Kultūra

2021.11.25 18:59

Kasiulio muziejuje – reikšmingiausia metų paroda: rodomas Antanas Mončys, atsispyręs menininkų lenktynėms ir komercinėms vilionėms

papildyta 19.29
Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.11.25 18:59

2021-ieji – Antano Mončio metai – artėja prie pabaigos, ir lapkričio 25 dieną Vytauto Kasiulio dailės muziejaus lankytojai tapo vieno svarbiausių jubiliejinių metų įvykio liudininkais – čia atidaryta jaunystėje į Prancūziją pasitraukusio, ten garsėjusio ir mirusio dailininko paroda „Veidai ir dvasios“.

Kuruoti parodos ėmėsi bene didžiausias A. Mončio žinovas, jo kūrybos entuziastas menotyrininkas Viktoras Liutkus. Žemaitis, kokiu ir save didžiuodamasis laikė skulptorius.

Pirmą kartą juodu susitiko 1989 metais, A. Mončio sūnėno bute Šeškinės mikrorajone prakalbėjo pusę nakties. Dailininkas rodė paties iliustruotą Oskaro Milašiaus knygą „Lietuviškos pasakos“.

Paskiau jiedu susirašinėjo, V. Liutkus parvežė A. Mončio kūrinių, kelis kartus lankėsi pas jį Paryžiuje, Lietuvoje surengė kelias parodas. Kol 1993 metais dailininkas išėjo. Tada prasidėjo A. Mončio muziejaus kūrimo Palangoje rūpesčiai.

„Pasikabinau tokį įsipareigojimą ir privalau nešti per visą gyvenimą“, – pakalbintas LRT.lt sako parodos kuratorius V. Liutkus.

Parodos pavadinimą „Veidai ir dvasios“ padiktavo A. Mončio kūrinių motyvai ir neblėstanti dailininko nostalgija paliktai gimtajai Žemaitijai, jo kūriniuose ataidinti senųjų liaudies amatų, meistrystės, pasakų ir legendų dvasia.

„Žiūriu į tą veidą, man jis ir veidas, ir dvasia, – V. Liutkus rodo į A. Mončio iliustraciją Algirdo Juliaus Greimo knygai „Apie dievus ir žmones“, – Ekspozicijoje daug veidų. Banali tiesa, bet veidai yra sielos veidrodis. Tačiau man kur kas man svarbiau, kad veiduose ir dvasioje susijungia daugelis reikšmingų A. Mončio kūrybos dalykų. Jis pats mėgo veidus, o dvasios jam buvo Žemaitija, pasakos, mitai, siužetai, kaukės, vaidinimai. Tame pavadinime išsitenka gyvenimo ir mirties tema.“

Anot V. Liutkaus, dailininkas daug ką darė norėdamas natūrą paversti kultūra.

A. Mončys (1921‒1993) gimė birželio 8-ąją Mončių (dabar – Mančiai) kaime Barboros ir Antano Mončių šeimoje. Kartu augo trys seserys – Stasė, Bronė ir Birutė. Tėvai turėjo 30 hektarų žemės, visus savo vaikus išleido į mokslus.

1941-aisiais jaunuolis baigė Kretingos pranciškonų gimnaziją, paskui dvejus metus studijavo architektūrą Vytauto Didžiojo universitete.

1944 metais artėjant frontui ryžosi trauktis į Vakarus. Skulptūra susidomėjo karo pabėgėlių stovykloje netoli Miuncheno, paskatintas skulptoriaus Vytauto Kašubos. Studijavo Freiburgo dailės ir amatų mokykloje (Ecole des Arts et Metiers), kurią įkūrė Vytautas Kazimieras Jonynas.

Nuo 1950 metų tęsė mokslus Paryžiuje, litvakų skulptoriaus Ossipo Zadkine`o studijoje – Didžiosios lūšnos akademijoje (Academie de la Grande Chaumiere, atelier Zadkine).

Ją baigęs, pradėjo savarankiškai dirbti Lano mieste Prancūzijos šiaurėje. 1952 metais Lano Šv. Marcelino bažnyčioje įvyko pirmoji A. Mončio autorinė paroda. Jis sukūrė kryžiaus kelio stotis, „Kelio madonos“ ir „Šv. Juozapo“ statulas.

1953 metais susituokė su dekoratore, meno renginių vadybininke Florence Martel, garsaus Prancūzijos skulptoriaus Jano Martelio dukra (jo dvynys brolis Joelis taip pat buvo skulptorius). 1954 metais pora susilaukė sūnaus Jeano Christophe`o Moncys.

Pirmoji A. Mončio santuoka truko iki 1967-ųjų. Praėjus metams po Florence tėvo ir dėdės mirčių, sutuoktiniai pasuko skirtingais keliais. Šešerius metus iki pilnametystės (nuo 12 iki 18 metų) jų sūnus gyveno su tėvu.

1974 metais dailininkas vedė vokietę Margrit Haller von Haller, jiems gimė sūnus Andreasas, 1978-aisiais – dukra Sabina.

Paryžiuje A. Mončys palaikė glaudžius ryšius su Lietuvoje ir užsienyje gyvenančiais kultūros žmonėmis. Jo akiratyje buvo Bačkių, Greimų šeimos, tėvas provinciolas Leonardas Andriekus, nepriklausomos Lietuvos ministras Juozas Balutis, tarpukario Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, rašytojas, menotyrininkas dr. Jonas Grinius, visuomenės veikėja, ambasadorė prie UNESCO Ugnė Karvelis ir jos mama Veronika Bakštytė-Karvelienė. Be abejo, ir dailininkai Vytautas Kasiulis, Pranas Gailius, Žibuntas Mikšys.

A. Mončys susipažino ir bendravo su prancūzų intelektualais, kolekcininkais, knygų leidėjais. Parodose dalyvavo su moderniosios dailės įžymybėmis Hansu Arpu, Henri Laurensu, Henry Moore`u, Alexanderiu Calderiu, Maxu Ernstu ir kitais.

Prancūzijoje jis žinomas ir kaip Meco katedros chimerų skulptūrų restauratorius, įgyvendinęs šį projektą su Marcu Chagallu ir broliais Marteliais.

A. Mončys skaptavo medį, kalė akmenį, liejo šviną, kūrė koliažus ir papuošalus, lipdė švilpius, tapė paveikslus, meistravo kaukes ir geležinius židinius, baldus, durų rankenas, dėliojo mozaiką, montavo vitražus, šviestuvus, asambliažus, projektavo ir kalė iškabas, antkapinius paminklus, nuolat piešė, kūrė plakatus, naujametinius pasveikinimus, net dekoravo velykinius kiaušinius.

„Esu skulptorius, ne menininkas“, – sakydavo jis, pabrėždamas esantis atsidavęs sąžiningam darbui, o ne „menininkų lenktynėms“ ir komercinių galerijų vilionėms.

Parodos kūrinių pagrindinę dalį sudaro pirmąkart Lietuvoje rodomos skulptūros, piešiniai, akvarelės, koliažai iš Vokietijoje gyvenančios dailininko dukros S. Moncys rinkinio, taip pat iš vilniečių skulptoriaus bičiulių Caroline ir Arvydo Paliulių kolekcijos.

Ekspozicijoje taip pat yra keliolika didesnio formato skulptūrų, piešinių, akvarelių ir plakatų iš Palangos Antano Mončio namų‒muziejaus, kuriame saugoma pagrindinė dailininko kūrybinio palikimo dalis. Du kūriniai atstovauja Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui: „Didysis koliažas“ ir „Pono Seguin`o ožkelė“ – tai skulptoriaus šeimos dovana muziejui.

Paroda „Veidai ir dvasios“ veiks iki 2022 m. kovo 27 dienos.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt