Kultūra

2021.12.04 20:33

Nacių režimo nepabūgęs Stanisławas Roliczius: su Hitleriu kovojo savo kūriniais

Giedrė Jankevičiūtė, Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.12.04 20:33

Naujame LRT.lt publikacijų cikle „Nutildyti dailininkai“ – dar vienas herojus. Mandžiūrijoje, geležinkelio stotelėje ant Amūro kranto, gimusį Stanisławą Roliczių galime laikyti vienu drąsiausių mūsų dailininkų. Trečiojo reicho įsigalėjimui Europoje jis neteikė reikšmės, politika nesidomėjo. Kol politika pačiu nemaloniausiu būdu pasibeldė į jo duris. Per vokiečių okupaciją pašalintas iš viešojo gyvenimo dailininkas bene vienintelis atvirai reiškė antinacinius įsitikinimus, persunktus neapykantos Hitleriui.

– Iš baltarusiškų žemių kilusiai tapytojo, grafiko, pedagogo S. Rolicziaus (1913–1997) šeimai teko pamatyti sunkiai įveikiamus tolius. Šis dailininkas gimė Mandžiūrijoje. Kaip ir dėl kokių priežasčių iš LDK žemių kilę jo tėvai atsidūrė prie Amūro?

– Rolicziaus tėvas buvo lenkas, užaugęs varganame Roličių kaime prie Svyrių ar Svierių ežero dabartinėje Baltarusijoje, o mama ukrainietė. Caro imperijos laikais Roličių kaimas priklausė Vilniaus gubernijai, o 1922 metais atsidūrė lenkiškoje Vilniaus vaivadijoje.

Kaip ir daugelis carinės imperijos pobaudžiavinio kaimo žmonių, Rolicziaus tėvas, sulaukęs pilnametystės, važiavo ieškoti darbo ir uždarbio į didmiestį. Pasirinko Peterburgą. Ten išmoko šaltkalvio amato ir dirbo švedų verslininko Erikseno telefonų įmonėje. Už dalyvavimą anticariniame 1905-ųjų judėjime valdžios nurodymu darbdaviai jį atleido. Jis buvo suimtas ir išsiųstas į Uzbekistaną, o iš ten – į Mandžiūriją.

Stanislovas – vyriausias vaikas – gimė prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, 1913 metų sausio 1 dieną, Taptugario gyvenvietėje prie geležinkelio trasos ant Amūro kranto. 1915-aisiais gimė brolis Vitoldas, 1917-aisiais Leonardas, paskiau sesuo Sofija – Zosia, o persikėlus į Vilnių ir jauniausias brolis Zigmantas.

Šeimoje kalbėta rusiškai, nors tėvas vaikystėje kalbėjo lenkiškai. Tačiau daugybę metų gyvendamas tarp rusų jis spėjo primiršti gimtųjų namų kalbą ir savo vaikų net nemėgino lenkiškai mokyti. Greičiausiai nesitikėjo, kad kada nors bent vienam prireiks lenkų kalbos.

Todėl tai tapo rimta problema, kai bėgdami nuo bolševikų Rolicziai persikėlė į lenkišką Vilnių. Jie čia atvyko 1922 metų gruodžio 5 dieną su lenkų, bėgančių nuo bolševikų, banga. Anot S. Rolicziaus, ilgoje kelionėje iš Tolimųjų Rytų pirmas lenkiškas miestas jų kelyje buvo Baranovičiai – dvisavaitinio karantino punktas atvykėliams iš bolševikinės Rusijos.

– Iš kur tokios detalios žinios?

– Taikliai pastebėta! Neįsivaizduoju, kiek darbo ir sėkmės reikėtų norint surinkti tokias smulkmenas apie Rolicziaus vaikystę, jei ne paties dailininko paliktas šaltinis – į kelis sąsiuvinius surašyti prisiminimai, saugomi Torunės universiteto bibliotekos Grafikos kabinete. Ilgametis šio kabineto darbuotojas Vilniaus grafikos tyrėjas Janas Kotłowskis transkribavo rankraštį ir rengia jį spaudai.

Esu labai dėkinga Janui, kad nurodė rankraštį ir pasidalijo savo darbu, t. y. pasiūlė perskaityti transkribuotą tekstą. Tai nuostabus Vilniaus istorijos šaltinis, kupinas įdomiausių smulkmenų, kurias kitur vargu ar rasime.

Pasak paties Rolicziaus, prisiminimus pradėjo rašyti 1962 metų viduryje, paskatintas Vroclavo „Ossolineumo“ bibliotekos Grafikos kabineto kuratoriaus Tadeuszo Solskio. Per keletą metų parašė 541 puslapio pasakojimą apie savo gyvenimą nuo vaikystės Tolimuosiuose Rytuose prie Mandžiūrijos sopkų iki Antrojo pasaulinio karo.

Deja, ne visi sąsiuviniai pateko į biblioteką, sunku pasakyti, ar jie apskritai išliko. Tačiau tuose, kurie pasiekiami, gausu žinių ir apie patį Roliczių, ir apie jo mokyklinių bei studentiškų laikų Vilnių, miesto gyventojus, jų kasdienybę, be abejo, ir bendramokslius iš Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto, fakulteto dėstytojus.

– Su Vilniumi S. Roliczių siejame nuo 1922 metų. Kuo vertėsi šeima, kaip pritapo mieste, kuriame iki tol, regis, nė vienam iš jų neteko lankytis?

– Pradžia buvo tikrai varginga. Integraciją sunkino du dalykai: Rolicziai Vilniuje neturėjo nei giminių, nei pažįstamų, antra – nė vienas šeimos narys nekalbėjo lenkiškai.

Kelis mėnesius jie praleido pabėgėlių prieglaudoje Sodų gatvėje, dalydamiesi kambarį su kitomis trimis šeimomis. Mito tuo, ką gaudavo labdaros valgykloje.

Padėtis šiek tiek pagerėjo tėvui susiradus darbą geležinkelio depe. Iš pabėgėlių prieglaudos šeima persikraustė į nuomojamą kambarį tuometės Orenburgo (dabar – Vytenio) gatvės daugiabutyje. Tačiau jie neturėjo nieko: nei drabužių, nei baldų, nei indų. Pradžioje gyveno iš kitų malonės, naudojo tai, ką atidavė kaimynai, ką pasiūlė labdaros organizacijos.

Buitinės sąlygos pagerėjo, kai Stanislovo tėvas buvo perkeltas dirbti į Jašiūnus, paskiau į Ašmeną. Geležinkelio valdyba savo tarnautojams ir darbininkams skirdavo tarnybinius būstus – namo dalį ar namuką su žemės sklypeliu daržui ar net sodeliu. Dailininko motinai tai teikė daug džiaugsmo, be to, padėjo papildyti maisto atsargas.

Vis dėlto tėvas po kurio laiko pasiprašė grąžinamas į Vilnių, nes norėjo, kad vaikai galėtų normaliai lankyti mokyklą. Geležinkelininkų vaikai galėjo važinėti į Vilnių nemokamai, bet tokia kelionė trukdavo ilgai, išblaškydavo ir išvargindavo.

Grįžę į Vilnių Rolicziai apsigyveno „naujajame pasaulyje“ – Naujininkuose. Svarbia traukos vieta šeimai tapo Vilniaus Dievo Apvaizdos (Gerosios Vilties) bažnyčia ir prie jos veikiantis saleziečių vienuolynas. Nežinau, kiek saleziečių veiklą yra ištyrę Vilniaus istorikai, bet paskaičius Rolicziaus atsiminimus akivaizdu, kad mažaturčiams vilniečiams tai buvo labai svarbus religinis ir kultūrinis židinys.

Apkarpę vienuolyno daržus saleziečiai įrengė sporto aikštynus, vaikus ir paauglius mokė žaisti tinklinį ir krepšinį. Paaugliams kartu su pradedančiaisiais aktoriais leista vaidinti lauko teatre. Šiuos mėgėjiškus spektaklius mielai žiūrėjo aktorių šeimos nariai, giminės, kaimynai. Ir vaikai, ir suaugusieji galėjo lankyti muzikos kursus, įvairius rankdarbių būrelius.

Stanislovas prisimena, kad jo mama dainavo chore, o jis mokėsi griežti smuiku. Motina nepraleisdavo nė vienos repeticijos, jai, kaip ir kitoms namų šeimininkėms iš skurdžių šeimų, tai buvo didelė atgaiva, šviesus atotrūkis nuo monotoniškos ir nelengvos namų ūkio priežiūros darbų naštos.

Įveikęs lenkiškos pradžios mokyklos kursą, Stanislovas nesėkmingai laikė egzaminus į Adomo Mickevičiaus gimnaziją, bet paskiau visgi buvo priimtas į Žygimanto Augusto gimnaziją. Jam trūko lenkų kalbos įgūdžių, sunkokai sekėsi matematika, tad teko net pasėdėti toje pačioje klasėje antrus metus.

Būtent gimnazijoje gimė Rolicziaus susižavėjimas daile. Piešimą jam dėstė tapytojas Stanisławas Jarockis. Pasak Rolicziaus, Jarockis buvo panašus į Pilsudskį: turėjo aštrią erelio nosį ir kuplius ūsus. Asociaciją su Pilsudskiu papildė paramilitarinės sporto organizacijos „Sakalas“ uniforma, kuria Jarockis apsivilkdavo per mokyklos išvykas į gamtą: juodi marškiniai, švarkas, chaki spalvos trumpos kelnės, kepurė su snapeliu, sportiniai batai ir vilnonės kojinės iki kelių.

Jarockis mokėjo pastebėti ir paskatinti net menkiausių meninių gebėjimų žybtelėjimus, ir jo globojamas Roliczius pasijuto radęs savo kelią. Visą gyvenimą jis su dėkingumu prisiminė Jarockio įvertinimus „l. gerai“ ir mokyklos koridoriuose rengtose parodose iškabintus pirmus savo tapybos bandymus.

Tarpukario Vilniaus provincialumą, o kartu sporadiškus ryšius su platesniu pasauliu perteikia du Rolicziaus papasakoti epizodai. Pirmasis – tai kelionė po Lenkiją, privaloma visiems baigiantiems ar baigusiems gimnaziją vaikinams. Toks savotiškas savo šalies pažinimo Grand Tour.

Antras pasakojimas skirtas giminių iš Amerikos – motinos brolio su dukra Vera – viešnagei 1932 metų vasarą. Visiems – ir Stanislovui, ir jo broliams, ir kaimynams – stiprų įspūdį padarė Veros tualetai, kokių Vilnius ar bent jau „naujojo pasaulio“ gyventojai nebuvo matę. Pavyzdžiui, į pasivaikščiojimą po Burbiškių mišką ji išsiruošė apsivilkusi ilgą siaurą baltą suknelę, apsiavusi baltus batelius aukšta pakulne, užsitraukusi baltas pirštines iki alkūnių. Nebuvo moters ar vaikino, kurie nebūtų į ją atsigręžę!

Rolicziui labai patiko, kad metais vyresnė pusseserė nemoka nė žodžio lenkiškai, o į jį kreipiasi „Sten“. Daug laiko abu skyrė pasivaikščiojimams Bernardinų sode, kinų lankymui, promenadoms Šv. Jurgio prospekte ir pasisėdėjimams ledainėse. Namuose iš pusseserės atvežtų gaidų Stenas, kaimynų džiaugsmui, smuiku grieždavo amerikietiškas populiarias šokių ir dainų melodijas.

– 4-ajame dešimtmetyje S. Roliczius mokėsi Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete pas Ludomirą Sleńdzińskį, Bronisławą Jamonttą ir Jerzy Hoppeną. 1940 metais tęsė studijas Vilniaus dailės akademijoje. Kokį išsilavinimą jam suteikė šios asmenybės, kurias turbūt galėtume vadinti lenkų dailės klasikais?

– Rolicziaus studijos išsitęsė beveik dešimtmetį. 1934 metais jam teko jas nutraukti ir atlikti dvimetę karo tarnybą. Po to jis ne iš karto sugrįžo į studento suolą; kurį laiką, tiksliau, dvejus metus dirbo pašte, įgijo telegrafininko specialybę, pramoko tuometėje pašto tarnyboje dominavusios prancūzų kalbos. Grįžo studijuoti tik 1938 metų rudenį, kitaip sakant, paskutiniais SBU ir jo Dailės fakulteto metais. Universiteto diplomo gauti nebesuspėjo, grafiko kvalifikaciją įgijo jau lietuviškoje dailės akademijoje, o užbaigė mokslus po karo Lenkijoje.

Stebina jo atkaklumas ir ryžtas siekti išsilavinimo. Baigęs šešias gimnazijos klases jis pradėjo sukti galvą, iš kur gauti lėšų tolesniems mokslams. Juolab kad norėjo studijuoti ir muziką, ir dailę. Muzikos studijas konservatorijoje jam, kaip geležinkelininko vaikui, įsipareigojo apmokėti Valstybinė geležinkelių valdyba, tačiau dailės studijos universitete net ir laisvojo klausytojo teisėmis kainavo nepigiai: 30 zlotų už stojamuosius ir 300 zlotų už kiekvienus mokslo metus. Be to, reikėjo savo lėšomis įsigyti medžiagų ir įrankių – dažų, teptukų, drobės, piešimo ir akvarelės popieriaus.

Roliczius subūrė pas saleziečius smuiko klasę, pradėjo duoti muzikos pamokas namuose ir taip sukaupė reikalingą pradinę sumą. Sutaupytų pinigų užteko pirmajam įnašui Dailės fakultete, tad 1932 metų rudenį jis pradėjo lankyti abi išsvajotąsias mokyklas. Tiesa, į universiteto Dailės fakultetą pateko, pasak jo paties, tik dėl gebėjimo griežti smuiku: buvo priimtas su sąlyga, kad kartais pagrieš per piešimo pratybas, pralinksmindamas studentus ir dėstytojus. Gal tiesa, o gal dar vienas iš anekdotų, kuriuos Roliczius labai mėgo.

Unikalios jo užrašytos bendramokslių ir Dailės fakulteto dėstytojų charakteristikos. Jis lakoniškai, bet kartu tiksliai sumini kitų nutylėtas ar nepastebėtas detales. Man, pavyzdžiui, buvo naujiena L. Slendzinskio nedidelis ūgis. Niekada apie tai anksčiau nepagalvojau, o dabar aiškiai matau, kad tai pastebima ir Slendzinskio autoportretuose, ir fotografijose.

Rolicziui stiprų įspūdį darė Slendzinskio dailės kūryba, taip pat muzikiniai gebėjimai. Su pasididžiavimu mini turėjęs progų su juo pagroti duetu: Slendzinskis skambino fortepijonu, Roliczius griežė smuiku.

Profesorių aprašymuose Roliczius išskiria tuos dėstytojų išorės bruožus, kuriuos akcentavo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje metalo raižinio technika sukurtame SBU profesūros portretų cikle. Pavyzdžiui, Jamontto portrete įsimena nedidukė riesta nosis ir trumpi kieti ūsiukai, Hoppeno paveikslas – aristokratiškos išvaizdos liesas aukštaūgis išlakios povyzos elegantas. Būtent taip Roliczius juos pristatė ir prisiminimuose. Apie Jamontto nosį rašė net keliose vietose, neslėpdamas, kad nuo jos kažin kodėl negalėjęs atplėšti akių.

Roliczius apgailestavo, kad negalėjo sau leisti Jano Bulhako fotografikos pamokų. Medžiagas ir aparatūrą šio kurso studentai privalėjo įsigyti savo lėšomis – Rolicziui tai buvo nepasiekiama prabanga.

Apibūdindamas Tymoną Niesiołowskį, jis net keliose vietose pabrėžė, kad šio pedagogo pastabų nepajėgė suprasti: Niesiołowskis jam likęs it koks sfinksas. Pasak Rolicziaus, taip, matyt, nutikę dėl to, kad Niesiołowskis nepriklausė apie Slendzinskį susibūrusiems klasikos mėgėjams, buvo savotiška balta varna tarp fakulteto pedagogų. Jis orientavosi į Vilniaus dailininkų įtariai vertintą prancūzų koloristinę mokyklą, atvirai žavėjosi Pierre`o Bonnard`o tapyba, neslėpė patyręs jo įtaką. Iš tiesų tarp kolegų, kurie aukščiausiu meno idealu laikė italų renesansą, Niesiołowskis turėjo jaustis gerokai vienišas.

Nepaisant juokingų detalių ir vienos kitos kandžios pastabos, Rolicziaus prisiminimai kupini didžiausios pagarbos dėstytojams. Ne mažiau pagarbiai jis atsiliepia ir apie daugumą studentų, ypač merginas. Prisimindamas trečio kurso baigiamąsias peržiūras, negali atsižavėti Levo Dobrzyńskio, Siewruko, Czuryłos tapyba, dar labiau – Valento Romanowicziaus, Leono Kosmulskio ir Edvardo Kuczińskio grafika.

Jis nieko nerašo apie kūrinių turinį ir stilių, bet susitelkia į asmenines bendraamžių savybes. Pavyzdžiui, grožiu tarp Dailės fakulteto studenčių, anot jo, išsiskyrė Izabella Borowska, o jėga – Ildefonsas Houwalttas. Roliczius mėgaujasi pasakodamas, kaip visas universitetas ūžė, kai Houwalttas paskelbė vedąs tapytoją ir puikią piešėją Basią Szopówną, kitą grožiu pagarsėjusią dailės studentę, dėl kurios dūsavo ne tik Dailės, bet ir kitų fakultetų studentai.

Tarp pastabų apie bendramokslius yra liūdna tapytojo Lewo Dobrzyńskio istorija. Talentingas, kilęs iš pasiturinčios dvarininkų šeimos, jis baigė gyvenimą savižudybe – nusišovė. Pasak Rolicziaus, visas Dailės fakultetas kalbėjęs, kad Dobrzyńskis palūžo, kai sužinojo, jog motina savo reikalams išleido stipendiją, kurią jis gavo išsvajotai kelionei į Italiją. Sakė, kad pinigus skolinasi ir greitai grąžins, o kai Dobrzyńskiui atėjo laikas išvažiuoti, paaiškėjo, kad nebėra už ką. Dobrzyńskis puolė į depresiją, pradėjo klausinėti medicinos studentų, už kurio šonkaulio yra širdis, ir šaudamas nesuklydo.

– Turbūt prisiminimuose netrūksta ir įdomių buities detalių?

– O taip! Viena mano mėgstamų – Rolicziaus pasakojimas apie „stebuklingą“ vokišką firmos „Schoellershammer“ piešimo popierių, kuris kainavo nepigiai, bet buvo naudojamas kelis kartus, padėdavo taupyti medžiagas. Per popietinę nuogo modelio piešimo pamoką sangvinu arba anglimi nupiešę niu, kurį parodydavo dėstytojui, studentai įvertintą piešinį nuvalydavo skutimosi peiliuku ir vėl turėjo piešimui kita priemone paruoštą švarutėlį lygų paviršių. Pasak Rolicziaus, drąsiai buvo galima naudoti net tušą – linijos neišsiliedavo.

Ne mažiau įdomiai ir gyvai Roliczius pasakoja apie pietus studentų valgykloje, kuri, pasirodo, veikė Bokšto gatvėje. Tie pietūs buvęs tikras išsigelbėjimas: maistas sotus ir skanus, kainos pritaikytos studentų kišenei. Juolab kad mažiau pasiturintys, tarp jų ir Roliczius, apskritai gaudavo nemokamus pietų kuponus. Sriubos ir duonos buvę galima valgyti iki soties, bet daugiausia liaupsių Roliczius skyrė mėsai su bulvėmis ir grietine pagardintoms šviežių agurkų salotoms, kurios, kaip ir dabar, lenkiškai vadinamos „mizeria“. Anot jo, tai buvusi tikra puota, teikusi palaimingą džiaugsmą.

– Koks vaidmuo meno pasaulyje S. Rolicziui teko tarpukario Vilniuje ir per Antrąjį pasaulinį karą?

– Tarpukario Vilniuje Roliczius spėjo pasireikšti tik anonimiškai. Stengdamasis pasipraktikuoti ir kartu užsidirbti kasdienėms reikmėms, jis imdavosi įvairių pagalbinių darbų: triūsė kaip juodadarbis apipavidalinant Šiaurės mugę, vieną kitą dešimtį zlotų gaudavo už brolių Jablkowskių parduotuvės (dabar – „Zara“) vitrinų tvarkymą. Tai buvo nematoma veikla, universitete jį garsino smuikas.

Roliczius grojo universiteto orkestre, kuriam vadovavo J. Bułhako sūnus Januszas. Orkestro repertuaras nesiribojo klasika, šeštadieniais orkestrantai akompanuodavo studentų šokiams. Per vakarą muzikantas užsidirbdavo apie 10 zlotų – visai rimtą sumą.

Dailininko karjerą Roliczius pradėjo tik nacių okupacijos metais, jeigu neskaičiuosime jo dalyvavimo vienoje iš paskutiniųjų vadinamųjų grafikos prenumeratų ir pasirodymo 1940 metų rudenį jau sovietiniame Vilniuje surengtoje Vilniaus dailininkų kūrybos parodoje.

Paradoksalu, bet intensyviausiai jis kūrė tada, kai lenkų dailininkams teko trauktis į pogrindį, nes naciai jiems uždraudė dalyvauti viešajame dailės gyvenime. Tie, kas galėjo, dirbo namuose, privačioje erdvėje.

Karo išvakarėse Roliczius kaip tik atrado grafikos meną. Tai galima laikyti palankiu aplinkybių sutapimu, nes tapyti ten pat, kur valgai ir miegi, sudėtinga ir labai nesveika, bet raižyti linoleumą, medžio ar metalo plokštelę įmanoma.

Susižavėjęs, kaip pats rašė, grafikos „alchemija“, Roliczius visiškai užmetė tapybą. Ji nebekėlė entuziazmo, atrodė per paprasta. Tad nacių okupacijos metais nereikėjo nertis iš kailio, ieškant dailės priemonių ir medžiagų: metalo ar linoleumo klišei gauti nebuvo sunku, lygiai kaip rasti dažų, popieriaus ir spausdinimo presą. Pagrindinis jo grafikos mokytojas buvo J. Hoppeno asistentas Leonas Kosmulskis – talentingas menininkas ir ne mažiau gabus technologas, už Roliczių ne taip daug ir vyresnis.

– Ką dailininkui teko išgyventi, patirti karo metais?

– Rolicziaus pavardę randame nuo 1940 metų rudens pradėjusios veikti Vilniaus laisvosios dailės mokyklos, vėliau pervadintos į Vilniaus dailės akademiją, studentų sąrašuose. Tačiau nacių okupacijos pradžioje iš pradžių lenkai studentai, paskiau ir lenkai dėstytojai naujos valdžios reikalavimu buvo iš akademijos pašalinti. Dauguma dirbo kuklų, paprastą, kartais net ir fizinį darbą, vertėsi atsitiktiniais užsakymais, pasitaikydavo, kad nupirkdami vieną kitą kūrinį dailininkus paremdavo labiau pasiturintys tautiečiai, pavyzdžiui, gydytojai, kurie tęsė savo profesinę veiklą, vertėsi privačia praktika, nes šios srities specialistų trūko ir vokiečiai jiems leido dirbti.

Baisūs ir sunkūs nacių okupacijos metai Rolicziui buvo paradoksaliai vaisingas laikotarpis. Jis sukūrė nemažą pluoštą labai įvairios tematikos kūrinių – daugiausia medžio ir metalo raižinio technika. Roliczius – vienas iš kelių mūsų dailininkų, vokiečių okupacijos metais atvirai reiškusių antinacinius įsitikinimus, persunktus neapykantos Hitleriui ir naciams.

Nežinau, kiek jis pats suvokė, ką daro, kai karikatūriškai vaizdavo Hitlerį kaip naujos Europos statytoją – groteskišką smilkstančių griuvėsių ir prievartos šalies valdovą. Šio laikotarpio užrašų Torunės archyve, deja, nėra. Tačiau ankstesnio laikotarpio prisiminimuose dailininkas papasakojo apie savo kolegą iš universiteto Dailės fakulteto vokietį Karlą Heinzą Fenske. Roliczius aprašė išpuoselėtą Fenske`s išvaizdą, pašlovino jo neeilinį išsilavinimą, iškalbą, gebėjimą diskutuoti su bet kuriuo iš fakulteto profesorių kaip lygus su lygiu.

Tačiau po pozityvios įžangos perėjo prie jį stipriai sukrėtusio epizodo, kai susidomėjės Fenske`s raižiniais išvydo išvaizdžiojo kolegos sukurtą itin įtaigų Hitlerio portretą – jo atspaudas tarp kelių kitų šio grafiko kūrinių saugomas Torunės universiteto Grafikos kabinete.

„Hitleris Fenske`s grafikoje atrodė taip, lyg iš jo akių žvelgtų pats pragaro blogis“, – teigė Roliczius. Tuo metu Vokietija dar buvo Lenkijai draugiška šalis, apie jokį karą niekas negalvojo, apie Hitlerį, pasak Rolicziaus, jis beveik nieko nežinojo, nes politika nesidomėjo: neturėjo tam laiko. Tačiau Fenske`s pavaizduotas fiurerio žvilgsnis jį tvilkyte nutvilkė ir įsiminė visam laikui.

Kas žino, gal tas įspūdis net paskatino jį karo sūkury, kai vokiečių fiurerio beprotiškos ambicijos ir siaubingi darbai jau buvo žinomi visam pasauliui, pačiam jį atvaizduoti, parodant savo santykį su šiuo veikėju.

Beje, Fenske`s istorija Hitlerio portreto įspūdžiais nesibaigė. Roliczius pridūrė, kad vokiečiams įžengus į Vilnių Fenske pasirodė mieste vilkėdamas vermachto uniforma, o pirmas jo veiksmas buvęs surasti pažįstamus žydų menininkus ir įsitikinti, ar jie tikrai pateko į getą.

– Kokį Vilnių atskleidžia S. Rolicziaus kūriniai? Kaip kito jo kūrybos motyvai? Ir ką byloja jo kurti autoportretai?

– Rolicziaus Vilnius gana įvairus. Studijų metais jis, be abejo, atidavė duoklę savo profesorių Slendzinskio, Hoppeno ir jų sekėjų istoristinėms vizijoms, bet vaizdavo ir skurdžius priemiesčių namelius. Asmeninė tikrovė jį pavertė priemiesčių žmogumi, nors dirbdamas pašto valdyboje jis keletą metų gyveno centre – nuomojosi kambarį Vilniaus gatvėje.

Vis dėlto visa paauglystė praėjo geležinkelio prieigose, o atnaujinęs studijas jis apsigyveno pas bičiulį ir kolegą Mikalojų Kočarovskį Užupyje, paskiau persikraustė į Aviečių gatvę Jeruzalėje. Gal Užupio, o gal ir Jeruzalės buto ir kiemo kampai kartais sušmėžuoja karo metų kūriniuose.

Kaip ir dauguma amžininkų, Roliczius balansavo tarp dviejų vaizdinių: įkvėpto tikrovės ir įsivaizduojamo, kylančio iš istorijos ir istorinės dailės pažinimo. Per istorijos ir net mito prizmę Roliczius linko žiūrėti ir į savo laiko gyvenamąją tikrovę, ją tokiu būdu sureikšmindamas.

Tarp jo kūrinių gana svarbi vieta tenka alegorijos žanrui. Pavyzdžiui, apmąstydamas karo ugnyje degančios Europos likimą, jis pasitelkė antikos mitą apie Dzeusą, kuris pasivertęs baltu jaučiu pagrobė ir nuplukdė į Kretą Finikijos karalaitę Europą. Rolicziaus alegoriją sudaro dvi dalys: „Europos pagrobimas vakar“ su nuoga gražuole, sėdinčia jūra plaukiančiam jaučiui ant nugaros, ir „Europos pagrobimas šiandien“ su bombas mėtančiame Liuftvafės lėktuve lindinčiu Hitleriu, laikančiu apalpusią nuogą mergelę Europą.

Viename autoportretų Roliczius savo tikėjimą menininko misija įvaizdino per prikaltojo Prometėjo mitą. Savo Prometėją jis prikalė ne prie uolos, bet prie molberto, parodydamas, kad, nepaisant visų sunkumų ir trukdžių, dailininkas pasmerktas savo misijai, privalo ją žūtbūt atlikti. Prometėjo atvaizdas fiziškai nepanašus į Roliczių, bet kūrinys neabejotinai autoportretiškas, Roliczius pavaizdavo save.

O „XX a. chimera“ – aiškiai autoportretiška. Jaunas vyras besiraitančių gyvačių vainikuota galva ir Rolicziaus veidu – dramatiška personifikacija, apmąstymų apie gyvenimą siaubingai deformuotoje visuomenėje vaisius, marginalizuoto jauno menininko savijautos represyvaus politinio režimo gniaužtuose išraiška.

Vis dėlto stipriausią įspūdį man daro paprastas tradicinis jo autoportretas skurdžiame dailininko įrankių prigrūstame kambaryje. Roliczius atvaizdavo save stovintį nugarą į langą, pro kurį matosi tipiškas Vilniaus kiemas. Šis raižinys – autentiškas karo metų dokumentas, įspūdingai gyvai juntama emocija ir būdingomis aplinkos detalėmis papildantis to laiko tekstus.

Mįslingiausia Rolicziaus vilnietiškojo laikotarpio kūrybos dalis – nacių okupacijos pabaigoje jo sukurti Vilnijos regioninių tipų, daugiausia vyrų iš Ašmenos apylinkių, atvaizdai. Jei Roliczius nebūtų buvęs marginalizuotas lenkas, būtų galima spėti, kad jis tiesiog atliko užsakymą kokiai nors vokiškai institucijai, okupuotose Ostlando teritorijose renkančiai medžiagą antropologiniams tyrimams.

Tačiau tai neįmanoma, tad belieka manyti, kad jo dėmesį Vilnijos kaimiečiams ir mažų miestelių gyventojams sukėlė klajonės po baltarusiškus kaimus, noras pažinti tėvo kilmės kraštą, Ašmeną, kurioje ir jam pačiam paauglystėje teko pagyventi, ir per sutiktų žmonių atvaizdus įamžinti patirtus įspūdžius.

Juolab kad 1944 metais jis išraižė ir SBU Dailės fakulteto dėstytojų atvaizdų galeriją, pagerbdamas savo mokytojus ir užfiksuodamas juos amžinai prarastame socialiniame vaidmenyje, nors tuo laiku dar neįtarė, kad neilgai trukus kartu su jais amžinai paliks savo jaunystės ir studijų miestą. Dailės kūryba kaip pastanga pasipriešinti naikinančiai laiko galiai?

– Kaip dailininko likimas susiklostė po Antrojo pasaulinio karo? Kaip jis išgyveno socialistinius laikus ir kaip pasitiko socialistinio bloko krachą? Kuo jam pavyko tapti Lenkijoje?

– Roliczius, kaip ir kiti Lenkijos pilietybę iki 1939 metų turėję vilniečiai, po Antrojo pasaulinio karo išvyko į Lenkiją. Išeivių iš Vilniaus įkurtame Torunės universiteto Dailės fakultete, kuris tarsi simboliškai pratęsė Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto veiklą, 1948 metais jis gavo aukštojo mokslo diplomą.

Gyveno pajūrio trimiestyje, dėstė dailę meno mokyklose, nuo 1950 metų vadovavo Gdynės „Dailininkų židiniui“, vaizdavo jūrą, burlaivius, kopas, buvo vienas pirmųjų dailininkų, užfiksavusių pokarinius Gdansko griuvėsius, išleido šių atspaudų aplanką.

Dirbtuvėje turėjo nuosavą grafikos presą, tad dirbo nepriklausydamas nuo niekieno malonės. Sovietinių laikų Lenkijoje tai buvo didelis dalykas. Roliczius netapo pirmo ryškumo žvaigžde nei Lenkijos, nei Pamario regiono mastu, tačiau buvo pastebėtas ir sulaukė pripažinimo. Dirbo kruopščiai, tiksliai fiksuodamas natūros detales. Toks stilius populiarus visais laikais.

Jis gana aktyviai dalyvavo grafikos parodose Lenkijoje (tarp kitų Krokuvos grafikos bienalėje) ir už Lenkijos ribų. 1962 metais Sopote surengė asmeninę grafikos parodą. Nuo 1975-ųjų nusilpus regėjimui grįžo prie tapybos.

Rolicziaus kūrinių turi įsigiję įvairūs Lenkijos muziejai, tarp jų centriniai – Varšuvos „Muzeum Narodowe“, Vroclavo „Ossolineum“. Ankstyvosios, t. y. Vilniaus laikotarpio, jo grafikos kolekcija saugoma Torunės universiteto Grafikos kabinete.

– Ar būta kokių nors S. Rolicziaus saitų su sovietų Lietuvoje gyvenusiais dailininkais ir galbūt tyliojo modernizmo atstovais?

– Apie Rolicziaus kontaktus su sovietų Lietuvoje gyvenusiais dailininkais man neteko girdėti. Neradau jo pavardės ir Vlado Drėmos adresų knygelėse, kurios saugomos jo fonde Lietuvos literatūros ir meno archyve. Ten surašyta nemažai lenkiško Vilniaus dailininkų, pasklidusių po Lenkiją, adresų ir telefono numerių, bet Rolicziaus tarp jų nėra.

Tačiau Roliczius palaikė ryšius su kitais iš Vilniaus į Lenkijos Pamarį suvažiavusiais vilniečiais dailininkais, taip pat iš Lvovo į Lenkiją atvykusiais kolegomis, kurie apsigyveno pajūrio miestuose Gdanske, Gdynėje, Sopote. Mes Rolicziaus kūrybą susigrąžiname tik dabar, susidomėję tarpukario Vilniaus kultūros istorija, pradėję ją integruoti į savo nacionalinį paveldą.

„Nutildytų“ dailininkų kūryba okupaciniais laikotarpiais

Vilniaus istorinių tyrimų projektas. Inicijavo ir remia Vilniaus miesto savivaldybė

Tyrėja: dailės istorikė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, Vilniaus dailės akademijos profesorė dr. (hp) Giedrė Jankevičiūtė

Projekto partneris portalas LRT.lt, jam atstovauja žurnalistas Mindaugas Klusas

Visos ciklo „Nutildyti dailininkai“ publikacijos.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt