Kultūra

2021.11.28 12:28

„Atleidžiu tau, niekše“: laiminga santuoka džiaugęsis Grušas nepamiršo ir šiltų jausmų Salomėjai Nėriai

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.11.28 12:28

Rytoj, lapkričio 29-ąją, nuo lietuvių prozininko, dramaturgo, parašiusio tragikomediją „Meilė, džiazas ir velnias“ Juozo Grušo gimimo sukanka lygiai 120 metų. Rašytoją pažinojęs kolega Nacionalinės premijos laureatas Vytautas Martinkus prisimena jųdviejų susitikimus, svarbiausius kūrinius bei draugus, nepamiršdamas paminėti ir simpatijos kibirkščių, elektrinusių Grušo ir Salomėjos Nėries artumą.

Tykus beldimasis į klasiko namus

– Serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ knygos, skirtos J. Grušui, įvade teigiate, kad rašytoją pirmą kartą sutikote 1965 metais. Koks buvo tas susitikimas?

– Iš esmės dalykinis. Tuo metu priklausiau Kauno jaunųjų rašytojų sekcijai, pareigos joje ir suteikė progą nueiti iki to namelio Kalniečių gatvėje, praeiti pro jo sargybinį – šunį.

– Kuo vardu buvo J. Grušo augintinis, gal pamenate?

– Visi buvo vadinami dramų personažų vardais. Ano neatsimenu, o paskutinysis, apie 1985–1986 metus, regis, buvo Arielis.

Mane įleido žmona Pulcherija, prisistačiau, prisipažinau, kad esu (tarytum) laukiamas. (Juokiasi.) Tad ir kalbėjomės su Grušu apie naują, kylančią jaunųjų rašytojų bangą ir kaip galėtume su juo bendrauti – galbūt kviesti į susitikimus arba siūlyti jam paskaityti mūsų kūrinių. Pamenu, antrą variantą iš karto atmetė. Suprantama, neįsižeidžiau, buvo naivu manyti, kad jis skaitytų mūsų vaizdelius ar eiles.

Iš to susitikimo liko darbo kambario bendras įspūdis. Jis tarsi ir nepasikeitė per kitus du dešimtmečius. Čia buvo biblioteka, jo knygos, rankraščiai, čia prabėgo visas jo gyvenimas.

– Turbūt J. Grušas tada jau buvo reikšminga literatūros figūra?

– Taip, todėl taip nedrąsiai ir tykiai beldžiausi į jo duris. Grušas buvo bene žymiausias iš Kaune gyvenančių rašytojų. Kiti jo bendraamžiai, kaip pasakytų Marcelijus Martinaitis, buvo prilenkti prie žemės: sugrįžę iš gulago, nustumti į paraštes, nespausdinami arba sąmoningai neskelbiantys kūrybos viešai.

O Grušas po „Herkaus Manto“ inscenizacijos 1957 metais iškart tapo pirmojo ryškio literatūros žvaigžde. Pasipylė premijos ir kitos autoriaus pjesės... Tad 1965-aisiais jį jau buvo aplankiusi šlovė, ji truko dar porą dešimtmečių.

– Kokia buvo J. Grušo dienotvarkė?

– Kiek esu girdėjęs ar perskaitęs, ją labai nulemdavo sveikata. Ji nebuvo pati stipriausia dar nuo karo laikų, kai 7 metus praleido Joniškyje, žmonos mieste. Jau tada turėjo sveikatos išbandymų.

O vyresniame amžiuje skundėsi ir širdies darbu. Tada porą valandų dirbdavo ryte lovoje, paskiau pusryčiaudavo. Vidurdienį vėl grįždavo padirbėti. Taip ir mėgino suderinti savo sveikatą ir kūrybą, kuo daugiau padaryti.

Būta ir tokios amžininkų nuomonės: esą Grušas tik dejuoja dėl sveiktos, nes, duok Dieve, kiekvienam sukurti tiek, kiek pavyko jam. Tačiau ligos išties buvo rimtos.

– Kaip Juozas ir Pulcherija susipažino?

– Jiedu susitiko Kaune studijų laikais. Su Pulcherija man teko pabendrauti, ji buvo labai šviesi, kultūringa, pasiaukojanti žmona. Tad Grušui labai pasisekė. O gal pasisekė jai?.. (Nusijuokia.) Bėdų būta dėl sūnaus, bet tai jau šeimos reikalai.

– Ar tarpsnį nuo 1941 iki 1949 metų, kai J. Grušas praleido žmonos tėviškėje, galime laikyti mėginimu apsisaugoti nuo politinių audrų?

– Nedrįsau to klausti. Tačiau iš to, ką žinau, atrodo, kad norėjo laikytis nuošaliau. Kaune per karą buvo neramu. Todėl iš atsargumo atsisakė narystės Laikinojoje vyriausybėje, atsistatydino iš Valstybinės leidyklos, kur ėjo redaktoriaus pareigas. Nutarė dirbti žemę žmonos tėviškėje.

Ten jį pradėjo kankinti ligos. Sunkios ar nesunkios, nesiimu spręsti. Kurį laiką buvo Šiaulių dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas. Joniškio laikotarpis nėra plačiai ir vaizdingai aprašytas, nedaug ir pats pasakojo, tad remiuosi tik nuogirdomis.

– Kas J. Grušą pastūmėjo į dramaturgiją?

– Paties liudijimu, 1938 metais gatvėje sutiktas režisierius Borisas Dauguvietis jam pasakęs: „Grušai, rašyk dramas – tai pinigai ir garbė. Parašyti novelę – tai tas pat, kas pasiūti pirštinę. O dramą – pasaulį sujudinti.“ Spaudė, matyt, Dauguviečiui teatre trūko dramų. (Juokiasi.)

Pirmą pjesę „Tėvas ir sūnus“ parašė iš apsakymo. Ankstyvieji scenos kūriniai nebuvo nei modernūs, nei stiprūs, labiau klasikiniai.

Salomėjos bučinys

– Kas sudarė artimiausių jo draugų ratą prieškariu ir sovietmečio Kaune?

– Jaunystėje turėjo daug draugų. Jei tikėtume jo paties prisipažinimu, tada artimiausia bičiulė buvo Salomėja Nėris. Grušas prisimena, kaip pasirodžius pirmajam jos rinkiniui „Anksti rytą“ buvo surengtas knygos aptarimas, jis leidinį recenzavo, kalbėjo. Iš pradžių pagyręs poetės talentą, paskui užsipuolė, vertino labai kritiškai.

Nėris nepaprastai nusiminė. Po knygos aptarimo uždėjo ranką jam ant peties ir pasiprašė palydima namo. Prie durų esą jį pabučiavo ir pasakė: „Atleidžiu tau, niekše.“ Jei tai legenda, tai tikrai paties Grušo patvirtinta. Nes jo pasakojimas, kad domėjosi Salomėja, kad ji jam patiko, yra išlikęs istorijoje.

– Sakoma, kad poetė bučiniu nepasitenkino, siekė didesnio artumo? Regis, rašytojas bent jau artimiausiems žmonėms yra apie tai užsiminęs. Ar buvo toks įvykis?

– Gali būti. Tokie nuotykiai delikačiai, švelniai atskleidžiami tarpukario kolegų. Jie yra pripasakoję ir kur kas šaunesnių dalykų, būtų ir nebūtų. Tačiau aišku, kad viena jausmo kibirkštis gal ir buvo peršokusi. Tik nežinia, nuo kurio į kurį labiau.

– Pratęskite pasakojimą apie kitus artimiausius.

– Grušas studijavo Lietuvos universitete (vėliau Vytauto Didžiojo universitetas, – LRT.lt), redagavo laikraštį, dirbo žurnalistu, 1937 metais vadovavo Lietuvos rašytojų draugijai. Tad jo bičiulių ratas, akivaizdu, buvo labai platus, aprėpė poetus, prozininkus, dramaturgus, aktorius, dailininkus.

Aišku, 1940-ieji viską pakeitė. Jei susiaurintume ratą iki prozininkų, daug bendraamžių, tarp jų ir Antanas Vaičiulaitis, išvažiavo į Vakarus. O Grušas liko Lietuvoje. Po karo jam teko jau tik nuotoliniu būdu su kai kuriais susisiekti, susirašyti. Turėjo laimės kultūrininkų delegacijoje kartą išvažiuoti į užsienį, ten kai kuriuos sutiko gyvai.

– Į kurią šalį?

– Į Ameriką.

Tad ratas buvo platus ir, kai keliai išsiskyrė, tas prieraišumas išliko. Na, o po karo iš jo bendražygių Lietuvoje liko Juozas Paukštelis, Juozas Baltušis (nors šis į literatūrą atėjo tik 1940 metais ir kitu keliu, ne per universitetą ir kultūrinį tarpukario sąjūdį kaip Grušas), Vincas Mykolaitis-Putinas. Su juo palaikė artimą pažintį dar tarpukariu, panašiu metu abu statėsi namą, tik skirtingose Kauno Žaliakalnio vietose.

Iš likusių rašytojų Grušui kiek artimesni buvo tremtiniai vertėjas Eduardas Viskanta ir prozininkas Kazys Jankauskas. Tiesą sakant, pokario metais iš vyresnių pažįstamų tikrai nedaug beturėjo. Todėl naujieji namų svečiai dažniau užklysdavo iš teatro. Nuolat sakydavo: teatras – mano namai.

Galbūt ir mano amžininkai iš 7-ojo dešimtmečio literatų sąjūdžio Kaune jam buvo savotiškai įdomūs. Jis rėmė jaunus talentus, stengėsi pažinti, perskaityti. Tad naujoji karta tapo jaunaisiais jo pašnekovais. Tarkime, poetas Petras Palilionis, Grušo biografas, savotiškas jo sekretorius, parengęs ne vieną interviu ir monografiją „Svajojęs gražų gyvenimą“ (2001), parašęs scenarijų filmui „Laimingasis – tai aš“ (1976). To nebūtų, jei nebūtų buvę draugystės su jaunesniaisiais.

Minėtinas ir dramatiškomis aplinkybėmis išėjęs dramaturgas Raimundas Samulevičius. Juodu su Grušu keitėsi rankraščiais, Raimundas buvo jam davęs perskaityti savąjį Barboros Radvilaitės variantą. Dvasinė giminystė ir, pridurkime, konkurencija.

Dokumentinio filmo „Laimingasis – tai aš“ (1976) ištraukos:

Filmas „Laimingasis – tai aš“. Juozo Grušo 75-osioms gimimo metinėms

Jie negalėjo vienas be kito

– J. Grušas tarsi tapo etatiniu Kauno dramos teatro (dabar Nacionalinis Kauno dramos teatras, – LRT.lt) dramaturgu?

– Oficialaus susitarimo nebuvo. Bet kad dramaturgas stengėsi neslėpti nuo teatro, ką rašo, tai tikras dalykas. Naujos jo pjesės buvo statomos.

Vis dėlto ne mažesnį poveikį Grušui kaip dramaturgui darė jo antrininkas Juozas Miltinis ir Panevėžio dramos teatras. Jame buvo pastatytos pjesės „Pražūtingas apsvaigimas“ („Meilė, džiazas ir velnias“), „Adomo Brunzos paslaptis“, „Pijus nebuvo protingas“.

Miltinis Grušą labai gerai pažinojo. Tai dar vienas prieškario laikų bičiulis. Kai režisierius grįžo iš Paryžiaus, kur mokėsi teatro paslapčių, kurį laiką gyveno baigiamame įrengti Grušo namelyje. Jie ten net kiek susivaidijo. Visada draugiškai pykdavosi, tačiau vienas kitą dvasiškai ir kūrybiškai gerai suprato.

Grušas leido Miltiniui, kaip benamiui, pagyventi neįrengtoje mansardoje, o tas rūkydavo pypkę. Kilo konfliktas, esą Miltinis gali padegti statomą namą.

Draugystė buvo kibirkščiuojanti. Kartais pasisvečiavęs Miltinis trenkdavo durimis ir išvažiuodavo, paskui ilgai nesirodydavo. Tačiau viskas sukasi ratu, jie negalėjo vienas be kito.

– Atskleiskite, prašau, pjesės „Diktatorius“ istoriją. Kaip ji buvo atrasta?

– Tai vienas ankstyvesnių veikalų, jį rašė dar Stalinui esant gyvam. Tuo metu LSSR rašytojų sąjunga iš savo narių reikalavo socrealizmo. O Grušas jau buvo priskirtas prie „tylenių“, nes kelerius metus po karo nieko nepublikavo. Tai buvo pavojinga. Grušo šeimyna gyveno ant lagaminų su džiovinta duona maišeliuose, pasiruošusi būti kur nors išvežta. Reikėjo parodyti lojalumą valdžiai.

Tuo metu ir buvo rašomas „Diktatorius“. Pjesė įdomaus likimo. Jos veiksmas vyksta neva nacių okupacijos metais, diktatorius yra vokiečių fiureris. Tada jau buvo prasidėjęs Grušo metaforiškos kūrybos periodas, realistinį pasakojimą jis mėgo praplėsti metaforišku klodu. Ir šioje pjesėje atsiranda nemažai metaforiškų sandų, ją skaitai kaip dramą, kurios pagrindinis personažas yra sovietų imperijos fiureris – Stalinas.

Kūrinys buvo parodytas kai kuriems bičiuliams, bet gražių žodžių, matyt, nesulaukė. Todėl rankraštį autorius paslėpė jau minėtoje mansardoje užkišęs tarp gegnių. Ten laikė ir savo tėvuko, Šaulių sąjungos nario, ordiną, kitas šeimos relikvijas.

Beje, „Diktatoriaus“ nuorašas nebuvo slepiamas, gana atvirai gulėjo ant darbastalio. (Juokiasi.) O originalas atrastas tik prieš 2000 metus. Vyko renovacija, Grušo namuose įrengtas muziejus, meistrai ir atrado paslėptus lobius.

Ši pjesė net ir šiandien įdomi. Ten jau matyti sąlygiškas, modernus Grušas, iškylantis po gana tradicinio „Herkaus Manto“ ir poetinių, stilistinių, estetinių aukštumų pasiekiantis vėlesnėse pjesėse „Adomo Brunzos paslaptis“, „Pijus nebuvo protingas“, „Meilė, džiazas ir velnias“, „Cirkas“.

Tie dalykai randasi iš neįmanomos menininko misijos. Reikalaujama socialistinio realizmo, bet jis Grušui visiškai svetimas. Mėgina ieškoti savojo metodo ir štai jį užčiuopia.

Grušo kredo galima suformuluoti taip: kūryba yra žmogaus dvasinė veikla, išreikšta metafora. Šioje formulėje yra ir dramatiškas vidinis žmogaus šauksmas, ir poetinė dramos stilistika, perimta iš lietuvių tarpukario dramaturgijos. Viskas pajungta, kaip vėliau pats įvardija, dvasinio realizmo paieškoms. Ne socialistinio, o dvasinio.

– „Literatūros lobyne“ J. Grušą minite šalia Jorge Luiso Borgeso. Ar šis Lotynų Amerikos autorius galėjo būti jo skaitytas?

– Ko gero, ne. Pasaulinės literatūros atnaujintoją Borgesą miniu gretindamas jo trumpąją prozą su Grušo novelių knyga „Rūstybės šviesa“. Ją, kaip prisipažįsta autorius, parašė per pertraukas tarp dramų rašymo. Tačiau tokiu būdu jis savarankiškai pataikė į moderniosios prozos vagą. Modernioji jo novelistika išties unikali, į jos originalumą dėmesį atkreipė literatūrologai Algimantas Bučys ir Jūratė Sprindytė.

„Rūstybės šviesos“ novelės atrodo gana abstrakčios, racionalios, bet atsiradusios iš didžiulės minties įtampos. Tuo jos artimos Borgesui. Tik Grušo atveju skaitytojui tenka įdėti daugiau pastangų. Argentinietis tau duoda galimą raktą, o Grušui atrakinti reikia pačiam jį nusikalti.

– Grįžkime prie rašytojo moralinės ir estetinės pozicijos sovietmečiu. Man labai patinka jūsų pasakymas „likimo tėvynėje drama“, ta žodžio „likimas“ dviprasmybė: ir fatalizmas, ir apsisprendimas likti ir kurti okupacijos sąlygomis.

– Ta mano įžvalga, manau, yra bent apytikrė ir teisinga. Kodėl Grušui likimas buvo maloningas? Malonės radosi ir iš tam tikrų atsitiktinumų. Tarkime, jį šiek tiek globojo toks aukštas sovietų pareigūnas Sigizmundas Šimkus. Šis ir Pulcherija yra kilę nuo Joniškio. Karo metais Pulcherijos ir Grušų šeima kažkaip yra padėjusi Šimkams. Dėkingumo, padorumo jausmas šį valdininką...

– Gana baisų, pripažinkime...

– Na, jo pareigos buvo ne pačios humaniškiausios, vis ieškojo tarybinės santvarkos priešų, matydavo daugiau, nei buvo iš tiesų. O Grušui, ko gero, jis nebuvo toks baisus prievaizdas.

Kita likimo dovana – jį išgelbėjęs „Herkus Mantas“, atskyręs nuo „tylenių“. Jis tapo gyvu klasiku, gerbiamu tarybiniu dramaturgu.

Tačiau man įdomiau, kiek Grušas pats kaip žmogus yra savo likimą susikūręs. O susikūrė jį iš savosios žmogaus sampratos – gilios, morališkai atsakingos. Žmogaus drama, jo praeitis, ateitis, istorija labai šekspyriška, sunku ją apibūdinti nuo pradžios iki pabaigos. Žmogus šaukia, jam skauda, jis yra nužmogėjęs, nupuolęs...

Kodėl jis liovėsi rašyti romanus, noveles? Nes, pasak jo, juose daug nereikalingos žodžių medžiagos, šlako. O dramoje dialogai ir monologai, veiksmu perteiktas vidinis konfliktas pavirsta galingu moraliniu žmogaus šauksmu. Sakyčiau, Grušas savo likimą sukūrė iš tos pačios medžiagos.

Šiaip jis buvo gana atsargus (nusijuokia), sakė, kad nereikia iškelti visų burių. Jei vėjas tau palankus, burių plotą reikia sumažinti, plaukti lėčiau. Irgi viešai yra prisipažinęs, kad jei nori iš rašymo duonos prasimanyti, turi parašyti taip, kad cenzoriui neįkliūtum. Dabar tai galima traktuoti kaip konformizmą...

– Dalinės tiesos sakymas?..

– Ne visai taip. Dalis tiesos yra blogai, tai šėtono reikalas. Tačiau kai sakydamas tik dalį tiesos sugebi paversti ją visa tiesa, numanoma, suvokiama tiesa, tuo jau pergudrauji cenzorius, prievaizdus. Tai svarbi tavo pergalė. Grušas tokių pergalių yra nemažai pasiekęs, bene visuose kūriniuose.

Tarkime, jam nenusisekė su pjese „Cirkas“. Manau, ji tiesiog nesurado tinkamo režisieriaus. Turėjo būti beveik šventinis spektaklis, skirtas jo 75-mečiui. Pjesę inscenizavęs Henrikas Vancevičius yra realistinės, tradicinės dramaturgijos interpretuotojas. O Grušo vėlesnėms pjesėms jau reikėjo Miltinio arba Jono Vaitkaus, Jono Jurašo, Gyčio Padegimo.

Pavyzdžiui, istorinių Grušo pjesių Miltinis nestatė, sakė, čia yra š... Pernelyg tiesmuka, deklaratyvu, vienareikšmiška.

Grušas man (ir ne tik man) yra prisipažinęs: „Juk „Cirkas“ – apie mane. Tai mano gyvenimas – cirkas.“ Pjesėje veikia klounas Žiogelis. Jei dramaturgas prisiima klouno vaidmenį, save laiko veikėjo prototipu, tai yra dramatiška. Tačiau visa tai reikėjo tinkamai parodyti scenoje... O kai tekstas tik realistiškai, buitiškai iškalbamas, jis tampa neįdomus, per ilgas.

Be to, tuo metu reikėjo bėgti nuo įtarimų, jis uždėjo perkūnsargį – esą veiksmas vyksta vienoje kapitalistinėje šalyje. Ne Kalniečių gatvėje. (Juokiasi.)

V. Martinkus Lietuvos edukologijos universitete yra dėstęs lietuvių literatūros klasikos kursą, skirtą J. Grušui, taip pat parengęs metodinę priemonę lituanistikos studentams „Intelektinės metaforos tikrovė Juozo Grušo kūryboje“.

Tarybų Lietuva 1972 - 27. Juozas Grušas



Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt