Kultūra

2021.12.02 15:24

Jaukiame Lietuvos mieste šaknis įleidusi dailininkė iš Rusijos nevengia ir aštrių politinių temų

Dmitry Semyonov, LRT TELEVIZIJOS laida „Rusų gatvė“, LRT.lt2021.12.02 15:24

Laida „Rusų gatvė“ nuvyko į Ukmergę susitikti su menininke Tatjana Sokolova, kuri į šį miestą atsikėlė iš Rusijos. Labiausiai Tatjana vertina laisvę – ji netgi nepanoro įgyti meninio išsilavinimo, kad nebūtų įsprausta į akademinius rėmus.

Išmanusis menas, džiazo menas, šviesos menas, atsipalaidavimo menas, mini menas. Taip savo paveikslų žanrą apibrėžia Ukmergėje gyvenanti menininkė Tatjana Sokolova. Jos kūrybą sunku priskirti konkrečiam meniniam stiliui. Greičiau tai sielos polėkis, bandymas pasisakyti šiuolaikinei visuomenei aktualiomis temomis. Pati Tatjana taip pat nemėgsta sprausti savęs į rėmus ir standartus ir pasilieka teisę į kūrybos laisvę.

Rusų gatvė. Liaudies meno lobiai: pažintis su folkloro ansambliu „Verėja“ ir dailininke iš Ukmergės

„Man atrodo, kad menas yra žaidimas ir eksperimentas, tačiau daugelis apie tai pamiršta ir pradeda aiškinti, kaip „reikia“, – atsidūsta menininkė. – Tas „profesionalu–neprofesionalu“, tie palyginimai – jų apstu mūsų gyvenime, ir man kartais atrodo, kad žmonės vaikšto it su kokiu ūgio matuokliu, su svarstyklėmis ar liniuote ir matuoja, kieno lūpos didesnės, kas daugiau žino. Visą laiką kokie nors palyginimai! Taip norisi, kad būtų erdvė, kur viso to nėra. Tikrai laisva erdvė, nes laisvė visur yra ribojama. Man menas yra žodžio laisvė.“

Tatjana Sokolova kilusi iš Čeboksarų. Ten ji su pagyrimu baigė mokyklą, įgijo aukštąjį išsilavinimą. Studijuodama ji pirmą kartą susidomėjo vaizduojamaisiais menais. Įdomu tai, kad mokėsi ji Pedagoginio universiteto Filologijos fakultete.

„Ten susipažinau su pasaulio meno kultūra, nes tokia buvo viena iš disciplinų, – pasakoja Tatjana. – Turėjome nuostabią dėstytoją, kuri su įkvėpimu kalbėjo apie žinomus menininkus. Ji taip sultingai, lyg spaustų apelsiną, pasakojo apie paveikslus. Ji jais gėrėjosi ir skatino mūsų kūrybiškumą. Jai buvo svarbu, kad mes ne tik kalbėtume apie menininką, bet bandytume pasitelkti savo talentus ir sukurti, pavyzdžiui, stalo žaidimą ir per jį papasakoti apie, tarkim, Marco Chagallo kūrybą. Man labai patiko, nes derėjo su mano kūrybine dvasia, vidine šerdimi.“

Kartą keliaudama po Europą Tatjana su vyru atsidūrė Ukmergėje. Sutuoktiniams iš Rusijos miestelis patiko. Jie nusprendė čia įleisti šaknis, čia kiek vėliau gimė ir jų dukra. Aplinkos ir gyvenamosios vietos pasikeitimas iš esmės pastūmėjo Tatjaną paimti į rankas teptuką.

„Iš pradžių tai buvo sielos proveržis, – prisimena menininkė. – Visą laiką buvau kokiuose nors rėmuose: buto, namo, kasdienybės, žmonos, mamos rėmuose... Norėjau iš viso to ištrūkti ir rasti ką nors sau, sielai, kai galiu būti be visų tų etikečių. Pradėjau lankyti meno mokyklą, bet ten susidūriau su akademinėmis taisyklėmis ir aiškinimais, kaip turėčiau gyventi ir ką turėčiau veikti. Kadangi taip gyvenau 30 metų, pagalvojau: užteks! Vyras vertina mano barščius, vaikai vertina, ar esu gera mama, tėvai – ar teisinga, kad apsisprendžiau išvažiuoti. Kiek galima mane vertinti? Manau, kad menas neskirtas vertinti, jo neįvertinsi, todėl noriu kurti laisvą, alternatyvų meną.“

Laidai „Rusų gatvė“ T. Sokolova parodė įdomiausius savo darbus ir paaiškino, kuo išmanusis menas skiriasi nuo džiazo meno ir kitų krypčių.

„Čia paveikslai iš išmaniojo meno ciklo, – menininkė veda filmavimo grupę prie vienos iš sienų, kur eksponuojami jos darbai. – Kartais tai būna paveikslai pokštai. Kartais tiesiog paprasti lakoniški pareiškimai. Pavyzdžiui, šis paveikslas nutapytas išgyvenant depresiją po gimdymo, kai supratau, kad moteris po gimdymo, galvojanti tik apie pieną, yra kaip pieno ąsotis, kaip sklidinas indas, kaip maitintoja. Iš principo ji neturi galimybės apie nieką kitą galvoti, todėl yra be galvos. Su tokiomis mintimis galvoje ir nutapiau nėščią moterį kaip ąsotį.

„Šis darbas apie emocijų valdymą, – Tatjana rodo kitą savo kūrinį. – Esmė ta, kad moteris yra kaip dinamitas, tačiau tuo pačiu metu ji yra ir žvakė. Ji gali ilgai tirpti arba staigiai sprogti ir sukelti daug triukšmo – kartais iš nieko.“

Išmanusis menas remiasi menininko idėja ir emocija, o džiazo menas yra pasvarstymai aktualiomis temomis. Kaip tai išreiškiama praktikoje, Tatjana pasakoja, pasitelkdama diskusijų apie feminizmą pavyzdį.

„Pavyzdžiui, žiūrėjau filmą „Raudonoji piliulė“ apie feminizmą ir apie tai, kad reikia ginti ir vyrų teises. Realybėje viskas ne taip paprasta, kaip atrodo. Apsaugos reikia ne tik feministėms. Ir aš sugalvojau paveikslą eskizą objektui „Feminizmas“. Kalbama apie tai, kad feminizmo niekas neįvedė ir niekas neatšaukė. Vaikystėje mačiau daug moterų, kurios, pagriebusios kočėlus ar keptuves, grasino savo vyrams. O vyrai buvo po padu, ir man atrodė, kad feminizmo apskritai nereikia ginti, nes moterys su kumščiais niekur nedingo. Jos tiesiog sėdėjo virtuvėse ir nekišo nosies į gatvę, o dabar išeina į mitingus. Tik toks skirtumas. O ginti reikia ir vaikus, ir vyrus – visus. Tiesiog reikia ginti žmogaus teises, o ne ką nors konkrečiai.“

Tatjana Sokolova nevengia ir aštrių politinių temų.

„Įvykių Ukrainoje metu gimė toks žaliasis žmogeliukas, – menininkė demonstruoja dar vieną savo kūrinį. – Tai labai nemalonus žmogus, vietoje galvos turintis kiaurasamtį. Kitaip tariant, jo smegenys ten neužsilaiko, nes visur skylės. Kiaurasamtis yra šalmo simbolis, o tas šalmas skylėtas. Jo galvoje niekas nesilaiko. Jis toks žalias ir nemalonus. Ir jei su tokiu žmogumi gyvena moteris, ji atsiduria tarsi už grotų. Jos akyje yra grotos ir ji pati psichologiškai yra už grotų.“

Tatjana turi ne tik dailininkės, bet ir rašytojos patirties. Ji yra išleidusi keletą vaikiškų knygelių rusų kalba.

„Jau minėjau, kad turiu vaikų. Jie mane įkvepia kurti istorijas ir eilėraščius įvairiomis temomis, todėl panorau išbandyti save vaikiškos knygos iliustracijos žanru. Pavyzdžiui, prirašiau įvairių trumpų humoristinių istorijų apie mūsų katę ir pati jas iliustravau. Knyga atspausdinta stambiu šriftu, kad mūsų dukra, kai buvo dar maža, galėtų pati skaityti įvairius juokelius apie savo mylimą katę. Ji susidomėjusi skaito, ką parašė jos mama“, – su juntamu pasididžiavimu pasakoja Tatjana.

Visus tuos metus Tatjana su šeima net nesvarstė galimybės persikelti į Lietuvos sostinę. Jiems labai patinka Ukmergės kompaktiškumas ir gyvenimo nedideliame miestelyje komfortas. Be to, čia upė ir miškas pėsčiomis pasiekiami. O iš gamtos dailininkė semiasi įkvėpimo naujiems paveikslams.

„Gamta yra ta vieta, kur aš ilsiuosi ir pasikraunu energijos... Pasivaikščiojimai, pokalbiai su man svarbiais žmonėmis, su artimaisiais... Su žmonėmis, kurie pasufleruoja naujų idėjų, minčių... Su vyru, su kuriuo galiu ką nors aptarti, generuoti idėjas. Kartais tai būna smegenų šturmas, kai bendraudami ir aptarinėdami kokį nors straipsnį, knygą ar naujieną sugalvojame vaizdinį ir kaip jį panaudoti, kad pasakytume žmonėms, kas mums svarbu. Apie mūsų vertybes, apie tai, ką reikia saugoti ir į ką atkreipti dėmesį šiame pasaulyje“, – laidoje „Rusų gatvė“ kalbėjo menininkė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt