rizikingas, jis nežadėjo nei populiarumo, nei supratimo iš auditorijos, kuri nebuvo išsiugdžiusi gebėjimo tokias pjeses žiūrėti. Tiesą sakant, turbūt ir režisieriai neturėjo daug įgūdžių statyti tokio žanro pjeses.

Žinau, kad buvote išvykęs ir Varšuvoje, Čekoslovakijoje, Jungtinėse Valstijose matėte spektaklių, bet man neatrodo įtikinamas atsakymas, kad dėl to ir pasirinkote tokį žanrą. Ar galite prisiminti, kokie impulsai buvo rinktis tokį žanrą?

K. Saja: Visų impulsų galbūt ir norėdamas žmogus nusakyti negali, bet Lenkija padarė didelį įspūdį. Labai artimai bendravau su Aldona Liobyte, kuri buvo Vaikų redakcijos vedėja Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje (vėliau tapo „Vaga“, – red. past.). Mokėdama puikiai lenkų kalbą, turėdama pažinčių, ji pakvietė mane kartu nuvažiuoti į Varšuvą, pamatėme labai įdomių dalykų, kas darėsi Lenkijoje, apėmė pagunda ką nors tokio kurti Lietuvos teatrams. Sutapo, kad ir Jurašas norėjo ko nors, ką būtų galima pasakyti ne pagal socialistinio realizmo rėmus.

O mano toks požiūris susiformavo nuo vaikystės, nuo to, ką mačiau per karą, okupacijos metus, kaip tremiami žmonės – buvau jau susiformavęs žmogus, ne sovietų. Socrealizmas man buvo nepriimtinas ir stengiausi kaip nors jo išvengti. Žinoma, įtaką darė tokie žmonės kaip Liobytė, vėlesnė draugystė su Jurašu. Pažinojau Juknevičių, bet kai pasiūliau jam pjesę, jis nupuolė pas Mieželaitį – žiūrėkit, ką Saja parašė, ką jis man kiša, ar tai ne provokacija?

Tokių dalykų režisieriai bijojo, buvo išgąsdinti, o aš buvau padrąsintas to, ką mačiau kad ir Lenkijoje. Be to, ne tik mačiau, bet ir skaičiau – esu išvertęs į lietuvių kalbą apie 20 rusų pjesių. Esu buvęs dramaturgijos seminaruose. Pavyzdžiui, 1956 metų rudenį buvau pakviestas kaip dramaturgas (...) į visasąjunginį seminarą, kuris vyko netoli Maskvos, tokiame Peredelkino miestelyje. Ten gyveno nemažai rašytojų, turėjo vasarnamius, buvo salė, kur galėjo būti organizuojami tokie užsiėmimai.

Ir mes, dramaturgai, negalėjome atsitraukti nuo televizoriaus, kur buvo šiek tiek kalbama apie įvykius Vengrijoje. Kadangi dar buvau Pedagoginio instituto studentas, grįžau pilnas vengriškos dvasios – mane kiekvienais metais Vengrijos ambasada kviečia prie Aušros vartų, ten susitinkame tie, kurie šiek tiek nukentėjo po to, kai didelis studentų būrys nuėjome minėti Vėlinių. Lietuvos himno, rodos, negiedojome. (...) Buvau tardomas, pora studentų buvo išmesti iš Pedagoginio instituto, atrodo, viena studentė buvo išmesta ir dar teisiama. Tos revoliucingos dvasios tada buvau parsivežęs iš Maskvos.

T. Vaiseta: Ar būdavo taip, kad cenzoriai ar valdininkai, prižiūrėdavę spektaklius, pjeses, turėdavę juos aprobuoti, suprasdavo kokią nors frazę taip, kaip jie nori, nors jūs tokios prasmės, tarkime, politinės potekstės, net nebuvote įdėjęs? Ar susidūrėte su cenzoriaus paranoja – įskaityti potekstę visur, net jei autorius nėra jos įdėjęs?

K. Saja: Neatsimenu galbūt dėl to, kad nesu linkęs prisiminti, kas ir dėl ko kibo prie manęs. Buvo, kibo ir patys aktoriai, nesuprantama, kodėl – dėl karjeros ar dar ko nors, nenoriu jų minėti. Bet buvo žmonių, kurie mane tokį, galbūt šiek tiek drąsesni negu kiti, rėmė.

Kalbu apie, pavyzdžiui, dramaturgą Augustiną Gricių, nuo kurio aš ir pradėjau karjerą Klaipėdoje. Jis Jaunųjų dramaturgų seminare perskaitytą mano pjesę, kurią paskui taisiau, perrašinėjau, norėdamas patobulinti, rekomendavo teatrui. Dramaturgas ir vėliau prozininkas Gricius, taip pat (Aldona) Liobytė, ta pati (Kazimiera) Kymantaitė – turėjau žmonių, kurie mane palaikė.

(...)

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Pirmas sakinys“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt