Kultūra

2021.11.27 18:01

Vytaro Radzevičiaus knygų rekomendacijos: šiais bedantės tolerancijos laikais autorius sukūrė drąsų kūrinį

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.11.27 18:01

Žurnalistas, keliautojas, kulinaras Vytaras Radzevičius LRT.lt teigė: „Voldenas, arba Gyvenimas miške“ – tai mano sutapimų knyga. Ji anarchistinė, nepaklusni. Vietomis naivi ir pernelyg teisinga. Bet patraukli Thoreau eksperimentu – išsivaduoti iš civilizacijos primestų kanonų ir gyventi savimi. Autorius rašo: „Žmonės virto savo įrankių įrankiais.“ Ir tai išleista 1854 metais!“

– Koks yra jūsų santykis su skaitymu?

– Knygose atsivėrė pasaulis. Dar tada, kai fiziškai buvome uždaryti ir nelaisvi, per knygas mintys ir svajonės pasiekdavo bet kurią Visatos vietą. Tai buvo tikras, nuoširdus ir nuostabus pažinimo džiaugsmas, nuotykiai ir žinios.

Vaikystėje skaitydamas iki vėlumos virtuvėje, kad netrukdyčiau miegančiai šeimai, nes gyvenome vieno kambario bute, pamiršdavau, kur esąs. Ir kartais neidavau miegoti, kol pabaigdavau knygą. Negalėjau sustoti skaitęs, nes knietėjo, kas bus toliau.

Kai perskaičiau visas namų bibliotekos knygas, po pamokų dažnai užsukdavau į biblioteką prie mokyklos. Ir imdavau ne po vieną, po kelias knygas. Keistai dabar atrodo, ypač prisimenant, kad lankiau rankinio treniruotes, visokius užklasinės veiklos būrelius, bet skaitymas buvo vienas didžiausių gyvenimo džiaugsmų.

Vėliau, kai tapau keliautoju, buvo neįtikėtina aplankyti tas vietas, apie kurias kažkada skaičiau. Vaithorso slenksčiai Aliaskoje iš Jacko Londono kūrybos. Tarfajos miestas Maroke, kur skraidė ir kūrė Antoine`as de Saint-Exupéry. Patagonija iš Jules`io Verne`o romanų. Ar dogonų tauta Malyje, Naskos linijos Peru iš Sauliaus Kanišausko knygos „Kur jūs, ateiviai iš kosmoso?“. Neįmanoma tapo įmanoma. Ir už žinojimą, pažinimo džiaugsmą bei nuolatinį smalsumą žinoti daugiau esu dėkingas knygoms.

Ir dabar norėčiau skaityti daugiau. Ne visada galiu tam rasti laiko, bet bandau. Liko ir tas pats senas įprotis – pradėjus knygą, jei ji mane užkabina, pabaigti ją nelaukiant kitos dienos vakaro. Būna, kad ir neišsimiegu. Bet nemanau, kad tai blogas įprotis. (Šypsosi.)

– Kokios trys knygos pastaruoju metu padarė didžiausią įspūdį? Kas jas sieja?

– Labai sunkus klausimas. Bet pabandysiu. Yra knygų, kurios ateina ir dingsta, net pavadinimų jų neatsimenu. Staigiai pagalvojus, knygos, kurios šiek tiek, o gal ir stiprokai pastaruoju metu supurtė, yra šios: Henry Davido Thoreau „Voldenas, arba Gyvenimas miške“, Jordano B. Petersono „12 gyvenimo taisyklių. Chaoso priešnuodis“ ir Norberto Černiausko „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“.

– Kodėl būtent jos?

– Norberto knyga man tarsi fetišas – aš labai domiuosi tarpukario Lietuva. Gal dėl to, kad daug metų mums buvo draudžiama „ana Lietuva“, gal aš kiek romantizuotai žiūriu į tą laikotarpį. Bet šios knygos idėja tiesiog nuostabi. Net žinodamas, kuo viskas baigsis, skaičiau godžiai puslapis po puslapio. Ir dar labiau supranti, kokia valstybės idėja, įdirbis, pažanga buvo sunaikinta. Labai nesinorėtų, kad klaidos kartotųsi.

„Voldenas, arba Gyvenimas miške“ – tai mano sutapimų knyga. Ji anarchistinė, nepaklusni. Vietomis naivi ir pernelyg teisinga. Bet patraukli Thoreau eksperimentu – išsivaduoti iš civilizacijos primestų kanonų ir gyventi savimi. Kad ir miške. Ten stipri minimalizmo idėja. Man tai patinka. Man panašiai atrodo ir skaitydamas šią knygą tarsi galiu pasitarti.

Ten net gerų citatų, minčių rinkinys susidaro. Leisiu sau kelias pacituoti: „Nesistenk žūtbūt ištobulėti, atsiduoti daugybei įtakų; visa tai tuščias blaškymasis.“ Arba: „Už atliekamus turtus galima įsigyti tik nereikalingų dalykų. Tačiau už pinigus neįsigysi to, kas būtina sielai.“ O ši išvis neįtikėtina: „Žmonės virto savo įrankių įrankiais.“ Ir tai išleista 1854 metais!

Jordano Petersono knygą pavartęs knygyne nusipirkau Frankfurto oro uoste. Galvojau, kad lėktuve paskaitysiu ir tai bus tokia „aš jums paaiškinsiu, kaip reikia viską daryti“ knyga. Bet kai ją perskaičiau, puoliau domėtis, kokią reakciją sukėlė ši knyga. Daug nesiplėsiu, bet šiais perlenktos ir bedantės tolerancijos laikais šis autorius sukūrė drąsų kūrinį. Dėl to jis lygiai taip pat nemėgstamas kaip ir mėgstamas. Tarsi Indija.

– Kaip jos rezonavo su pandemijos aplinkybėmis ir kitomis socialinėmis, kultūrinėmis, politinėmis aktualijomis?

– Labiausiai atitiko „Voldenas, arba Gyvenimas miške“. Thoreau pats atsiskyrė. Tarsi nuo gaujos atsiskyręs ar atskirtas vilkas išėjo į mišką. O pandemija individus sudėliojo į narvelius. Po vieną, šeimomis. Kilo įtampa. Kai kurias pasekmes gal sužinosime vėliau. Kai kurias gal jau dabar jaučiame.

Gal sumažėjo tuštybės? O gal dar daugiau atsirado? Su pykčio priemaišom? Manau, išryškėjo daug gyvenimo ženklų, bet ar mes juos perskaitom? Kai lieki vienas tarp keturių sienų, visko gali prisigalvoti. Ta knyga gali padėti. Arba paaštrinti viską. Nuo skaitytojo priklauso.

– Kam jas rekomenduotumėte – ko literatūroje ieškantiems žmonėms?

– Norberto Černiausko knyga – istorijos ir kasdienybės istorijos, fatališkų pasakojimų mėgėjams. Kitos dvi – tai ne tos knygos, kurias skaitydavau iki ryto. Nes perskaitęs jas kažin ar atrandi pabaigą. Greičiau pradžią.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt