Kultūra

2021.12.03 17:09

Eglė Baliutavičiūtė. Šviesa tamsos pasaulyje: remiantis bipolinį sutrikimą turėjusios močiutės istorija

Eglė Baliutavičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.12.03 17:09

Kaip jaučiasi žmogus, sergantis psichikos liga? Kaip suvokia save, savo aplinką, kas dedasi jo galvoje? Ką reiškė psichikos liga sirgti laikais, kai tai buvo socialinė stigma, o medicina mažai kuo galėjo padėti?

Kristín Steinsdóttir „Šviesė“ („Alma littera“, 2021 m. Iš islandų kalbos vertė Jūratė Akucevičiūtė).

Į šiuos klausimus bandantis atsakyti Kristín Steinsdóttir romanas „Šviesė“, pelnęs Islandijos moterų literatūros premiją, nukelia į 19 amžiaus pabaigos ir 20 amžiaus pradžios kalnų ir ledynų apsuptą Islandijos provinciją. Čia pasiturinčio seniūno gausioje šeimoje auga ir jo numylėtinė duktė, praminta Šviese.

Šviesės pravardė pirmiausia kilo dėl jos itin šviesių plaukų, tačiau atspindi ir būdą – ji šviesi ir laiminga mergaitė, vėliau besišypsanti darbšti svajoklė mergina, dar vėliau moteris, mėgstanti deklamuoti eiles, dainuoti ir groti, besąlygiškai mylinti savo tėvus, brolius, seses ir vaikus, siekianti kiek galėdama džiuginti juos.

Pasakojimas primena paprastos, didesnio išsilavinimo negavusios moters dienoraštį – Šviesė pasakoja apie savo šeimą, namus, kasdienybę, svajones ir viltis. Tačiau vis stiprėjantys ligos ženklai, ypač į knygos pabaigą, kiek priartina pasakojimą prie sąmonės srauto, o platesnį žvilgsnį pakeičia asmeninė drama, bandymas susivokti ir suvokti tai, kas vyksta aplinkui.

Rašytoja įtaigiai kuria veikėją, kurią po truputį per daugybę metų visai apima liga: pasiklystančią laiko labirintuose, tai visai netenkančią jėgų gyventi, prarandančią nuovoką ar net atmintį, tai staiga atgaunančią nuovoką ir su didžiausia energija puolančią į darbus. Pačiai Šviesei jos veiksmai visada atrodo logiški ir normalūs, todėl jai sunku suvokti, kodėl kiti į ją taip keistai reaguoja, kodėl kai kam ji kelia baimę, kodėl ją vis dažniau uždaro ir niekur neišleidžia.

Kelios Šviesės pasakojime pasirodančios užuominos ir į knygos pabaigą atsirandantys antrojo asmens pasakojimo intarpai, kuriuose parodomi Šviesės dukters išgyvenimai, atveria ir kitą perspektyvą – ką jaučia, patiria, su kuo susiduria Šviese besirūpinantis vyras ir vaikai.

Knygoje neįvardijama, kokia konkrečia liga Šviesė serga ar kodėl. Nors moters gyvenime būta kelių kertinių įvykių, kurie formavo charakterį, baimes ir kėlė didelį skausmą, nuolatinę įtampą, neteigiama, esą jie būtų sukėlę ligą. Liga tiesiog atsiranda, kaip nutinka ir mūsų tikrovėje, o įvairūs nutikimai ir patirtys tėra tai, kas pagreitina, palengvina ar pasunkina ligos simptomus.

„Šviesė“ – jautri istorija, paremta autentišku rašytojos močiutės, turėjusios bipolinį sutrikimą, gyvenimu. Knyga turėtų patikti skaitytojams, mėgstantiems šalčiu dvelkiančią lėtą ir minimalistinę skandinavišką prozą, kurioje dažnai tai, kas neužrašyta, pasako daugiau nei tai, kas užrašyta.

Daniela Fischerová „Blogykla“ („Debesų ganyklos“, 2020 m. Iš čekų kalbos vertė Aigustė Vykantė Bartkutė, iliustravo Jitka Petrová)

Tai blogykla ir čia niekas nemoko būti gero. Čia Pikčiurna Storžievienė – blogyklos direktorė – padarys jus tikrai pašėlusiai blogus. Vienoje klasėje atsiduria įvairios mitologinio prado būtybės, kurios turėtų elgtis bjauriai, bet kažkodėl elgiasi priešingai, pavyzdžiui, žaltvykslė Tiputapė, užuot paklaidinanti žmones, jiems it navigacija išdeklamuoja teisingą kelią; dvynukai Kietakakčiai visai mielučiai, bet jų tėvas karalius Kietakaktis trokšta juos paversti pasigėrėjimo vertais tironais, o knygų rijikas Laumiukas vietoj negandų lemia kūdikiams tik gerus dalykus. Vaikai visai nenori tapti blogiukais, tad kuriama intriga, kas ką nugalės – ar direktorei pavyks juos pabloginti, o gal vaikai pasieks savo?

„Blogykla“ gana tipiška nonsensiškoji pasaka, skirta pradinukams. Joje vaizduojamas apverstas pasaulis, kupinas absurdų ir nesusipratimų, juokingų keiksmų, personažų ir komiškų situacijų, o pasitelkus pašiepiamai neigiamus pavyzdžius išryškinama tikrųjų vertybių, mums priimtinų elgesio normų svarba.

Vienu ar kitu aspektu panašių kūrinių galėtume prisiminti ne vieną – apie blogio mokyklą jau skaitėme Somano Chainanio serijoje „Blogio ir gėrio mokykla“, bene žymiausias personažas, nesugebėjęs kaip priklauso būti blogas, yra vokiečių vaikų literatūros klasiko Otfriedo Preußlerio Raganiukė, o niekingoji mokyklos direktorė itin primena baisiąją direktorę Trančbul iš britų vaikų rašytojo Roaldo Dahlio „Matildos“. Tačiau, nors įvairių įtakų ar kūrybinių paralelių galėtume atsekti ir daugiau, patyrusi čekų dramaturgė ir vaikų rašytoja iš žanro klišių sukūrė gana įdomų, permainingą pasakojimą, kuris skaitytoją atakuoja gausybe juokų, kalbinių žaidimų bei šmaikščiais pasakotojo kreipimaisis į skaitytoją.

Knyga įvairių apdovanojimų sulaukė ne tik gimtojoje Čekijoje, bet ir Lietuvoje. Jos vertėja į lietuvių kalbą Aigustė Vykantė Bartkutė buvo įvertinta Eugenijos Stravinskienės premija, o knyga paskelbta reikšmingiausiu ir meniškiausiu 2020 metų vertimu vaikams.

Prieš vertėją tikrai norisi nukelti kepurę – kalbos žaidimų ir įvairių kalbinių šmaikštybių kupiną tekstą ji išvertė itin sklandžiai ir natūraliai, vien jau veikėjų vardai kokie taiklūs. Be to, kai kuriuos mums nieko nesakančius čekiškus kontekstus ji priartino prie mūsų skaitytojų, pavyzdžiui, parinkdama lietuviškus gyvenviečių pavadinimus, tad knygoje rasite ir Bukčius, ir Pandėlį. Dėl to kūrinys tik dar juokingesnis.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt