Kultūra

2021.12.01 21:24

Monika Gimbutaitė. Apie tai, kuo gyvename dabar: Blaževičiaus filmo „Bėgikė“ recenzija

Monika Gimbutaitė, LRT KLASIKOS laida „Pilno metro“, LRT.lt2021.12.01 21:24

Žiūrint Andriaus Blaževičiaus filmą „Bėgikė“ man nutirpsta ranka. Ranka vis tirpsta ir pagrindinei filmo veikėjai Marijai.

Keistas sutapimas, pagalvoju, bet nors gniaužau kumštį ir tylomis purtau ranką, tirpimas nepraeina taip greit, kaip norėtųsi (ir kaip greit, tuo metu esu įsitikinusi, turėtų). Praėjus dar kelioms minutėms suprantu, kad netyčia išlipau iš kritikės vaidmens, ir pradedu pykti ant Marijos, vis nerandančios laiko nueiti pas gydytoją. Už būsimą tekstą pasidaro svarbiau išgirsti galimą diagnozę.


Rankos tirpimas baigiasi taip pat staiga, kaip ir prasidėjęs, ir daugmaž čia mano itin glaudus ryšys su Marija pasibaigia. Aš nesu patyrusi to skausmo, kurį ji bando išbėgti, po visą Vilnių ieškodama bipolinį sutrikimą turinčio ir manijos epizodą išgyvenančio savo vaikino. Ir nežinau, kiek žmonių savo kailiu yra su kuo nors panašaus susidūrę, bet visos po seanso išvystos paraudusios akys ir išgirsta sprangi tyla liudija, kad „Bėgikė“ užgauna kažką svarbaus: apie psichikos sveikatą, apie žmonių santykius, apie gautus, prisiimtus ir niekaip nesibaigiančius vaidmenis.

Andrius Blaževičius tiksliai užčiuopia šio laiko būkles. Savo debiutiniame ilgametražiame filme „Šventasis“, pasirodžiusiame 2016 metais, režisierius, ir tąkart scenarijų rašęs drauge su Marija ir Tekle Kavtaradzėmis, žiūrovus nukėlė į Lietuvos provinciją ekonomikos krizės metais. Bet net ir neišgyvenus šių socialinių aplinkybių taip ir neįvardytame geografiniame taške pilka daugiabučių kasdienybė ir beviltiškumu persisunkusi būtis buvo atpažįstama gerokai platesniam žiūrovų ratui – tikiu, įskaitant ir tuos, kurie šiandien gauna ne tokius jau menkus algalapius didmiesčiuose.

Po penkerių metų režisierius sugrįžta su filmu, kuris daugybe aspektų yra visai kitoks. Iš provincijos – į sostinę. Iš lėto tempo – į dinamišką bėgimą. Iš rankas, rodos, nuleidusio protaganisto perspektyvos – į pasiduoti atsisakančios moters poziciją.

Tačiau iš dusinančios „Šventojo“ apatijos žiūrovai yra įmetami į ne mažiau dusinančią „Bėgikės“ įtampą, desperatiškai mėginant „sutvarkyti“ tai, kas visiškai ne tavo galioje. Ir šios dvi Blaževičiaus filmuose užfiksuotos protagonistų būsenos yra gerokai arčiau viena kitos ir gerokai arčiau mūsų, nei dažnai esame linkę pripažinti.

Filme Marijos bėgimas turi aiškų tikslą: surasti savo mylimąjį – sekant jo įrašus feisbuke, lankantis jam įprastose vietose, gaudant nuogirdas iš bendrų draugų – ir įkalbėti jį važiuoti į ligoninę. Dėl to ji nespės apsilankyti pas gydytoją, viduryje pamainos išeis iš darbo, į pagalbą pasitelks savo draugę, ignoruos skausmą, smurtą ir aplinkinių bandymus „atvesti į protą“.

Tačiau leidžiantis į šią kelionę žiūrovams iš pradžių teks perlipti vieną barjerą – patikėti, kad 21 amžiuje žmonės puikiai žino kitų adresus, prisimena visų koduotų sostinės laiptinių skaičių kombinacijas ir gali drąsiai pasirodyti prie buto durų neįspėję bent jau mesendžerio žinute. Net jei tai ne artimi draugai, o, pavyzdžiui, tavo disertacijos vadovė.

Į šoną nustūmus įspūdį, kad tai ne šio laiko socialinė norma, ar pabandžius tokį dramaturginį sprendimą pateisinti nestandartinėmis protagonistės aplinkybėmis, reikia pripažinti, jog „Bėgikė“ yra net labai apie dabar. Žinoma, viskas visada atsiremia į asmeninę patirtį. Gal jūs sostinėje lankotės visai kitose vietose, gal jūsų Vilniaus sienos mažiau apsilupinėjusios, o pašnekovų kalba ne taip prisodrinta keiksmažodžių? Bet man šis filme užfiksuotas miestas ir jo truputį neurotiški, dirbtinai atsipūtę, savęs nerandantys žmonės pasirodė visai kaip tie, kuriuos kasdien matau gatvėse.

Kartais atrodo, kad Marija jų sutinka net per daug. Antraplaniai personažai greitai pradeda painiotis, nes pašnekesiai su jais baigiasi tik prasidėję. Vos priartėjame prie kažko daugiau ir viliamės suprasti giliau (apie esamus ir buvusius santykius? apie šeimą? apie draugę?), tik nubrozdiname santykio paviršių, nes Marija – jau pakeliui į kitą tašką. Žiūrint filmą šis padrikumas kartais erzino.

Atrodo, kiekgi galima turėti trumpų susidūrimų, regis, dirbtinai ieškoti konfliktų ir vis išbėgti neatsigręžus, kad tą patį veiksmą pakartotum jau kitoje erdvėje? Bet net jei tai dirgina ir kartais pasvarstai, ar iš scenarijaus išmetus porą scenų nebūtų mažiau rizikuojama žiūrovo empatijos ištekliais, sunku nuneigti, kad ši trumpų ir prasmės kartais stokojančių susidūrimų vinjetė – irgi apie tai, kaip žmonės gyvena, bendrauja ir problemas sprendžia šiandien.

Kaip kad šiuo laiku atsiduoda ir visa persmelkianti įtampa, auginama nuo pirmų filmo scenų: svaiginanti operatoriaus Narvydo Naujalio kamera ir netikėtai stambūs planai, greitas, įtaigus Ievos Veiverytės montažas, vidinį virpulį subtiliai auginantis Jakubo Ratajaus garso takelis kuria įspūdį, kad ir tau, visai kaip Marijai, nuo bėgimo tuoj pritrūks kvapo.

Tačiau emocinis filmo krūvis nebūtų įmanomas be Mariją įkūnijančios Žygimantės Elenos Jakštaitės. Šiuo vaidmeniu aktorė debiutuoja ilgametražiame kine ir šis debiutas – kaip reta ryškus. Vos vienas klaidingas žingsnis, ir Marija būtų tapusi per daug vienpusiška, tačiau ekrane Jakštaitė nuolat mainosi: ji švelni ir atžagari, bėganti į tikslą ir beviltiškai sutrikusi. Šio vaidmens įtaigą liudija tai, kad ant Marijos supykau dar daug kartų po to, kai vizitą į polikliniką ji praleido. Tiek pat kartų ir atleidau.

Nepaisant to, kad pasirinkta kryptis – teisinga, o bėgimas įtraukiantis, „Bėgikei“ nepavyksta neužkliūti už tų kupstų, už kurių užkliuvo ir „Šventasis“: čia, kaip ir ankstesniame Blaževičiaus filme, yra bent viena dramaturgine linija per daug, nesėkmingai bandant sukurti iš griežtų realybės rėmų išsprūstančią dimensiją.

„Šventasis“ realistinėje dramoje ne itin rangiai flirtavo su tikėjimo tematika, o „Bėgikėje“ koją kiša vis atsikartojantys kariniai motyvai (žygiuojantys kareiviai, antraštės žiniasklaidoje, konferencija apie partizaninį karą) ir Marijos kelyje nuolat sutinkamas juodas šuo: pernelyg neartikuliuoti motyvai, kad taptų įtraukiančia veikėjos vidinės karštinės išraiška ar visą filmą apgaubiančia metafora.

Kartu atrodo, kad filmo dramaturgai pabijojo iki galo pasiduoti greitai tėkmei, todėl sukūrė, regis, nebūtinų, kartais ant banalumo ribos balansuojančių jungčių. Taip vidinė Marijos jaučiama grėsmė susijungia su keliose dramaturginėse plotmėse besiskleidžiančia išorine – karine – grėsme. Filmas pradedamas prie lovos prikaustyto vyro scena (nuoroda į fizinę ligą), o nematoma kūrinio ašimi tampa psichikos liga. Ir jei šuo sutinkamas laisvai klaidžiojantis gatvėmis, anksčiau ar vėliau teks jį pririšti. Šie netvirtai surišti dramaturginiai kuoliukai per daug trafaretiški, kad taptų rimtu pamatu filmo antram dugnui, ir pernelyg akivaizdūs, kad netrukdytų „Bėgikei“ iš visų jėgų judėti pirmyn.

„Bėgikėje“, kaip ir „Šventajame“, mano ausiai kartais iššoko ir ne tas registras: Aarono Sorkino manierą primenantys staigūs, kapoti, šmaikštūs dialogai (ypač Marijos pokalbiuose su tėvais ir drauge) gali pasirodyti kiek per staigūs ir per šmaikštūs, kad taptų organiška filmo dalimi. Vidinė veikėjų abejonė, taip gražiai atsiskleidžianti aktorių kūno kalba ir režisūros sprendimais, kažkur pranyksta, žaibo greičiu atsišaundant į pašnekovų komentarus – sakytum, gynybinis mechanizmas, jei kartu neatrodytų kitos nuotaikos ir žanro filmo aidas.

Ir vis dėlto kažkas net šio filmo paklydimuose – bandyme aprėpti daugiau, nei reikėtų, ir staiga apsisiausti lengvos ironijos siena, kai pasidaro per sunku, – yra apie šią kartą ir šį laiką. Todėl visai nesistebiu, kad tiek daug žiūrovų filme atranda save ir savo aplinką persmelkusias būsenas. Kai gyvenam laike, kur instagramai ir feisbukai nenustoja kalbėti apie psichologinę sveikatą, bet nė velnio nesuprantam, ką daryti su tuo susidūrus realiame pasaulyje, kur like`ai nieko neišsprendžia.

Kai oficialiai jau nusimetėme stigmas, bet vis tiek žūtbūt vengiame prašyti pagalbos, kad diagnozės atskleidimas „gyvenimo nesugadintų“. Kai dirbame, kol perdegame. Kai pamirštame save. Kai nenustojame bėgti, nes ką daugiau daryti?

Kaip tik todėl „Bėgikė“, klupdama ir keldamasi, tiek pat savo pergalėmis, kiek savo klaidomis nenuginčijamai kalba apie dabar.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt