Kultūra

2021.11.28 18:50

„Fluxus“ pasekėjas Sodeika grodamas karilionu jaučiasi lyg valdytų branduolinio ginklo paleidimo pultą

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.11.28 18:50

„Fluxus“ nešamas kompozitorius Gintaras Sodeika tvirtina, kad persikelti į kitą erdvę ir laiką – visai įmanoma. „Daugelis apie tai pasvarstome, tik kiekvienas savaip įgyvendiname. Štai aš atlikdamas hepeningus ar performansus tarsi perkeliu į savo laiką ir erdvę Jurgį Mačiūną, Nam Jun Paiką, A-YO“, – sako kompozitorius, režisieriaus Arūno Matelio klausiamas, ar sutartų su J. Mačiūnu ir Ko., jei leistų erdvė ir laikas.

LRT.lt publikacijų cikle „Menininkai kalbasi“ kūrėjai atsako į kolegų klausimus ir patys kalbina pašnekovus, kuriuos pasirinko savo nuožiūra. Kompozitorius Gintaras Sodeika yra 38 pokalbių estafetės dalyvis.

– Gintaras Sodeika ir Fluxus. Kaip ir nuo kada visa tai?

Fluxus? Studijų laikais ieškojau neišvaikščiotų kelių, neįprastų išraiškos priemonių, o pirmosios žinios buvo gautos iš profesoriaus Vytauto Landsbergio. Su nuostaba ir šimtu klausimų sau ir pasauliui klausiausi „muzikos kūrinio įrašo“, kuriame metodiškai, pasitelkus įrankius, būrys Fluxus menininkų naikina fortepijoną.

Man atsiveria neišmatuojamas išraiškos priemonių vandenynas.

Tuo pat metu sužinau apie Johną Cage`ą ir jo 4’33’’, Karlheinzą Stockhauseną, blunka ribos tarp muzikos, triukšmo ir tylos, ir suprantu, kad man atsiveria neišmatuojamas išraiškos priemonių vandenynas. Tada atrodė, kad Fluxus – tai visų išraiškos komponentų sintezė, atverianti nepaprastai daug laisvės kūrybos raiškai.

Lietuvos kronika 1993 - 09 (1667). Gintaras Sodeika

– Kaip manai, jei tais laikais būtum buvęs Niujorke šalia Jurgio Mačiūno ir Jono Meko, ar būtumėt buvę geri bendražygiai? Kaip juos jauti? Kas Tave jų darbuose, veikloje pakeri, inspiruoja? Kiek tai praplečia meno supratimą, jo ribas? Kaip?

– Daugelis pasvarstome apie persikėlimą į kitą erdvę ir laiką, tai yra įmanoma, bet įgyvendiname tai kiekvienas savaip. Štai aš atlikdamas hepeningus ar performansus tarsi perkeliu į savo laiką ir erdvę J. Mačiūną, Nam Jun Paiką, A-YO.

O su J. Meku teko ne kartą gyvai pabendrauti ir paklausinėti apie Fluxus pasaulį, juk jis yra tikrasis liudininkas. Būtent jis man atsakė į daugybę rūpimų klausimų ir išsklaidė ne vieną abejonę.

Fluxus žmonių (nesu tikras, ar juos reikia vadinti menininkais) optimizmas, persunktas beribio smalsumo su visišku neprisirišimu prie būsimo kūrybos rezultato, ir kolektyviškumas kūryboje mane žavi, inspiruoja.

Tai būdas daugelį mus supančių reiškinių suprasti ir atrasti naujai, šmaikščiai, saviironiškai, juokaujant.

Fluxus – tai gyvenimo būdas, atveriantis galimybę ne tik meną, bet daugelį kitų mus supančių reiškinių suprasti ir atrasti naujai, šmaikščiai, saviironiškai, juokaujant. Tame ir slypi, manau, viena pamatinių J. Mačiūno idėjų, kad kiekvienas gali būti menininkas, bet čia pat aiškėja, jog „...tik menininkai tai supranta...“

– Prieš porą metų internete radau beprotiškų ir net meniškai chuliganiškų☺ Tavo akcijų prie visuomeninių pastatų. Pavyzdžiui, šalia augančias gėles ir gėlynus interpretavai kaip kapus ir kapų priežiūrą. Kas ten vyko? Kokių reakcijų sulaukei? Negavai lupt?☺

– Jeigu teisingai suprantu, mintyje turi performansą prie Kompozitorių namų „Nežinomo kompozitoriaus kapas“. Atlikau savo originalų kūrinį, tai buvo jo pasaulinė premjera, tiesa, kūrinys gal kiek provokuojantis, bet partitūrą dailinau trejus metus, laikau šį kūrinį išbaigtu.

Regis, Lietuvos kompozitorių sąjungos narių sąrašuose mano pavardės nebėra...

Iš to, kad pastaruoju metu daugelyje interviu jis prisimenamas, darau išvadą, jog laikytinas sėkmingai radęs kelią į žiūrovų ir kritikų širdis. Regis, Lietuvos kompozitorių sąjungos narių sąrašuose mano pavardės nebėra...

– Kiek stebiu Tavo gyvenimą ir karjerą, matau, kad Tavyje ir Tau organiškai dera ir menininko, ir visuomeninės pareigos: ir rašyti muziką Oskaro Koršunovo spektakliams, ir būti kultūros viceministru ar LATGA vadovu, Kompozitorių sąjungos pirmininku, o dabar vadovauti J. Meko centrui. Kaip sustyguoji savyje šias dvi veiklas, laiką? Kiek jos oponuoja ar dera tarpusavyje?

– Visada buvau Fluxus praktikuojantis žmogus, nuolatos užvaldytas smalsumo. Tai, matyt, ir lėmė eksperimentavimą einant įvairias visuomenines pareigas, o „multitaskingas“ šiandien nieko nebestebina, ypač jei įdomu tai, ką darai.

– O. Koršunovo spektakliuose dažnai būni su režisieriumi repeticijų salėje. Bent jau kinui tokia situacija neįprasta. Kodėl kompozitorius nuolat dalyvauja repeticijose? Kokia Tavo misija ir vieta spektaklyje, jo kūrimo procese? Ką Tau duoda dalyvavimas repeticijose? Ką tai duoda spektakliui, Oskarui?

– Spektaklio atsiradimas primena veiksmą bičių avilyje, viskas vyksta vienu metu: režisierius atrakina pjesę ir aktorius, pradeda gimti vaidmenys, čia pat kompozitorius gali pasiūlyti staiga jį inspiravusį garso sprendimą, tai duoda minčių scenografui, kostiumų dailininkui, šviesų dailininkas netyčia įjungia mėlyną šviesą ir visiems ateina nušvitimas, kuris pasiūlo sprendimą, pavyzdžiui, spektaklio finalui. Ir visa tai vienu metu, toje pačioje erdvėje ir laike.

Spektaklio atsiradimas primena veiksmą bičių avilyje, viskas vyksta vienu metu.

Čia nupiešiau nedidelį epizodą iš spektaklio atsiradimo O. Koršunovo alchemijos laboratorijoje. Jis, beje, primena Fluxus kolektyvinės kūrybos fenomeną. Pjesė, pagal kurią kuriamas spektaklis (Sofoklio, Shakespeare`o, Čechovo), gali gyvuoti ilgai, gal net amžinai, bet pavidalai – spektakliai pagal šias pjeses, deja, mirtingi. Kita vertus, per tai pjesės išgyvena nesibaigiančias reinkarnacijas, o visi teatro menininkai turi darbo☺.

– Žinau apie Tavo naują (?) aistrą karilionui… Kas tuose varpuose Tave užburia labiau nei kitur?

– Prieš penketą metų mano bičiulis, puikus ir unikalus žmogus brolis dominikonas Mindaugas paklausė, ar nenorėčiau pradėti groti karilionu. Klausimas buvo toks netikėtas ir kaitinantis vaizduotę, kad nedvejodamas atsakiau – taip, žinoma.

Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios bokšte yra fantastiškas karilionas, prie jo kiekvieną kartą prisiartinus apima keistas jaudulys, varpai klausiamai žvelgia į tave, o tu jautiesi lyg prie branduolinio ginklo paleidimo sistemos pulto.

Karilionu tinkamai skamba tik jam sukurti kūriniai.

Niekuomet iki tol nebuvau prisiartinęs prie kariliono arčiau nei per 73 metrus, bet jis man iš karto patiko. Ir dar supratau, kad karilionu atliekamos populiarios melodijos ar kiti kūriniai, sukurti temperuoto derinimo instrumentui, skamba kažkaip kreivai, bent jau mano ausiai, todėl mano aistra karilionui susijusi dar ir su įsitikinimu, kad karilionu tinkamai skamba tik kūriniai, kurie ir yra sukurti karilionui. Taigi atlieku beveik vien savo ar kolegų specialiai sukurtus kūrinius karilionui.

– Žinau ir apie Tavo aistrą kaukėms☺. Po solinio koncerto Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje nusilenkti auditorijai atėjai su dujokauke. Tai rūpinimasis artimaisiais, kovido savisauga ar Fluxus?☺ Ko tave išmokė pandemija? Ar Tau yra ir gerų dalykų, kurie ženklina pandemiją ir suteikia prasmę?

– Nuo 2020-ųjų žiemos visi turime vienokią ar kitokią aistrą kaukėms, vienas mano koncertų buvo transliuojamas tiesiogiai, ruošiausi groti su dujokauke, bet ji varžė judesius ir siaurino regos lauką, todėl ją užsimoviau nusilenkdamas žiūrovams, kurie laikosi viruso neplatinimo politikos.

Per pandemiją, išoriškai žiūrint, gyvenimas gal ir sulėtėjo, kiekvienas galėjome neskubėdami pamąstyti apie laiką, prasmę, ryškiau suvokti, kas mums iš tikrųjų svarbu, o kas ne, prisiminti Ericho Frommo retorinį klausimą – kas svarbiau: būti ar turėti?

Stokhausenas greičiausiai pasakytų, kad ši pandemija – pats didingiausias konceptualaus meno kūrinys.

Be jokios abejonės, pandemija yra žmonijos nelaimė. Jos metu visi turėjome daugiau laiko sau ir artimiesiems, man tas laikas buvo prasmingas, jeigu kolektyvinėje negandoje galima ieškoti prasmės... K. Stokhausenas greičiausiai pasakytų, kad ši pandemija – pats didingiausias konceptualaus meno kūrinys. Gal Fluxus? Reikėtų klausti tikrojo Fluxus judėjimo nario (tikro, nes pats J. Mačiūnas taip laikė) prof. V. Lansbergio...

Gintaro Sodeikos klausimai gitaristui Juozui Milašiui:

Juozai, kodėl kelio pradžioje pasirinkai džiazą, o ne klasikinę muziką? Kodėl pasirinkęs džiazą ir vėl tolai nuo jo link konceptualaus muzikavimo?

Konceptualioje muzikoje nutinka daug netikėtumų, kaip vystėsi Tavo dialogas su klausytojais? Nes jie kartais ir „pomidorų“ atsineša…☺

Esi konceptualistas ne tik muzikoje, bet ir vizualiuosiuose menuose. Kaip randasi tokios instaliacijos kaip „Popierius.Kartonas.Plastic&Acoustic“?

Vienas Tavo performansų „WINDOUZ“ prieš keletą metų baigėsi policijos įsikišimu. Ar dažnai teisėsauga „dalyvauja“ Tavo pasirodymuose, gal teko už išraiškos laisvę mokėti baudą?

Visos ciklo „Menininkai kalbasi“ publikacijos.



Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt