Kultūra

2021.11.29 10:41

Libertas Klimka. Advento nuotaikomis

Libertas Klimka,etnologas2021.11.29 10:41

Šiandien prasideda naujieji bažnytiniai, vadinami liturginiais, metai. Jų pradžia – adventas, keturių savaičių laikotarpis iki Šv. Kalėdų, nuspalvintas kūdikėlio Jėzaus gimimo laukimo nuotaika – susikaupimu, dvasios ir kūno apsivalymu. Tradiciniame kalendoriuje adventas – žmonių bendravimo, pasibuvimo kartu, šeimos susitelkimo metas. Juolab ir gamta, besiruošdama žiemos miegui, tam nuteikia. Štai kaip toji nuotaika išsakyta poeto Rainerio Maria Rilke`s eilėraštyje „Adventas“ :

Pradėjo lyg piemuo gint vėjas
Snieguolių kaimenes giria
Ir eglės, šerkšnui suspindėjus, su savo nuojauta gilia
Šventos liepsnos prieš tolių tylą
Šakas į baltą kelią ties;
Ir dieviškai didybei kyla
Vienos vienintelės nakties. (Tai Jono Juškaičio vertimas)

Senovėje paskutinis metų mėnuo vadintas siekiu, – gal, kad metai jau netrukus pasieks pabaigą ar saulutė patekės pačioje kraštinėje padėtyje horizonte. Betgi ji šį mėnesį tik retsykiais švysteli pro debesis ar ūkanas; tada pažeme nusidriekia ilgi pamėkliški šešėliai.

Kitados žmogus, vadovaudamasis mitine galvosena, manydavo, kad tai piktosios žiemos jėgos nužudo augmeniją, įkalina saulę. Tarsi žalčių karalius Žilvinas žvejo dukrą Eglę savo rūmuose jūros dugne. Tad reikia apeigomis sukurti pasaulio gyvastį iš naujo, kad laikas vėl pradėtų tekėti, vėl suvešėtų augmenija.

Tradicinėse gruodžio mėnesio lietuvių šventėse išliko nemažai senųjų tikėjimų. Jų metu būdavo siekiama burtais pabendrauti su protėvių vėlėmis, kad numačius ateitį, būsimų darbų sėkmę, ateinančių metų derlių. Tikėta, kad advento metu miške negalima kirsti medžių nei malkoms, nei statybai. Tokių malkų liepsna su baisiausiu trenksmu išlėksianti pro kaminą, o suręstą iš tuo metu kirstų sienojų namą lankančios dvasios; jos vaitoja ir brazdinasi naktimis. Šiame paprotyje pasilikęs prosenoviškas tikėjimas apie vėlių buvimą medžiuose, prieš joms iškeliaujant į mirusiųjų šalį, dausas. Būdinga, kad per adventą būdavo draudžiami ir darbai, susiję su sukimo judesiu: negalima verpti rateliu, malti girnomis. Matyt, taip buvo vengiama sutrikdyti natūralią gamtos ciklo eigą, saulės grįžimą.

Po Lietuvos krikšto saulėgrįžos laukimo metas buvo sutapatintas su adventu. Jo vakarai būdavę kaimo žmonių pasibuvimai kartu, dirbant kokius neskubius, o ir nesunkius darbus: mezgant, plunksnas plėšant, taisant pakinktus. Ypač tam laikui pritinka tinklus nerti – bus „laimūs“, nes susideda iš kryžiukų. O su pasilinksminimais griežtai baigta; priežodis sako: „Šventas Andriejus striūnas nutrauko“. Tačiau dzūkų jaunimas, susirinkęs vakaroti, eidavo lėtus ratelius, padainuodavo ir liaudies dainas. Adventinėms būdingi priedainiai su žodžiais „leliumai“, „leliumoj“, „aleliuma loda“, „aleliuma rūta“. Iš jų pačios archajiškiausios, menančios dar gal ir gentinės medžiotojų bendruomenės gyvenimą akmens amžiuje, yra apie devyniaragį elnią. Tose dainose žymūs totemizmo – religijos pirmapradžio – atšvaitai (elnias – pramotė, globojanti medžiotojų gentį); taip pat mito apie pasaulio sukūrimą nuotrupos (ant elnio ragų kalviai nukala „aukso kupką“– saulę); o senojo mėnulio kalendoriaus reliktai (devynios elnio ragų šakos – savaitės trukmė skaičiuojant laiką pagal mėnulio fazes).

Vakarų Lietuvoje buvo žinomas gražus adventinis paprotys sekmadieniais vakarieniauti ant stalo padėjus vainikėlį, kuriame uždegama žvakė. Po savaitės ten turėtų degti jau dvi žvakės, dar po kitos – trys. O kai visos keturios, – tai ir didžioji žiemos šventė! Taip šeimos rate sukuriama nepakartojama jos laukimo nuotaika...

Ši lapkričio 28-oji turi ir gilią istorinę atmintį. Data primena, kad 1415 m. Į Konstancos bažnytinį suvažiavimą tądien atvyko žemaičių žemės atstovai, kad visai Europai pasakytų tiesą apie Kryžiuočių ordino piktadarystes, vykdytas prieš nieko neprasikaltusį kraštą. Tačiau teisybė pasaulyje vis tik yra: tą pačią dieną 1561 m. Livonijos riterių ordino magistras Ketleris atsiklaupė prieš Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Augustą, prisiekdamas ištikimybę ir tapdamas jo vasalu, Kuršo ir Žiemgalos valdytoju.

Ir dar ši data įsimintina laiko istorijai, – 1915 m. Lietuvai buvo pagaliau sugražintas Grigaliaus kalendorius, tobuliau sekantis dangaus šviesulių judėjimą. O juk mūsų kraštas buvo vienas pirmųjų Europoje, priėmusių 1582-ųjų m. kalendorinę reformą!

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt